Spektaklis „Kalės vaikai“ kupinas jausmų, simbolių, alegorijų, visi vaidmenys jame reikšmingi, nėra epizodinių, nė vienas herojus nėra atsitiktinis.

„Menų faktūra“ paprašė teatro kritikų susumuoti praėjusio sezono įvykius: kokie scenos menų spektakliai, renginiai ir procesai įsiminė labiausiai?

Man regis, dienoraštį gali rašyti tik tas, kuriam rūpi kažką svarbaus užfiksuoti paliekant liudijimą ateities kartoms. Dienoraštis - tai lyg bandymas sustabdyti Laiką.

Marinos Davydovos „Amžinoji Rusija“ ir Gintaro Varno „Getas“: abu kūrėjus jų prisiimta misija ne tik įkvėpė, bet ir slėgė, net ribojo. Tokia jau tų misijų misija. Bet ar misija mene gali turėti autorystę?

Nemažą dalį darbų vienijo spektaklio kaip tyrimo idėja. Tarsi dauguma jų būtų prasidėję nuo idėjos ar temos, vystytos mąstant, improvizuojant ir stebint poveikį pačiam sau.

Iš pradžių Witkacy mane sudomino kaip žmogus, kaip „trenktas“ žmogus, ir tik vėliau - kaip kūrėjas.

Kas šiandien pasakys, kiek būsimų einsteinų voliojosi Venecijos pliaže ir kūrė „atostogų visuomenės“ paveikslą lietuvių operoje?

Galbūt skurdoka spektaklių turiniu festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ pradžia susiklostė atsitiktinai. O gal tokia kryptimi juda visas šiuolaikinio šokio laukas.

Žanras apibrėžia taisykles, tarsi sakydamas: taip ir turi būti. Tai, kas viename žanre yra keista, kitame - absoliuti norma.

Per visus carų valdymo šimtmečius Rusijos liaudis, nepriklausomai nuo statuso hierarchijos laipteliuose, buvo įpratinta vergauti, tą daro iki šiol.

Ar Wilsono kūryba, sulaukusi masinio pasisekimo ir komerciškai sėkmingų produkcijų, vis dar laikytina avangardine?