Audiovizualinis stebuklas, „vidurnakčio šou“, lenkų kritikų išgirta „kelionė po techno zoną“ šiuokart pasirodė tik kaip gerai parengtas reklaminis triukas.

Nejau, turint tiek priemonių, negalima buvo padaryti kažko daugiau? Nejau iš tiesų tiek daug vilties buvo sudėta į tamsą ir žodį?

„Junas Gabrielis Borkmanas“, kalbantis apie ištisos reformatorių, individualistų ir svajotojų kartos žlugimą, turėjo ir galėjo būti riboženklis, pradedantis naują meninės ir idėjinės teatro raidos etapą.

Yana Ross sukuria be trikdžių dirbantį, sustyguotą aktorių ansamblį, kurio kiekvieną narį norisi apžiūrėti atskirai.

Viskas sudėliota taip, lyg būtų siekta sudaryti progą šalia sodintis depresijos kankinamą žmogystą. Bet toji žmogysta šalia taip ir neatsisėda.

Menine prasme ne itin įspūdingi spektakliai įgyja vertę kaip akstinas diskusijoms ir svarstymams juose keliamais klausimais, apie ką kalbėti nesigėdijant kol kas nėra savaime suprantama.

Komedijose taip dažnai nutinka - veikia atpažįstami tipai, kad neužtruktume, mėgindami juos suprasti, ir iškart galėtume juoktis.

Jų nuobodulys neramus. Jis iššaukiantis, grubus, pabrėžtinai kvailas. Tai - ne tikroji veikėjų būsena, tai - tik jos demonstracija.

Lietuva - tai šalis be nostalgijos, ištrynusi sovietmečio propagandos simbolius. Tai maža vieniša šalis dideliame pasaulyje.

Kartais kyla abejonė, ar kritiškas stereotipo vaizdavimas jo dar labiau neįtvirtina.

Keičiasi tik ironijos pobūdis ir taikinys, tačiau pro ją visada prasisunkia liūdesys, nuovargis ir stiprėjanti neviltis.