Paprasčiau šnekant, mums įprastas cirkas primintų karinę katedrą, o naujasis cirkas – teatro spektaklį. Jo net negalima suskirstyti į numerius – yra ištisinė veiksmų ir vaizdų seka, siejama minties ir filosofijos.

Edinburgo festivalio laureatas Timas Crouchas sužavėjo kritikus: „Absolutely fucking fantastic!“ – šaukė jie. Vasario 9 ir 10 d. jam pasitaikys reta proga bandyti išprovokuoti mus tokiem komplimentams.

Kaip visi musulmonai traukia prie šventojo Kaabos akmens, taip visi netradicinių menų sekėjai ir mokytiniai rugpjūtį keliauja į Klaipėdos jachtų elingą.

Pažiūrėti spektaklio pagal savo pjesę „Vaidinant auką” ir susitikti su jo žiūrovais bei statytojais į Vilnių trumpam buvo atskridę broliai Presniakovai. Panašu, kad viešiems kalbėjimams dramaturgai Olegas ir Vladimiras Presniakovai jau seniai ištobulino elgesio taktiką.

Baltarusija šiandien turi savąją džinsų kartą, kuriai odę sukūrė Baltarusijos Laisvasis teatras.

Menų spaustuvė po „Ateinančiųjų” programos pristato atrinktus geriausius spektaklius, kurie, kaip tikina kūrėjai, iki tikrųjų premjerų gerokai pakis.

Kauno dramos teatre šį sezoną bus vaidinama net penkiose salėse. Į vieną iš jų įžengsime pirmąsyk.

„Pasaulio niekas nepakeis: nei didieji filantropai, nei pasaulio išrinktieji, nei tuo labiau teatras. Menas ne tik gali, bet tiesiog privalo pasaulį reflektuoti, pasakyti savo nuomonę apie jį.” Su Gintaru Varnu kalbasi Dovilė Zelčiūtė.

Po daugelio garsių pareiškimų, kas mūsų laukia „Sostinės dienose“, Zita Kelmickaitė konferencijoje nejučiomis išsakė esminį šventės tikslą: pasižmonėti.

Rimas Tuminas yra geros ir plačios sielos režisierius. Beveik negalintis pasakyti „ne”.

Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvažiuojantis naujasis prancūzų cirkas pristatys mums visiškai naują arenos meno rūšį, kurią neklysdami galime pavadinti teatru.