Kai rankose laikomas kūdikis sutelkia žvilgsnį į veiksmą scenoje ir kuriam laikui nuščiūva viską stebėdamas, kyla mintis, kad žiūrovais gimstame, o ne tampame.
Bruskonas ima panėšėti į Miltinį, nebepaleisdamas iš rankų lazdos ir paprastą žieminę kepurę (kokias šiandien mėgsta nešioti režisieriai) pakeisdamas berete.
