Spektaklis pagal knygą, sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą ir filosofines potekstes, tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga.

Sunki lietuviškųjų vestuvių spyruoklė čia įsitempia lėtai, o trūkusi kerta skaudžiai.

Nelengvi jauno režisieriaus ir jaunų aktorių klausimai, kurių atsakymų ieškoma spektaklyje.

Verta tikėti, kad laikui bėgant spektaklis kūrybiškai sutvirtės, susitelkus į pagrindinę mintį jo tikslas sukonkretės, o personažai taps savi patiems aktoriams.

Jei ne kvailokas 2-ojo paveikslo „intymus“ herojų sugulimas, režisierių būtų galima pagirti už išradingas ir subtilias Romeo ir Džuljetos mizanscenas.

Kūrėjams nestinga drąsos būti vienu metu žmogiškai nuogiems ir juoktis iš profesinių triukų, žongliruoti jais, vis netyčia (?) pametant kamuoliuką.

Kadangi saliamoniškoms tiradoms spektaklis neįkvėpė, subjektyvų įspūdį pabandysiu išdėstyti savo „Punktuose apie „Reikalus“.

Kūrybinė spektaklio komanda parodė kiek kitokį KJT veidą - tvirtą, vis dar besąlygiškai atvirą, bet jau kūrybiškai subrendusį.

Gyvenimas yra gražus. Ir jeigu tokia išvada skamba patetiškai, tai tik dėl to, kad jūs nebuvote šio spektaklio žiūrovas.

Stebėdamas šį spektaklį neišvengiamai pajunti, jog tai, kas svarbiausia, tikriausia, skaudžiausia, liko už kadro.

Veikia vien žinojimas, kad scenoje matai „tikrą“ Visagino gyventoją. Kita vertus, reikia didelio meistriškumo ir įgūdžių, kad žinotum, ką daryti su ta „autentika“.