Ir absoliučios kasdienybės, ir kone siurrealistiniai daiktai Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ kuria retą pasaulio dinamiką - grėsmingą, meditacinę, apeiginę.

Turiu sąžiningai prisipažinti, kad man labai patinka atsakymas, kurį Eimuntas Nekrošius tvirta režisieriaus ranka nukreipė į pačią spektaklio šerdį.

Valdo Gedgaudo „Recenzijose sninga“ byloja ne vien apie judrų, netašytą teatro gyvenimą, apie neritmingą jo laiką, bet ir apie gyvenimą kritiko, iš tiesų alsuojančio teatru.

Rimo Tumino „Edipo karaliaus“ grįžimas „namo“ daugiau atliepė ne tiek spektaklio dramaturgijos išaugintą kelionę, kiek teatro sampratą.

Dramai būdingų konfliktiškų dialogų spektaklyje nėra, todėl aktoriai dažnai kalba žiūrovams, o šie tampa jų partneriais.

Aktoriai buvo šio spektaklio stiprioji ir nuostabioji pusė. Per pusantros valandos jie suvaidino gausybę mikrosituacijų.

Pasakotojas savo pavyzdžiu bando įrodyti, kad išsilavinimas garantuoja galimybę išlikti niūrioje kasdienybėje. Sonis - brolio priešingybė.

Martynas Rimeikis, suradęs balansą tarp realistinės istorijos ir šokio metafizikos, išryškina savąją Kafkos „fantastinio realizmo“ versiją.

Spektaklio metu Benediktas galėjo šokti su prie pulto stovinčiu dirigentu, riedlente važinėtis scenoje ir stebėti orkestro muzikantus.

Tie, kurie jau matė spektaklį, sakė, kad tai Vilniaus hitas, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje - entuziazmo apimtos minios.

Kas išryškėja scenos švaroje - tai jautrus aktorių ryšys. Net funkciškai konfrontuodami, jie žvelgia vieni į kitus atidžiai, liūtaširdiškai.