Baigiantis 2017-iesiems, Menų spaustuvėje vykę keli renginiai pagerbė dvidešimt metų šiuolaikiniam šokiui atidavusį choreografą ir šokėją Vytį Jankauską.

Lietuvoje vis dar pageidaujama, kad dokumentinis teatras būtų vizualiai arba emociškai paveikus. Tačiau tokio teatro paveikumą lemia tema ir kalba.

Smagu pamatyti, ką kuria mūsų didieji režisieriai. Vis dėlto jų spektakliai pasirodė kartojantys seniai atrastus metodus, todėl negalėjo įkaitinti atsinaujinimo nuolat reikalaujančios teatrologo sąmonės taip, kaip ją paveikė „Lokis“.

Kaitą išgyventi gal ir nėra itin patogu, bet turint omeny prieš tai buvusią tvarką - net tik nelyginamai lengviau, bet ir įdomiau.

Zabi yra vienintelis spektaklio dalyvis, atitinkantis „stereotipinio“ pabėgėlio situaciją. Jo istorija atspindi tūkstančių Europoje prieglobsčio ieškančiųjų likimus.

Niekada nenustojau jausti atsakomybės prieš to meno vartotojus, kurių mokesčiai keliauja kultūros išlaikymui.

Ir galbūt šiame įtampos kupiname laike kaip tik to ir reikia. Tokio smegenis atpalaiduojančio lengvumo, nekalto infantilėjimo, tiesmuko priėjimo prie vidinių žmogaus reikalų.

Kartais žiūrovai nesupranta, kad laikas keičiasi ir kad ne šiaip sau menininkai keičia formas.

Analogiškai kartais elgiasi ir moteriškam solidarumui tarnaujantis feminizmas - konstruoja moterų-aukų, kurios pačios nežino, ko nori, vaizdinius.

Tam tikras tapatybės derinys su ekonomika ir yra kultūros industrija. Ši sistema pati save aprūpina, bet siekia ir kultūrinių tikslų.

Turime tokių spektaklių, kuriuose publika gauna tai, ko kitur gauti negali.