Mechanika ir kūnas yra privalomas pirminis dalykas, – bet ir dvasia yra pirminis dalykas. Jeigu mes ateiname į baletą ir ten šoka mechaninės lėlės, tai būna įdomu tik kartą.
Esu artistas be ypatingų ambicijų. Nebijau darbo. Labai daug neklausinėju, nes tiesiog tingiu. Jeigu man pasako užduotį, aš ją vykdau ir po kokio dešimto karto suprantu, dėl ko.
Dailininkas gali daug ką sugalvoti, bet jeigu režisierius nepagauna jo siunčiamos idėjos, kaip to kamuoliuko ping ponge, tai abu atrodo kaip durniai. O tu žiūri ir galvoji: ,,Gal čia ir nieko sau, bet nežinau, kodėl būtent taip.”
Dvidešimt metų vaidinau „Vyšnių sodą“. Rimui Tuminui sakiau: nori, atsiklaupsiu prieš tave? Nebegalima šito spektaklio vaidinti, čia ne spinta, kuriai 60 metų.
Eidamas Gedimino prospektu, pamačiau reklaminę juostą. Ten reklamavo spektaklį, kurio dramaturgas... Ivaškevičius. Pamaniau: neblogai būtų tame plakate vardą pakeitus.
Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet Rūtos gyvenimas, ko gero, buvo pilkas ir blankus. Iš teatro ji pasitraukė anksti, neišnaudojusi visos kūrybinės savo galios.
Kažkodėl pas mus teatras vaikams kartais įgauna neigiamą prasmę. Pamėgink 12–14 metų paauglį nusivesti į 12-tos valandos spektaklį – neis, sakys: „Aš – ne mažas vaikas!“
Aktorystės aksioma: be tavęs nėra manęs, be manęs nėra tavęs. Labai gerai, kai scenoje atsiranda partneris. O kai Heidi nėra, mano partneris – žiūrovas.
Manau, kad daug kur yra tokių „esminių“ žmonių, ant kurių lyg ir laikosi pats teatras: jie visada laiku ateis į repeticiją, visada bus pasiruošę, visada imlūs.
Savo darbo niekada nelaikiau sunkiu. Sunkumai atsiranda tik tokie ir tuomet, kai mes patys savo žmogiškais charakteriais paverčiame savo dienas pragaru.
Nekrošius norėjo Hamleto vaidmeniui žmogaus, kuris nekalba kaip aktorius, nejuda kaip aktorius. Hamletas Nekrošiaus spektaklyje – iš principo balta varna.