Pandemija į mūsų ąsočius įliejo ne tik lėšų, bet ir supratimą, kad kultūra yra nevienalytė, grupių interesai radikaliai skiriasi, ir kad ne vien menas yra kultūra.
Norėjosi išgirsti visų parodų kuratorių – teatro „Meno fortas“ direktoriaus Audriaus Jankausko, aktoriaus Remigijaus Vilkaičio ir teatro fotografo Dmitrijaus Matvejevo balsus.
O jeigu teatras šį metą išnaudotų į priešakines linijas iškeldamas „paribių“ kūrėjus? Štai keletas alternatyvių vizijų, kaip ir koks teatras galėtų būti artimiausius mėnesius ar net metus.
Esminis klausimas – kokią žinią į virtualią erdvę pereinantis teatras siunčia kultūros politikams? Ji paprasta – teatrą galima kurti ir pristatyti su gerokai mažesnėm sąnaudom ir visiems saugiu būdu.
Aktorių balsus branginu, dauguma jų atminty iškviečia vaidmenį po vaidmens, netgi spektaklį po spektaklio. Jie irgi iš sustabdyto gyvenimo. Kaip ir poreikis vertinti.
Vėjo pučiama kaukė gamtoje, kai mes patys tebesame gamtos dalis, tampa tiksliu keisto, realiai susvetimėjusio ir nemetaforiškai atsidalijusio pasaulio pavyzdžiu.
Tėbų miestą užklupo maras ir krenta gyvuliai, Edipui reikia surasti kaltininką, visuomenė, užvertusi akis į dangų, laukia. Niekaip nenusileidžia viską išspręsiantis [i]deus ex machina[/i].
Tyrimas atskleidė, kiek žiūrovai sutiktų maksimaliai sumokėti už bilietą į LNDT spektaklį. Publikos pasirinkimus lemia kūrybinė komanda, spektaklio tematika bei kitų žiūrovų atsiliepimai.
