Sąmoningas įvaizdžio konstravimas ir aktorių gebėjimas išlaikyti savastį, prisiimant skirtingus vaidmenis, tampa linija, kuri susieja pjesės scenas, neplėtojančias nuoseklaus siužeto.

Iš pat pradžių viską pateikus kaip žaidimą, tarsi kuriamas neįpareigojantis santykis - na, pažaiskim ir pažiūrėsim, kas ir kaip pavyks.

Gyvenimas toje naujojoje respublikoje būsiantis skaidrus ir kietas kaip stiklas, aiškus ir aštrus, juo bus galima įsipjauti iki kaulo.

Ktulu kūrėjas Lovecraftas tikėjo, kad mums gyvybiškai būtina baimė, kurioje galime pasislėpti nuo visko kas apčiuopiama.

Dariaus Gumausko pasirodymas įsuką į nemalonų sūkurį, viską su savimi traukiantį žemyn. Ir nuo to neįmanoma atplėšti akių.

Kalbėdamas apie savo „Voiceko“ idėją, Obcarskas skamba racionaliai ir aiškiai: sistema nepakito, pasaulis ir toliau laikosi ant Voicekų.

Crimpo „Pasikėsinimuose į jos gyvybę“ atskleidžiama, kaip pasitenkinimo kultūra ir materialia gausa besimėgaujančios klasės mato varguolius ir marginalus.

Personažų charakteriai, veikimo logika, tarpusavio santykiai ir mizanscenos - viskas iki detalių apmąstyta ir suvaldyta.

Ar galima pagal režisieriaus Antano Obcarsko pastatymą identifikuoti, apibrėžti dabartinę dvidešimtmečių kartą? Be abejonės.

Jeigu pasaulis valdomas manipuliacijomis ir stereotipais, tada niekas neturi prasmės ir naikinti tokią visuomenę nėra nusikaltimas.

Nors skaityme ir spektaklyje tekstas tas pats, ta pati režisierė, vis dėlto baigtas darbas nebeatrodo toks šviežiai keistas ir įdomus.