Galbūt spektaklio kūrėjai galėjo radikaliau pasukti šiuolaikinės tikrovės link, nes dabar kartais susidaro įspūdis, kad užstrigta pusiaukelėje tarp pjesėje vaizduojamo XIX a. ir šių dienų.
„Miražo“ kūrėjai bando tikinti, kad jie supranta. Todėl spektaklis greičiau primena ne meniniu tyrimu pagrįstą kūrinį, bet duoklę žmonėms, apie kuriuos visuomenė beveik nekalba.
Panašios formos spektaklių Lietuvoje beveik nėra, tad ką besakytų užsieniuose menų prisižiūrėję profesionalai, lietuviams dauguma „Respublikos“ patirčių tikrai bus naujos.
„Alfa“ aiškiai deklaruoja, kad opera nebėra sofistikuotas prabangus žanras – jis gali atspindėti ne tik šiandieninio socialinio, bet ir muzikinio gyvenimo aktualijas.
Tik dabar pradedame suprasti tinklo taisykles: tai nėra pabėgimas nuo tikrovės, tai – prisijungimas prie hipertikrovės, kurioje viskas, ką darai, anksčiau ar vėliau tampa vieša.
Lietuvoje šimtmečio vertas operinis įvykis: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras uosto elinge pristatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“.
Kūnas čia tampa ir erdvės matavimo vienetu, ir kliūtimi, ir iššūkiu. Nors atlikėjai nemėgina išsilaisvinti iš savo kūnų, spektaklyje svarbiu dėmeniu tampa kūno psichologija.
Kai visi daiktai vienodi, paprasta stebėti jų gausoje gimstančią choreografiją, t. y. nereikia užsiimti daiktų formų ir reikšmių tyrinėjimu, galima atsiduoti jų tankio šokiui.
Iš visų jėgų bandytas paversti vizionierišku ir aktualiu darbu, „Tinklas“ pristatė eilę klišių ir viešumoje daugybę kartų aptartų, todėl senstelėjusių reiškinių.
