Kūrėjai, nemosikuodami faktais, nepriekaištaudami dėl praeities, lyg ant pirštų galų mus įveda ir panardina į pasaulį aplink ir viduje.

„Navigacijos“ radikaliai apverčia barokinio spektaklio sampratą ir ieško naujų sceninio įvykio patyrimo būdų.

Spektaklio-koncerto dainų albumas „Graži ir ta galinga“ apmąsto ne tik moters padėtį skirtingų laikų visuomenėse, bet ir platesnį istorinį bei sociopolitinį kontekstą

Religija spektaklyje nekvestionuojama, tačiau kritikuojami tikintieji, garbinantys Dievą maldose ir ritualuose, bet nejaučiantys poreikio tai daryti santykiuose su artimaisiais.

„Olympian Machine“ – jautrus, įvairiapusiškas, ironiškas ir dinamiškas kūrinys, siūlantis valandos trukmės muzikalią monologų režisūrą ir nuolatinę prasmių kaitą.

Lyg vaiduoklis praeities mieste. Šis įspūdis dar stipresnis girdint lydinčius balsus, kurie mena šių vietų istoriją ir čia vis dar šeimininkauja.

Režisierius Elmāras Seņkovas yra subtilus estetas, scenos erdvės poetas, visų pirma ieškantis grakščių meninių sprendimų.

Gebame būti tik taip, kaip esame išmokyti. O būti mus moko tie, kurie garsiausiai kalba ir geriausiai šoka, o ne tie, kurie augina kalnus ir už virvelių laiko galaktikos balionus.

„Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis.

Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.

Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas – simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“.