Permąstoma pati scenografijos sąvoka, nuo statiškų eksponatų pereinama prie auditorijos potyrių analizės.

Edinburgo festivalis – lyg didžiulis švediškas stalas: nuo komedijų apie maisto produktų pjaustymo meną iki tiradų „švariai mitybai“.

Aš nesu žvaigždė, bet norėčiau, kad žmonės patys stengtųsi mane suprasti, nepriklausomai nuo to, ką transliuoju.

Režisierius P.Sellarsas operą skyrė vandenynui, atkreipė dėmesį į aktualias temas – klimato kaitą, vandenynų šilimą ir koralų rifų nykimą.

Nuo 1947 metų vykstantis tarptautinis Edinburgo festivalis pristatys labiausiai nusipelniusius šokio, operos, muzikos ir teatro atlikėjus.

Atokiau gyvenantys moksleiviai sako: „Nebesijaučiame provincija! Matome tikrą teatrą, jį aptarinėjame kaip ir didmiesčių žmonės!“

Mes visi išeisim iš šio pasaulio, neliks nieko, tiktai mergina, kuri labai labai gražiai dainuoja.

Ano amžiaus 70-80-ųjų dekonstrukcijas ir vėlesnes postdramas pakeičiantis pasakojimas neneigia pastarųjų, bet kaip tik tai įvertina ir kyla į aukštesnį meno spiralės tašką.

Viską išvysti sunkiai įveikiama, todėl renkiesi „ištraukas“, akcentus... Bet vis tiek tai prabanga, leidžianti pajusti Europos scenos tendencijas ir bendrą klimatą.

Norisi pasveikinti teatrą už drąsą kasmet pristatyti retus, mažai žinomus ir teatre dar niekuomet nestatytus kūrinius. Dažnai jie yra ir iš šiuolaikiškesnio repertuaro.

Du didelio pasisekimo sulaukę spektakliai išvyksta į svarbius turus: „Lokis“ atidarys festivalį Hanoveryje, „Tartiufas“ aplankys 5 Kinijos miestus.