Kūrėjai išvengė nacionalinės operos formato „spąstų“. Vis dėlto opera savo tikrąjį tapsmą Opera patiria (arba ne) tik teatro scenoje.

Džepetas sukuria Pinokį iš elektros prietaisų atliekų, jo akys šviečia, o kai meluoja - įsižiebia ir diodinė nosis.

„Pinokyje“ labiausiai pasigedau vieno svarbiausių lėlių teatro elemento - ypatingo aktoriaus santykio su lėle.

Aktoriai savo personažų tapatybę kuria, atskleisdami bendražmogiškas jų savybes, o ne kultūrines ar religines keistenybes.

„Nuostabiuose dalykuose“ galime darsyk įsitikinti, jog Martynui Nedzinskui (pa)tinka vaikščioti emociniais paribiais.

Nuostaba išgirdus „Radvilos Perkūno“ skambesį susijusi ir su tuo, jog Jurgis Karnavičius niekada nebuvo tarp svarbiausių lietuvių muzikos istorijos herojų.

Pasirinkus artimesnius kontekstus, žiūrovų reakcijos, vadinamoji chemija galėtų būti kur kas intensyvesnė ir labiau netikėta.

Pasakojimas apie praeitį virsta į šiandieną atsuktu veidrodžiu. Gal kiek kreivu? O gal tiesiog nemalonu matyti tokį tautos atvaizdą?

Po „Lokio“ jautiesi išsekęs, tačiau persekioja mintis, kad reikėtų sugrįžti. Gal pamatysi tai, ko pirmu įspūdžiu nespėjai aprėpti.

Buvo laikas, kai Nekrošiaus spektaklių nereikėjo suprasti – juos užtekdavo pajausti. Ir dabar, kai vis norisi tarti „nesuprantu“, iš tiesų vertėtų sakyti „nebejaučiu“.

Vargu, ar tai patiks užkietėjusiems serialų gerbėjams: kas nori mėnesį laukti naujos serijos? Bet teatre tokia formulė veikia.