Esu tikra, kad bet kuriai kūrybos sričiai pakaktų vieno aistruolio, tikro situacijos ir medžiagos žinovo, trokštančio kitiems perteikti savo patirtį ir pažinimo džiaugsmą.

Lengviausia pasakyti sakrališkąjį „genijus“ ir ramiai nueiti į šalį. Bet kodėl pastarųjų dešimtmečių Nekrošiaus spektaklius žiūrėti būdavo taip sunku?

B. Banevičiūtės spektakliams būdingas neprimygtinis kvietimas žaisti. Be to, neprieštaraujama, jei mažyliai randa kitų žaidimo būdų.

Galima išskirti tris temas, kurios reikšmingos savo svarba ir sulauktu atgarsiu, tai – politika, teatras ir homoseksualumas.

Operos pasaulyje viskas, regis, turi būti pateikiama dramatiškai: ne tik operų siužetai, bet ir jų atlikėjų asmeniniai gyvenimai.

Spektakliai, festivaliai, meniniai eksperimentai, projektai, pasiekimai, atradimai ir praradimai... Kuo džiaugėmės ir nusivylėme 2019-aisiais?

Lėlė, kaip žinojimo apie mirties neišvengiamumą kupra, yra ir Tadeuszo Kantoro, ir Gintaro Varno, ir Oskaro Koršunovo spektakliuose.

„Man patinka ne aktorių mėginti paversti personažu, o personažą parodyti per unikalius, įdomius, neįprastus aktoriaus charakterio, asmenybės bruožus“

„Žiūriu į „Meno forto“ grindis ir ant jų matau visų mūsų paliktus rėžius. Čia ir yra jo mokykla, čia užrašyta”, - Kęstutis Jakštas.

Teatrų priviso daugybė, nesvarbu, kur ir koks spektaklis - žiūrovų pilna. Jų nepasotinamumas stebina, nes jiems patiekiamas patiekalas anaiptol ne visuomet toks jau puikus.

Komedijos idėją ėmė keisti tiesiog gero teatro poreikis, kuriuo per aštuonerius festivalio gyvavimo metus, atrodo, užsikrėtė visas miestas.