Platelio „baletai“ - daugiau nei tris dešimtmečius trunkanti kūno galimybių laboratorija, kurioje judesiai dėliojami į vidinio poreikio nulemtą mozaiką.

Lietuviškajame Tumino teatre nebuvo aktorių „žvaigždžių“. Maskvoje jis priverstas dirbti beveik vien su „žvaigždėmis“, mirtinai stokojančiomis autoironijos įgūdžių.

Rimti, simpatiški, talentingi Mažojo artistai, gavę į rankas itin silpną, itin nescenišką medžiagą, padarė viską, ką galėjo, ir padarė gerai.

Beveik šešiasdešimties metų režisierius ir choreografas laikosi savo stiliaus ir meninių priemonių rinkinio nepriklausomai nuo nagrinėjamos temos ar problemos.

O jeigu visgi spektaklis apie Šalčininkus - parodykime šiek tiek daugiau vietinio kalbinio, kultūrinio, etninio kolorito, o ne tik akcentą.

Visas šis kartų bumas man asocijuojasi su, tarkim, astrologija ar būrimu taro kortomis. Paprastai tokį mąstymą pašiepi, tačiau horoskopus vis tiek pasiskaitai.

Pradėjęs atsargiomis gyvūnų judesių imitacijomis, jis prieina prie netikėtų kūno padėčių, kuriomis sukuria naujus kūnus - trikojus, vienakojus...

Pastaruoju metu smarkiai išnaudotas pasaulinių režisierių, aktorius Valentinas Masalskis su pasimėgavimu grįžo į tikruosius savo sielos namus.

Situacijos komiškos, o personažai nesuskirstyti į teigiamus ir neigiamus - kiekvienas pasielgia neteisingai ir visus gali išteisinti praeitis.

Šokiruoti ar išplėšti žiūrovus iš gyvenimo tėkmės bus sunki užduotis. Bet dėl aktorių charizmos ir pastangų vis dėlto įgyvendinama.

Įspūdis toks stiprus, kad nuoširdžiai susinepatogini - koks esi mulkis ir neišprusa, kad nematei performanso, kuris išgarsino tuoj dainuosimą hitą.