Apie įtraukiantį teatrą ir apsisprendimą pakviesti spektakliuose dalyvauti vaikus - pokalbis su aktoriumi, režisieriumi, edukatoriumi Pauliumi Tamole.

Choreografija ir filosofija man atrodo itin artimos, tik skirtingais būdais išreiškiamos praktikos.

Šokėjai ne visada turi puikiai išugdytą sąmoningą kūną, tačiau tą daryti niekada ne per vėlu.

Svarbiausia yra duoti atlikėjui kūrėjo instrumentus, o tada jis pats pasirinks, ar nori eiti kūrėjo, ar atlikėjo keliu.

Pokalbis su teatro festivalio „vi sa ta“ prodiusere Rusne Kregždaite ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi.

Edukacija yra būtinybė - kaip asmeninė higiena. Kiekvienas žmogus per dieną privalo rasti nors plyšelį laiko savišvietai.

Dabar niekas nenori pripažinti savo kaltės, visada kalti kiti. Ir niekas nebenori susideginti ant laužo vardan tiesos.

Kūryba - tai būdas atsilaikyti prieš esamą socialinį, politinį, liberalųjį klimatą. Tą, kuris visur mus supa.

Penkiolikos minučių žydų princesės monologe atlikėja visiškai susiliejo su personažu ir tiesiog prikalė žiūrovus prie kėdžių iki pat finalinių aplodismentų.

„Gete“ vaidinu žydaitę, balansuojančią ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Tokios patirties neturiu, bet tai nereiškia, kad negaliu jos susikurti vaizduotėje. Teatre viskas įmanoma.

Skaudu, kad menas „daiktiškėja“. Jis tampa pritaikomas ir prisitaikantis, neieškantis absoliuto. Tuomet meno pašaukimas susikompromituoja.