Kiekvienas „Miego brolio“ epizodas – lyg savotiška sceninė lygtis, kurioje – dažnai net ne vienas nežinomasis. Veiksmas intensyvus, beveik neleidžiantis atsikvėpti.
Palankesnei socialinei aplinkai priklausantis spektaklio žiūrovas šiose istorijose matys ne save, bet bendraklasio, tapusio mokyklos (anti)herojumi, projekciją.
Viena svarbiausių temų čia atrodo prigimtinė žmogaus bejėgystė, iš kurios jis bando išsiveržti visą gyvenimą, ir tai padaro, jei tik atranda sau tinkamą kelią.
Spektaklis nuolat žaidžia su žiūrovu: prisitraukia arčiau, leidžia susitapatinti su problemomis, čia pat – atakuoja kontekstais ir citatomis, kaukėmis ir kiautais.
Pasakoti, rodyti ir suvaidinti, ką pasakoji. Juk tai nepasitikėjimas ne tik žiūrovais, bet ir pačia aktoryste. Ir pjese, kuri yra reto dramaturginio meistriškumo.
