Svarbu ne tik siekti aukščiausios meninės kokybės - mąstėme apie bendrą žanro ekosistemą.

„Kalės vaikai“ nukelia į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai.

Ar jums neprimena beprotnamio gyvenimas, kuriame kaukės keičiasi greičiau negu oras?

Nėra teksto, bet labai daug įspūdingo vaizdo, judesio, klounados, šiuolaikinio cirko elementų. Nesislepiame už širmų, veikiame scenoje, ne vaidiname, o žaidžiame.

Eilėraščiai - tai patirtis. Reikia daug išgyventi, pragyventi, išbandyti, pralaimėti, nugriūti, atsikelti, kad tas eilėraštis susikurtų.

Norintiems išvystyti sklandų ir gyvą šokį, svarbu suvokti savo kūną, atverti jo galimybes judėti plačiau ir įvairiau nei esi pratęs.

Nors visi žino, kad pasakos apie Raudonkepurę siužetas yra „baisus“, tačiau ši post-pasaka bus netikėta.

Nacionalinio Kauno dramos teatro gastrolės Vilniuje du balandžio vakarus: Moliere´o komedija ir vakarinis spektaklis „Žydroji paukštė“.

Per Kalėdas, per krikštynas, per jubiliejus, pirmąsyk susitikę su savo antrosios pusės gimine, važiuodami pusbrolių ir pusseserių vestuves...

Spektaklio centre - jauna, patraukli ir talentinga moteris. Ji ieško kelių į meilę ir bendrystę, bet vis grįžta ten, kur tarpsta gerai pažįstama vienatvė.

Žiūrovai sėdės ne salėje kaip įprasta, bet pačioje veiksmo erdvėje, tarsi „girioje“, bus apsupti vaizdų ir garsų.