Gyvastį spinduliavo aktoriai, stengdamiesi kuo geriau vaidinti, spektaklį gaubte gaubė jų pagarbos ir padėkos režisieriui aura.

Anksčiau vieša biografija buvo tik iškiliausių, matomų, girdimų visuomenės aktyvų prerogatyva, o dabar į sceną žengia vadinamieji mažieji žmonės.

Kaskart pasikeitus J.Miltinio dramos teatro vadovui, miestas sulaiko kvapą: va va, pagaliau teatras atgims, vėl ims garsėti scenos meno pasiekimais.

A.Latėnas buvo sumanęs, jog kursas kurį laiką nedirbs pagal etatus, o pats save išlaikys – statys „žiūroviškus“ spektaklius.

Režisieriai nerežisuoja kiekvienos parašytos pjesės, ir kritikas nerašo apie kiekvieną pamatytą spektaklį. Kritikas irgi atsirenka.

Užuot ribas perbraižę, netrukus ėmėme jas tiesiog tirpdyti - kurti nebe naujas formas, o veikiau pasiduoti beformiškumui.

Ambicingas festivalio devizas „Ryšio klaida“ ryšį tarp teatro meno pasaulio komponentų konstatavo, bet tikrai jo neatstatė, nes ir neketino to daryti.

„Ryšio klaida“ - paskelbė „Sirenos“ šių metų devizą, kurį susiejo su kartas skiriančiu plyšiu, tarpu ar net praraja, dėl kurių ir randasi sąsajų įtrūkiai.

Šis pokalbis, kuris pirmiausia buvo įrašytas kaip radijo laida, skirtas aptarti tarptautinėje festivalio programoje matytus spektaklius ir atrastas temas.

Ir po didžiausios netekties pasekmės gali būti ne tik tragiškos, bet ir naudingos. Vėl turiu galvoje mūsų teatro postnekrošiškąją režisūrą.

Šis pokalbis skirtas aptarti festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje matytus spektaklius ir atrastas temas.