Norėčiau, kad šiandieninis Jaunimo teatras puoselėtų gilesnį, skvarbesnį žvilgsnį į žmogų ir istoriją, kalbėtų ne vien apie lietuviškos, bet ir europietiškos visuomenės problemas.

Sostinės savivaldybė turės Vilniaus miesto trupių konkursą ir meno įstaigų kūrybinės veiklos programų konkursą.

Apsaugodamas save nuo blogio, su juo nesusidurdamas, tu tampi abejingas. Ten, kur išspjaunami tie abejingieji, ir yra šito spektaklio veiksmo vieta.

Tampa akivaizdu, jog ateitis priklausys moterims. Bet ar viskas taip paprasta? Ką jos išgyvena? Su kokiais naujų identitetų sunkumais susiduria?

Šis projektas gimė ne spaudžiant save sukurti darbą kuo greičiau, bet atvirkščiai - lėtai, įsiklausant, kasdien smalsaujant ir atrandant vis ką nors nauja.

Atrodo, kad visi spektakliai yra įsirašę į kažkokią vidinę atmintį, negali to suvaldyti - kūnas pats žino, ką reikia daryti.

Meilė ir pavydas, intrigos ir nuolankumas pagal Viljamą Šekspyrą čia tampa šių dienų realybe ir kartais atrodo, kad Dezdemonos ir Otelo dramą netrukus nutrauks policija.

Lietuvos teatro istorijos dešimtmečių esminius taškus Scenos meno kritikų asociacija išryškins susitikimuose su kūrėjais - režisieriais, aktoriais, dramaturgais, scenografais, kompozitoriais.

Parinkau senųjų Rusijos traukinių garsų, bet visa kita garsinė aplinka - tai lekiantis kosminis traukinys. Nežinia, kur jis lekia ir ar jis turi kokį nors tikslą.

Visko, ką darau, pagrindas yra pesimizmas. Pasaulis - baisi vieta. Bet reikia iš to išspausti ką galime geriausio.

Klounada pasirinko mane. Visada norėjau būti išvaizdi, grakšti, graži aktorė, kuri nebūtinai yra juokinga.