Šiandien Latvijos teatras aktyviai gręžiasi į publiką, ieško su ja kontakto. Ir randa. Galbūt šiek tiek per daug baiminasi ją nuvilti ar išgąsdinti.

Keturios serijos rodomos vienu ypu, po kiekvienos dalies žiūrovams leidžiant trumpai atsikvėpti ir užkąsti.

E. Silinis garsėja kaip Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso operų atlikėjas. Teatro vadovo poste jis pakeitė Zigmarą Liepinį.

Tai yra nauja teatrinė kalba. Ypač džiaugiuosi, kad „Tartiufas“ buvo parodytas Tbilisyje, kur žmonės labai myli teatrą.

Ir kur režisierius nuoširdus, o kur vikriai gudrauja ne blogiau už savo didįjį pirmtaką?

R.Castellucci neigia tiesmuką gėrio ir blogio supriešinimą, kuris būdavo taip ryškiai vaizduojamas ankstesnėse operos interpretacijose.

Portugalijoje teatras yra ir menas, ir verslas. Toks požiūris skatina menininkus ieškoti paveikių, bet ekonomiškų raiškos priemonių.

Stebint portugalų scenos menininkus tapo aišku, kad jų pasaulyje „meno kūrinys“ ir „industrijos produktas“ vienas kitam neprieštarauja.

Permąstoma pati scenografijos sąvoka, nuo statiškų eksponatų pereinama prie auditorijos potyrių analizės.

Edinburgo festivalis – lyg didžiulis švediškas stalas: nuo komedijų apie maisto produktų pjaustymo meną iki tiradų „švariai mitybai“.

Aš nesu žvaigždė, bet norėčiau, kad žmonės patys stengtųsi mane suprasti, nepriklausomai nuo to, ką transliuoju.