„Olympian Machine“ – jautrus, įvairiapusiškas, ironiškas ir dinamiškas kūrinys, siūlantis valandos trukmės muzikalią monologų režisūrą ir nuolatinę prasmių kaitą.

Lyg vaiduoklis praeities mieste. Šis įspūdis dar stipresnis girdint lydinčius balsus, kurie mena šių vietų istoriją ir čia vis dar šeimininkauja.

Režisierius Elmāras Seņkovas yra subtilus estetas, scenos erdvės poetas, visų pirma ieškantis grakščių meninių sprendimų.

Gebame būti tik taip, kaip esame išmokyti. O būti mus moko tie, kurie garsiausiai kalba ir geriausiai šoka, o ne tie, kurie augina kalnus ir už virvelių laiko galaktikos balionus.

„Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis.

Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.

Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas – simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“.

„Kelionė į Edeną“ yra labai kinematografiškas ir stilingas spektaklis, kuris skleidžia [i]kietumo[/i], šiuolaikiško [i]neo-noir[/i] atmosferą.

Rolandas Kazlas skaldo įtampą ir polemizuoja su autoriaus [E.Ionesco „Pamoka“] tekstu, perkeldamas jo absurdą iš pasąmoningai nujaučiamo į sąmoningai suprantamą.

Spektaklyje kalbama Lietuvos teatre reta feministine tema, o režisierius parodo, ką reiškia suprasti, kad tai, kas atrodė kaip laisvė, buvo tik dar vienas iš išorės primestas vaidmuo.

„Taip mylėt, kaip mes mylime, skirta nedaugeliui“, – rašo Abelaras Eloizai, o spektaklis byloja, kad XXI a. taip mylėti neskirta niekam.