Šią vasarą iš teatro išskrido Balandytė. Dabar tokio tipo aktorių kažin ar galėtų būti – kad iš tolo šviestų: artistė, kažkas ypatingo, ne šio pasaulio būtybė.

Manyti, kad postdraminis teatras yra tik teatras po dramos ar be dramos (t. y. parašytos pjesės) reiškia suprimityvinti patį reiškinį.

Dainuoja, kad miršta, dainuoja, kad geria taurę vyno (dažniausiai apnuodyto), ir nesugeba nei normaliai tos taurės išgerti, nei realistiškai numirti...

Renginių ciklą „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ apžvelgia visą renginių programą matę lenkų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Autobiografiškumas mene kaip savęs konstravimas. Tekste analizuojama, kaip mes pasakojame savo istorijas, ir ką iš tiesų mes ten pasakojame: ar tai, kas buvo, ar tai, ką galvojome.

Šiuolaikinio režisieriaus veikla yra sutelkti talentingus žmones, kurie drauge padaro gerus dalykus. Įdomu, kad būdami atskirai, po vieną, jie tų gerų dalykų nepadaro.

Šiemet „Cirkuliacijos“ organizatoriams pavyko prisijaukinti nemalonias temas, iš jų „padaryti dalykus“ ir išvengti šlamšto kūrimo įspūdžio.

Dar niekada iki šiol mūsų visuomenė nebuvo taip ryškiai pavirtusi į teatrinių personažų, karštligiškai ieškančių savo autoriaus, bendriją.

Užgimė mintis apie dviejų Jonų, režisieriaus ir dailininko, renčiamas totalines teatrines Jonines.

Šio ypatingo teatrinio sezono sąlyginės pabaigos proga „Menų faktūra“ paprašė teatro kritikų susumuoti praėjusio sezono įvykius.

Pokalbis su teatro kritiku Vaidu Jauniškiu apie klasikinės ir šiuolaikinės bei naujosios operos specifiką ir recenzento santykį su skirtingomis šio žanro atmainomis.