Būtų prasminga garsiai įvardinti, kokia apdovanoto darbo reikšmė, kuo jis keičia vietinį teatro kontekstą, kodėl apskritai svarbu eiti jo žiūrėti.

Kai šventųjų sąrašai paskelbiami, visuomenėje gajus paprotys juos koreguoti - kiekvienas persvarstom ir pataisom pagal save, kad atrodytų teisingiau.

Teatro mokytojai tai žino - joks pripažinimas neturi reikšmės, kai susiduri su tuo tikrumu, kuris yra mūsų darbo šaknys.

Įsirausti, įsikuisti į teatrą visa galva verta tik dėl keleto priežasčių: viena jų - prigimtinė žmogaus teisė išgyventi legalų užsimiršimą.

Nesvarbu, ką aš norėjau pasakyti, svarbu, ką tu pamatei. Ir tai yra pagrindinis raktas žiūrovui - atsipalaiduoti ir tiesiog žiūrėti.

Lietuvoje yra jaunų, labai talentingų solistų, kuriems tereikia gerų vokalo pedagogų, teisingo repertuaro ir galimybės dainuoti didžiojoje scenoje.

Didžiausias Antono Čechovo žinovas Lenkijoje net nubalęs iš įtūžio iškošė: „Neapkenčiu šito režisieriaus, bet jis, bjaurybė, genialus!“

Gabrielės Labanauskaitės knyga, kaip ir jos raudoni viršeliai, yra pulsuojančios minties, pilna gyvybės ir džiazo.

Netekome didingos tarptautinės operos scenos asmenybės, į didžiąsias scenas išvedusios žymiuosius latvių ir lietuvių dainininkus.

Pradėti galima nuo įsivaizduojamos diskusijos: kam išvis kūdikiams teatras? Gal tai nebežinančių kuo užsiimti menininkų ir supermamyčių užgaida?

Kūdikiams svarbiausia - sensorika ir estetika. Todėl spektakliai kupini garsų, kvapų, judesių, objektų.