Teatrų priviso daugybė, nesvarbu, kur ir koks spektaklis - žiūrovų pilna. Jų nepasotinamumas stebina, nes jiems patiekiamas patiekalas anaiptol ne visuomet toks jau puikus.

Komedijos idėją ėmė keisti tiesiog gero teatro poreikis, kuriuo per aštuonerius festivalio gyvavimo metus, atrodo, užsikrėtė visas miestas.

Ketvirtosios radijo diskusijos tema - „Lietuvos scenos meno kūrėjų refleksijos Holokausto tema. Nuo tuminiškų metaforų iki siaubo miuziklo“.

Mąslus Nekrošiaus veidas ir retai išsakomi sakiniai. Juos gali išrašyti visus, ir visi bus išmintingi, kai kurie – net pranašiški.

Juk metai, kurie taip greit praėjo po Eimunto Nekrošiaus mirties, jį tik dar labiau priartino prie mūsų, išdidindami netekties mastelį.

Atsiveria ir pačių daiktų intymumas, kai teatriniai objektai priartėja prie stebinčiojo, dingsta jų butaforiškumas ir daiktas pasirodo savo nuogumu.

Tris dienas praleidau su Klaipėdos teatrais, Vakarų Lietuvos regiono kultūra, kuri pretenduoja aplenkti Kauną ir priartėti prie Vilniaus.

Rašyti ne tik įdomu, bet kartais tiesiog reikia – tam, kad kritikos reiškinys įsitvirtintų kaip profesija, be kurios scenos menų procesai būtų neįsivaizduojami.

Jaudinausi, kad visai ne dėl spektaklio šita salė prisipildė žiūrovų. Ir ne Tumino pavardė juos čia atviliojo, ir ne teatras. Nuojauta sakė, kad bilietus jie pirko „į Chazanovą“.

Nekrošiaus daiktai yra pati tikrovė, o ne jos dalis, kurią iš įpročio vadiname daiktais. Jie yra kūnai, kurie mokėjo kvėpuoti, nes Nekrošius to juos visą gyvenimą mokė.

Priešpremjerinis triukšmas negalėjo neveikti kūrimo proceso, ir tai dar vienas minusas teatro vadovams: visų pusių kelta krizė nebuvo tinkamai suvaldyta.