Urvinė moteris, ieškanti urvinių vyrų ir niekaip jų nerandanti – toks spektaklis, šių metų gegužę pasirodęs kaip atsakas „Urviniam žmogui“, teismo sprendimu, buvo rodomas neleistinai.

Antrus metus rengdama seminarą jauniesiems dramaturgams „Rašanti karta“, Menų spaustuvė siekia ne tik ugdyti talentingiausius šio žanro kūrėjus, bet ir padėti jiems pristatyti savo darbus Europoje.

Teatre kalbėti apie konkrečius šiandienos įvykius įdomiau ir išsamiau, negu apie juos kalba visos žiniasklaidos priemonės, yra sveikintinas, bet nepaprastai sunkus dalykas.

Ar opera Lietuvoje per pastarąjį pusšimtį metų įsileido pasaulį užkariaujančių naujovių? Ar kaip žanras ji patraukli tik solidžiai publikai, ar gali būti įdomi ir progresyviosios jaunimo kultūros šalininkams?

Benas ir šiandien suteikia galimybę patikėti, kad, nepaisant visko ir nieko, dar yra įmanoma: bent trumpam išlįsti iš susluoksniuotos sočios visuomenės torto ir prisiminti – sukurti pasaulį, kuriame kukučiams buvo jaukiau.

„Net dabar, pažiūrėjus sceninį eskizą, galima tvirtinti: šiam „Faustui“ lemta įeiti į pasaulinio teatro istoriją kartu su kitais Eimunto Nekrošiaus šedevrais“,– rašo „Gazetoje“ Glebas Sitkovskis.

Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“ – tai pirmoji drama, atvirai kalbanti apie skaudžią šiandienos realiją – masinę lietuvių emigraciją į užsienį.

Didysis scenos meno Realistas, subtiliausio ir dvasingo psichologiškumo neprilygstamas Meistras ir tiesiog – režisierius „iš pono Dievo lockos”. Taip jį prisimena teatralai.

Tai ne „interdevočka“, tai „interlialka“ – toks festivalis vyksta Ukrainos Užgorode, ir čia „lialkos“ vardą šįmet pelnė „Lėlė“.

„Vasios dėdė buvo Vasia Sorokinas, jis yra palaidotas Klaipėdoje. Aš norėjau grynai klaipėdietiškos istorijos, kuri nebūtų panaši į kažkokią Maskvos, Piterio...” – sako Benas Šarka. Jo spektaklių nevertėtų praleisti.