Išvydęs scenoje seniai matytus aktorius supranti, kad viena iš vaidybos disciplinų, kurių nemoko teatro akademijose – laukti. Pjesės, vaidmens, režisieriaus, idėjos.
Teatras turi kilnų vaidmenį energizuoti ir mobilizuoti žmoniją, kad ji pakiltų iš savo garmėjimo bedugnės link. Tai gali pakylėti sceną, spektaklių erdvę į šį tą švento.
Matyti, kad kiekviena valstybė pandemijos akivaizdoje šalies kultūros globą laiko garbės ir orumo reikalu bei vienu iš svarbiausių valstybės prioritetų.
Šių metų šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ inspiravo ne tik pamatytų kūrybos pristatymų, bet ir pačių kūrybinių procesų - kaip kūrybos esmės - apmąstymą.
„The Guardian“: „Skirtumai tarp medijų atrodo nesvarbūs, barjerai tarp performanso, teatro, literatūros ir meno tampa galimybe, o ne kliūtimi. Iš to galėtume pasimokyti“.
Metus mokiusis japonų teatro Japonijoje, Birutė Mar stengiasi tą specifiką perteikti apgalvotu judesiu, eigastimi, kalbėsena, tariamo žodžio intonavimu, ypatingu santykiu su atributika.
„Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą Nac. premiją.”
Aiškintis, kas kaltas, galima jau po to, bet jei durys prieš svečius užstringa, su atsiprašymais pas juos lekia šeimininkas, o ne meistras, kuris statė spyną.
