Kai nesudėlioti didesni kompoziciniai akcentai, visi pakalbintieji atrodo tarsi vaikai, kuriuos suaugusiųjų „baliuje“ užkelia ant kėdutės, kad padainuotų, pasakytų eilėraštį, pašoktų.

O publika Vilniuje buvo turbūt šilčiausia ir labiausiai nustebinusi per visą mano gyvenimą. Taigi mano atsiminimai - labai ryškūs.

„Dramokratijos“ manifeste skelbiama, kad „svarbus kiekvienas žodis“, raginama „nebijoti pralieti rašalo“. Tačiau ar tikrai „kiekvienas gali kurti dramą“ - drįsčiau suabejoti.

Man regis, kiekvienas šokio kūrėjas, pradėdamas naują darbą, klausia ne vien, ką norėtų pasakyti, bet ir ką jam šia tema sako kūnas, kaip ilgainiui jis taiso mintį ir pirminę idėją.

Šiam festivaliui pritrūksta griežtesnės provokacijos, kažko ne tokio patogaus, to, kas paskatintų siekti ne šiaip kažkokių, bet pačių geriausių rezultatų.

Spektaklis, sukurtas keturių choreografų iš skirtingų žemynų, suteikė nemažai pamąstymų ir apie šokį, ir apie maistą, ir apie pasaulį, kuriame susitinkame.

TheATRIUM neturi išryškintos koncepcijos arba šūkio. Intuityviai stengiamės publikai pristatyti tai, ką ir patys norėtume pamatyti.

Kaip atvesti į teatrą žmones, kurie patys knaisiojasi gyvenimo sąvartyne, patys ieško savęs, pasiklydę, nerandantys gyvenimo prasmės.

Jei prieš pradėdamas žinočiau, koks bus finalinis rezultatas, būtų neįdomu. Todėl einu ten, kur nežinau - žiūriu, kur nuves tyrimas.

Repetuojant priprantama prie to, kas pirmą kartą žiūrintiems atrodo absurdiška. Tačiau beveik niekas „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijų nežiūri antrą kartą.

Jeigu spektaklis vaikams, tai jam kažkodėl turi užtekti mažiau pinigų. Lyg tokiuose spektakliuose aktoriai mažiau vaidina ar kostiumų, muzikos sukūrimas mažiau kainuoja.