„The New York Times“ apžvalgininkas J.Farago, aptardamas kūrinyje ryškią katastrofos nuojautą, operą pavadino „requiem klimatui“.

„Taha. Poeto gyvenimas“ – labai talpus tekstas, ir tai yra didelė kūrinio vertybė, ypač retai pasitaikanti teatre statant šiuolaikinę dramaturgiją.

Aktorė atlieka vieną vienintelį veiksmą – rengiasi, taip parodydama, kaip atrodo stereotipais „apvilkta“ moteris.

Stebint šiemetę „Plartformos“ programą, geriausiai jos jungtis apibūdinančiu žodžiu norėtųsi pasirinkti ekologiją.

Literatūrą nurungė gyvenimas: jaunieji aktoriai daugiau kalba apie savo pačių patirtis ir išgyvenimus, daugiausia susijusius su tarpusavio santykiais ir mėgstama veikla.

Čia juntama bendradarbiavimo ir bendrystės pergalė, kuriai ypač svarbios buvo asmeninės kiekvieno projekto bendraautorio pastangos, indėlis ir profesionalumas.

Sunku nuspręsti, ar britų trupės „Forced Entertainment“ spektaklis „Naktis seka dieną“ yra meninė nesėkmė, ar chaltūra.

Ar atlikėjas atlieka dėl to, kad kažkam kitam to reikia, ar dėl to, kad visų pirma jam pačiam scena ir buvimas dėmesio centre yra reikalingi kaip vanduo ir deguonis?

„Aš nieko neatsimenu“ – tai nusilenkimas psichologinio teatro tradicijai, kadaise taip garsinusiai Lietuvos teatrą.

Visus draugėn vėl surinkęs pastatymo pobūdis, stengiantis kuo mažiau keisti ir kuo daugiau
pri(si)minti, labiausiai ir imponuoja.

Ypač sutrikdo ant aktorių galvų styrantys milžiniški pirštai – iš pradžių pasirodo vienas ir kontekstas, be abejo, sufleruoja iškeltą vidurinįjį.