Kartais teatras tiesiogiai susiduria su gyvenimu. Rečiau spektakliai, dažniau - kūrėjai, poelgiai, idėjos.

Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia - teatro dulkės.

Šiemet pirmą kartą Lietuvos kūrėjų darbuose išvydau temą, kurios anksčiau Lietuvos šokyje nesu pastebėjusi, – tapatybės klausimas.

Pasakiau apsikabinusi „Mano mylimiausias aktorius“ ir sprukau. Bet pasakiau – dabar, ne po dvidešimties metų.

Našlaitystės spalvos po truputį dengia ir Mažojo veidą. Buvusį įkvėptą veidą. Režisieriai keičiasi, repertuaras įvairuoja, bet neaišku, ar kas vairuoja šitą laivą, ar numato jo kryptį - farvaterį?

Šokis tapo skersvėju Lietuvos performatyvaus meno padangėje, prisidėjo prie drąsos laužyti nusistovėjusias normas, stereotipus ir kanonus.

Spektaklis „Kalės vaikai“ kupinas jausmų, simbolių, alegorijų, visi vaidmenys jame reikšmingi, nėra epizodinių, nė vienas herojus nėra atsitiktinis.

„Menų faktūra“ paprašė teatro kritikų susumuoti praėjusio sezono įvykius: kokie scenos menų spektakliai, renginiai ir procesai įsiminė labiausiai?

Man regis, dienoraštį gali rašyti tik tas, kuriam rūpi kažką svarbaus užfiksuoti paliekant liudijimą ateities kartoms. Dienoraštis - tai lyg bandymas sustabdyti Laiką.

Marinos Davydovos „Amžinoji Rusija“ ir Gintaro Varno „Getas“: abu kūrėjus jų prisiimta misija ne tik įkvėpė, bet ir slėgė, net ribojo. Tokia jau tų misijų misija. Bet ar misija mene gali turėti autorystę?

Nemažą dalį darbų vienijo spektaklio kaip tyrimo idėja. Tarsi dauguma jų būtų prasidėję nuo idėjos ar temos, vystytos mąstant, improvizuojant ir stebint poveikį pačiam sau.