Naujaisiais metais reikės dar kartą pažiūrėti spektaklius, kurių premjera įvyko 2017-aisiais - sutvirtinti arba pakoreguoti pirmuosius įspūdžius.

Verčiant kitą poetą, tavęs neturi likti. Mūsų poetus vertėjus suformavo kita tradicija, jie įsivaizduoja, kad jų saviraiška - svarbiausias dalykas.

Man reikia, kad į temą įsigilintų visa grupė. Tada ir repeticijos yra kolektyvinės kūrybos laikas - labai gyvas, labai netobulas, bet gyvas.

Kai technologijos mus vilioja į virtualų gyvenimą, šokis traukia į realųjį, kur juntamas žmogiškasis ryšys.

Būna, vaidini, o vaikai komentuoja kaip prieš televizorių - jie nežino, kas yra teatras.

Baigiantis 2017-iesiems, Menų spaustuvėje vykę keli renginiai pagerbė dvidešimt metų šiuolaikiniam šokiui atidavusį choreografą ir šokėją Vytį Jankauską.

Lietuvoje vis dar pageidaujama, kad dokumentinis teatras būtų vizualiai arba emociškai paveikus. Tačiau tokio teatro paveikumą lemia tema ir kalba.

Smagu pamatyti, ką kuria mūsų didieji režisieriai. Vis dėlto jų spektakliai pasirodė kartojantys seniai atrastus metodus, todėl negalėjo įkaitinti atsinaujinimo nuolat reikalaujančios teatrologo sąmonės taip, kaip ją paveikė „Lokis“.

Kaitą išgyventi gal ir nėra itin patogu, bet turint omeny prieš tai buvusią tvarką - net tik nelyginamai lengviau, bet ir įdomiau.

Zabi yra vienintelis spektaklio dalyvis, atitinkantis „stereotipinio“ pabėgėlio situaciją. Jo istorija atspindi tūkstančių Europoje prieglobsčio ieškančiųjų likimus.

Niekada nenustojau jausti atsakomybės prieš to meno vartotojus, kurių mokesčiai keliauja kultūros išlaikymui.