Niekada neklausiau vaikų, ką ir kiek jie priima. Aš tiesiog pasitikiu jais. Pasiims, kiek jiems reikia.

Panašu, kad tai - ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

Negali miestas ir šalis gyventi tik su instituciškai nemirštančiomis sąjungomis, propaguojančioms vienokį ar kitokį kūrėją. Kur mes keliausime be avangardo, be mėginimų kurti kažką kad ir nedidelio?

Kai daraisi vyresnis, privalai viską daryti teisingai. O kai darai teisingai, tuomet neįdomu. Tai ir yra baisu.

Gyvenimas yra toks teatriškas ir pilnaviduris, kad teatrališkumas iš baimės pabėgo į knygas, o ant scenos pakylos užlipo mažų žmonių - mūsų - istorijos.

Festivalio KITOKS atvežti spektakliai mažiesiems žiūrovams leidžia pasijausti ne tiek stebėtojais, kiek kūrėjais. Interaktyvumas, aišku, gerai, tačiau galima įžvelgti ir keletą pavojų.

Ar tiek Strindbergas kaltino moterį klastingu vyro žlugdymu, kad aktorė su režisiere ne tik nesiginčijo su juo, bet ir nedarė moters lygiaverte partnere?

Tarsi viskas gerai. Ir iš tikrųjų gerai, bet jau metas judėti pirmyn. Šiųmetį festivalį laikyčiau pakartojimu, įtvirtinimu to, kas jau pasakyta ir atrasta.

Mokyklų pedagogai išvykas į teatrą vertina ne kaip vieną iš edukacijos priemonių, bet kaip popieriuje užrašytą prievolę, kurią svarbu atlikti, o paskui galima pamiršti.

Kiek projektų nubrauktume, kad reikalingą sumą gautų „TheATRIUM“? Kurių spektaklių siūlytumėte nestatyti? Kuriems jau sukurtiems spektakliams rekomenduotumėte negastroliuoti po Lietuvą?

Didžioji dalis valstybės paramos lėšų dalis nusėda sostinėje, o kitiems lieka tik trupiniai. Dažniausiai finansuojami mažiau ambicingi, regioninės reikšmės renginiai, kad nebūtų rimtesnės konkurencijos Vilniui.