Polinkis viską iki dugno išaiškinti, edukologizuoti gali visiškai sunaikinti individualų, betarpišką, spontanišką meno suvokimą, tokį, kuris teikia tikrą malonumą.

Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė scenos menų kritikė Rima Jūraitė ir „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova.

Kalbėjimo būdai su žiūrovais darosi intymesni, artimesni. Net jei vienu atveju kone kuždama į ausį, kitu – bandoma apkurtinti.

Esu tikra, kad bet kuriai kūrybos sričiai pakaktų vieno aistruolio, tikro situacijos ir medžiagos žinovo, trokštančio kitiems perteikti savo patirtį ir pažinimo džiaugsmą.

Lengviausia pasakyti sakrališkąjį „genijus“ ir ramiai nueiti į šalį. Bet kodėl pastarųjų dešimtmečių Nekrošiaus spektaklius žiūrėti būdavo taip sunku?

B. Banevičiūtės spektakliams būdingas neprimygtinis kvietimas žaisti. Be to, neprieštaraujama, jei mažyliai randa kitų žaidimo būdų.

Galima išskirti tris temas, kurios reikšmingos savo svarba ir sulauktu atgarsiu, tai – politika, teatras ir homoseksualumas.

Operos pasaulyje viskas, regis, turi būti pateikiama dramatiškai: ne tik operų siužetai, bet ir jų atlikėjų asmeniniai gyvenimai.

Spektakliai, festivaliai, meniniai eksperimentai, projektai, pasiekimai, atradimai ir praradimai... Kuo džiaugėmės ir nusivylėme 2019-aisiais?

Lėlė, kaip žinojimo apie mirties neišvengiamumą kupra, yra ir Tadeuszo Kantoro, ir Gintaro Varno, ir Oskaro Koršunovo spektakliuose.

„Man patinka ne aktorių mėginti paversti personažu, o personažą parodyti per unikalius, įdomius, neįprastus aktoriaus charakterio, asmenybės bruožus“