Mes tiek sudievinome ir nuo savęs nutolinome menininkus, kaip aukštesnius, kitokius, išskirtinius, jog kažkuriuo metu buvimas genialiu kūrėju tapo valdžios įrankiu.

Net kvapą užgniauždavo, klausantis tų istorijų. „Viskas bus gerai“ žadėjo spektaklio pavadinimas, nors dažniau viskas buvo keblu ir klaiku.

Nepaisant sudėtingų aplinkybių, festivalis įvyko: teatrologai ir teatro kritikai apžvelgė, su kokiu cirku supažindino ir ko mokytis pakvietė šiemetinė festivalio programa.

„Nors pritariu, kad skaitmeninis teatras – tai gedėjimo dėl gyvojo teatro forma, tačiau nežinau, ar ji tikrai tokia žalinga“, - sako teatrologė Goda Dapšytė.

Sukiši spektaklį ar aktorių į kioską, ir iš jo sklindanti arba nesklindanti meninė sugestija prodiuseriams tiksliai apibūdintų jo kokybę. Kioskas – kaip meno ekspertavimo buveinė.

Tiršta kalėjimo erdvės atmosfera yra nepalyginamai stipresnė, paveikesnė už tai, ką mums siūlo teatras, ji ir „suvirškino“, nugalėjo pabirą spektaklį.

Pokalbis su menotyrininku, šokio kritiku Helmutu Šabasevičiumi apie operos ir baleto žanrų giminingumą, kritikos ypatumus, kritikų užduotis ir šio scenos menų lauko aktualijas.

Lietuvių kuriamas šiuolaikinis cirkas pagaliau persirito į naują etapą. Jau galime kalbėti apie ankstyvos stadijos profesionalų šalies šiuolaikinį cirką.

Jei spektaklį skaitai kaip laišką, skirtą tik tau, – jis tikrai yra geras.

Mums, lietuviško teatro kritikams, ši vasara priminė nesibaigiančią šienapjūtę, rugiapjūtę ir gal net bulviakasį tuo pačiu metu.

Šiuolaikinis šokis ieško ne naujų judėjimo formų, bet patiems kūrėjams netikėtų aplinkybių, kuriose tenka pritaikyti viską, ką iki esamojo laiko sukaupia kūnai.