Dažnai inertiškai vaikus pratiname sekti žodžiais pasakojamą istoriją, atpažinti situacijas, įvardyti spalvas, emocijas, todėl atpratiname interpretuoti ir fantazuoti.

Festivalių ciklo renginiai turėtų prasidėti Neapolyje, kur režisierius šį birželį turėjo išleisti naują pastatymą.

Tik Alvis Hermanis moka taip paprastai dėstyti dalykus, kurie iš švelniai intymių ar visuotinai aktualių staiga virsta taikliais aforizmais.

Spektaklyje pritrūksta meninės tylos, erdvės, kurioje liktų vietos žiūrovo patirtims atsiverti.

KITOKS´19: visi be išimties kalbėjo apie santykius ir visi turėjo žaislų; daug kas ilgėjosi meilės; kai kas žaidė, kol sužaidė viską, ką turėjo.

Gal todėl operos teatrai nepatiria žiūrovų krizių, kadangi visas žanras sutvertas pasiturinčiam plebsui, kad ir kiek šie stengtųsi vaidinti šalies elitą ar natų žinovus.

Nejaugi spektakliai tik pildo repertuaro spragas, o jaunųjų režisierių karta neturi nei kam prieštarauti, nei kam pritarti?

Norėčiau, kad Lietuvoje isterinį teatrą atsvertų politiškesnis ir brechtiškesnis teatras, kuris nesistengia per prievartą graudinti publikos.

Projektas, koks jis buvo pateiktas baigiantis 2018-iesiems, naudingas ne žmogui, bet politinei daugumai.

Net ir pasiekęs pasaulinio pripažinimo, net ir būdamas itin uždaro būdo, Nekrošius niekada neužsidarė dramblio kaulo bokšte.

Mūsų laikais genijai įsikūrę geruose namuose, o pavažinėti gali ne prasčiau už Dostojevskį. Vis dėlto dažnas deklaruoja permanentinę kančią dėl kultūros žlugdymo.