Viskas sudėliota taip, lyg būtų siekta sudaryti progą šalia sodintis depresijos kankinamą žmogystą. Bet toji žmogysta šalia taip ir neatsisėda.

Menine prasme ne itin įspūdingi spektakliai įgyja vertę kaip akstinas diskusijoms ir svarstymams juose keliamais klausimais, apie ką kalbėti nesigėdijant kol kas nėra savaime suprantama.

Komedijose taip dažnai nutinka - veikia atpažįstami tipai, kad neužtruktume, mėgindami juos suprasti, ir iškart galėtume juoktis.

Jų nuobodulys neramus. Jis iššaukiantis, grubus, pabrėžtinai kvailas. Tai - ne tikroji veikėjų būsena, tai - tik jos demonstracija.

Lietuva - tai šalis be nostalgijos, ištrynusi sovietmečio propagandos simbolius. Tai maža vieniša šalis dideliame pasaulyje.

Kartais kyla abejonė, ar kritiškas stereotipo vaizdavimas jo dar labiau neįtvirtina.

Keičiasi tik ironijos pobūdis ir taikinys, tačiau pro ją visada prasisunkia liūdesys, nuovargis ir stiprėjanti neviltis.

Viskas ganėtinai sąlygiška, palikta aktorėms ir paremta nenutilstančiu tekstu. Ir visgi nuolat prasibrauna tvarką į gyvenimo chaosą įvedusios režisūrinės klišės.

„Terapijose“ svarbiausia ne liga, o gyvenimas, veikėjų, aktorių ir žiūrovų buvimas kartu.

Iš kameriško siužeto režisierius mus išveda į Merės vaizduotės pasaulį, kuriame buriasi daugybė žmonių, keistų personažų, bet kur ir kokie čia vyksta stebuklai - sunku suprasti.

Svarbiausia - Merė. Jeigu jai nepavyktų įtikinti mažųjų žiūrovų, spektaklis tiesiog neįvyktų, nepadėtų nei žydinčių vyšnių, nei vėjo, nei pilnaties kerai. Visgi abi Merės buvo nuostabios.