Joks raštas, joks tekstas nesuspėdavo keliauti su jo spektakliais taip, kaip keliaudavo jo mintis, vaizduotė, fantazija, paradoksai ir prasmės.

Jis mokėjo trumpam nušviesti kitų veidus kažkokia nekasdieniška šviesa. Ir kas ją patyrė, nepamirš visą gyvenimą.

„Kiekvienas išėjimas yra panašus. Nėra laimingesnės ar nelaimingesnės mirties. Nebūna lengviau dėl to, kai išeina visko pasiekęs žmogus.“

„Nusprendėme čia atvykti dėl to, kad nieko nežinome apie Lietuvos lėlių teatrą. Mums tai yra nuotykis, kelionė į nežinomybę!“

Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja.

Seansui pasibaigus išeini emociškai užganėdintas, įdomius klausimus pakedenęs, bet vis toks pat, neįgijęs išminties ir nesulaukęs atsakymų.

Šešėlių ir pustonių laikas baigiasi, stoja aštrus jausmų metas, savęs ir vienas kito netausojimo laikas - vakarinės teatro valandos.

„Mano reikalas yra pasistengti įtikinti mūsų aristokratiją ir dvariškius tapti meno mylėtojais ir žinovais, ir aš tai darysiu, parodydamas šio mokslo kilnumą, malonumą ir privalumus“.

Festivalį programuojant turi sutapti daugybė dalykų. Juk gali norėti parodyti spektaklį, bet neturėti pinigų arba pats spektaklis nebūtinai galės atvažiuoti. Ši loterija - žiauri.

Tenka neretai išgirsti klausimą, kur Kaune galima susipažinti su alternatyviais scenos menais - ir nejaukiai į jį atsakyti: „niekur“.

Prieš penkiolika metų Lietuvoje nuolat tobulėti galėjo tik valstybinių teatrų ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai.