Balsai juda erdvėje. Ką tik buvo prieky, dabar jau už tavęs, eina ratu, atsimuša, sėda šalia. Supa iš visų pusių, bet negąsdina.

Galiausiai - žinome, kad Lietuvos šiuolaikinis šokis turi nepaprastai daug potencialo, kurį saugant ir vystant galima išauginti pasaulinio lygio reiškinius.

Netikėti, užburiantys ir net šokiruojantys kūriniai, kurie plečia žiūrovų akiratį. Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ moka stebinti.

Gal jau stojo šviesus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius.

Ir kulminacija: jie ne tik siekia bet kokia kaina prilygti vienas kitam, bet ir, neprarasdami bendrystės, pranokti kitą ir save.

Štai toks pasaulis egzistuoja „Uniformoje“ - kūriniai griūva, kad iš tų pačių medžiagų būtų sukurta kažkas kita.

Euripides Laskaridis nagrinėja pajuokos ir transformacijos temas, siekia išdidinti situaciją, kai „visuomenė pagaunama be kelnių“.

Čia Bassamas parodė technikas, kurias atrado, priverstas gelbėtis nuo bombų. Jo šokis yra bandymo apsiginti, apsivalyti nuo kančių išraiška.

Scena panaši į gyvą audiovizualinį paveikslą, tobulai organizuotą pagal aukščiausius estetikos dėsnius, kuris švenčia groteską.

„Dienos, minutės“ - brandžiausias viso „Triptiko“ darbas, kuriame toliau formuojamas Martyno Rimeikio choreografinis braižas, jam rūpimų klausimų ir galimų atsakymų linija.

Nors žiūrint spektaklį akivaizdu, kad kuriama iliuzija, tačiau ji tokia išmani, kad vis dėlto norisi patikėti, jog scenoje pasirodantys paukščiai tikrai turi plunksnas.