Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, tai ironiškas klausimas - kokie „protinguoliai“ buvo nusprendę, kad Klaipėdai nereikia teatro festivalio?

Ilgametis literatūrinio bei metaforinio teatro monopolis šiandien akivaizdžiai susvyravo, ir pastarieji metai atnešė ne tiek naujus vėjus, kiek naują kokybę, reikalingą kitokių žiūrovo percepcijos būdų.

Kažkuris momentas gal pasirodys artimas ir brangus, kažkuris svetimas ir erzinantis, bet einam toliau, nėra kada sustoti, kelios premjeros vėl vienu metu.

Pasikvietus jaunus atlikėjus su jaunais jų darbais, nežinia, ką iš tikrųjų pamatysi scenoje. Šį kartą rizika atsipirko tik iš dalies.

Taigi, kokių minties perlų mums, prie alaus bokalų rymantiems, pažėrė minėti teatro vyrai: Ivaškevičius, Večerskis ir Bialobžeskis.

Teatrologams, ilgą laiką ieškojusiems naujo režisieriaus, galinčio užimti nueisiančiųjų vietą, nutiko keistas dalykas: buvo neatkreiptas dėmesys į tai, kaip stipriai pasikeitė šalis, pasaulis ir teatrinis gyvenimas.

Nejučia pradedi manyti, kad Vakarų pasaulyje ne šiaip nusivilta geresnio gyvenimo lūkesčiais, tačiau kad žlunga nuo XVIII a. pabaigos vienu pamatinių buvęs žmonijos amžinojo progreso mitas.

Per visus šiuos žmogiškus tragizmus nukentėjo teatrinė kalba ir neatsirado vietos naujoms formoms bei idėjoms, nors užuomazgų būta.

Smagu, kad senamadiškų šokio darbų nebeliko, bet juos pakeitė ne ką naujau atrodantys „konceptualesni“. Spektaklių, kurie pretenduotų į pasaulinį šiuolaikinio šokio lygį, buvo vos keli.

Posttiesos reiškinys šiandien labai stipriai veikia visuomenę. Juk kalbame ne apie tai, ar kas nors yra tiesa, ar ne, bet apie tai, ar kas nors patikės, kad tai tiesa.

Jonas Vaitkus: būtina įstatyti save į tam tikras vėžes, paisyti „tabu“, kad netaptum pašlemėku, manipuliuojamu žmogumi.