Šešėlių ir pustonių laikas baigiasi, stoja aštrus jausmų metas, savęs ir vienas kito netausojimo laikas - vakarinės teatro valandos.

„Mano reikalas yra pasistengti įtikinti mūsų aristokratiją ir dvariškius tapti meno mylėtojais ir žinovais, ir aš tai darysiu, parodydamas šio mokslo kilnumą, malonumą ir privalumus“.

Festivalį programuojant turi sutapti daugybė dalykų. Juk gali norėti parodyti spektaklį, bet neturėti pinigų arba pats spektaklis nebūtinai galės atvažiuoti. Ši loterija - žiauri.

Tenka neretai išgirsti klausimą, kur Kaune galima susipažinti su alternatyviais scenos menais - ir nejaukiai į jį atsakyti: „niekur“.

Prieš penkiolika metų Lietuvoje nuolat tobulėti galėjo tik valstybinių teatrų ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai.

Norisi superlatyvesnių superlatyvų? Kasdien pasiskaityti ką nors naujo apie savo neprilygstamumą?

„Naujojo cirko savaitgalio“ kelionė apėmė atstumą nuo „šiaurės“ iki „pietų“, šiuolaikinio cirko priešingas kryptis atspindinčių spektaklių.

Ji buvo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai - didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas.

Jau kuris laikas mačiau ją tarsi iš šalies. Mano galvoje mūsų prieštaringų santykių fone lyg kokia mozaika ėmė dėliotis Irenos portretas.

Egzistuoja paradoksas: jei profesionalu laikysime žmogų, gyvenantį iš savo profesijos, tai Lietuvoje profesionalių scenos menų kritikų nėra.

Taip jie ir atrodo - lyg išėję į pasaulį ir niekada nesugrižę namo, lyg išdavę saugumą, racionalumą ir iškeitę gyvenimą į cirką - tarytum obuolį į stiklo šukę.