Jei prieš pradėdamas žinočiau, koks bus finalinis rezultatas, būtų neįdomu. Todėl einu ten, kur nežinau - žiūriu, kur nuves tyrimas.

Repetuojant priprantama prie to, kas pirmą kartą žiūrintiems atrodo absurdiška. Tačiau beveik niekas „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijų nežiūri antrą kartą.

Jeigu spektaklis vaikams, tai jam kažkodėl turi užtekti mažiau pinigų. Lyg tokiuose spektakliuose aktoriai mažiau vaidina ar kostiumų, muzikos sukūrimas mažiau kainuoja.

Jaunosios kartos aktoriai, režisieriai, dramaturgai ir kritikai atranda vieni kitus ir naujus (susi)kalbėjimo būdus būtent čia, Klaipėdoje.

Dramaturgija yra mechanizmas, kuriame dialogas - tik vairas. Nes kas iš to vairo, jeigu nėra sankabos, kėdžių, antenos?

Mums (man!) ir vėl reikia Eimunto Nekrošiaus magiškojo ekrano - milžiniško padidinamojo stiklo, kad pamatytume tikrąjį dabarties vaizdą.

Man labai rūpi, kaip mes elgiamės su žmonėmis, kurie jungia tavo dabartį su savo anuo laiku. Kurie tą dabartį ir sukūrė.

Ir jie mūsų nesulaikys. Mes visuomet būsime vienas su kitu susiję, bendruomeniškai, šiame vis iš naujo vykstančiame vaidinime.

Ir velniai žino kodėl kūrybos džiaugsmą užgožia konkurencija bei siekis padaryti kuo daugiau, kuo didesnėje erdvėje.

Jaučiuosi laisva išskirti būtent man svarbius ir brangius teatrinius atradimus. Ir pagaliau leisiu sau būti pozityviai - įvairovės dėlei.

Festivalis sukuria puikų pretekstą diskusijai, koks yra Lietuvos teatras vaikams ir kokį norėtume jį turėti.