Seansui pasibaigus išeini emociškai užganėdintas, įdomius klausimus pakedenęs, bet vis toks pat, neįgijęs išminties ir nesulaukęs atsakymų.

Šešėlių ir pustonių laikas baigiasi, stoja aštrus jausmų metas, savęs ir vienas kito netausojimo laikas - vakarinės teatro valandos.

„Mano reikalas yra pasistengti įtikinti mūsų aristokratiją ir dvariškius tapti meno mylėtojais ir žinovais, ir aš tai darysiu, parodydamas šio mokslo kilnumą, malonumą ir privalumus“.

Festivalį programuojant turi sutapti daugybė dalykų. Juk gali norėti parodyti spektaklį, bet neturėti pinigų arba pats spektaklis nebūtinai galės atvažiuoti. Ši loterija - žiauri.

Tenka neretai išgirsti klausimą, kur Kaune galima susipažinti su alternatyviais scenos menais - ir nejaukiai į jį atsakyti: „niekur“.

Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo. Kitas dalykas - čia puikiai matosi, kad kiekvieno poelgiai gali būti svarbūs ir galingi.

Prieš penkiolika metų Lietuvoje nuolat tobulėti galėjo tik valstybinių teatrų ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai.

Norisi superlatyvesnių superlatyvų? Kasdien pasiskaityti ką nors naujo apie savo neprilygstamumą?

„Naujojo cirko savaitgalio“ kelionė apėmė atstumą nuo „šiaurės“ iki „pietų“, šiuolaikinio cirko priešingas kryptis atspindinčių spektaklių.

Ji buvo savita ir ypatinga. Išsiskyrė jos veidas. Labiausiai - didelės išraiškingos akys. Tai buvo tuo pat metu paauglės, moters ir senutės veidas.

Jau kuris laikas mačiau ją tarsi iš šalies. Mano galvoje mūsų prieštaringų santykių fone lyg kokia mozaika ėmė dėliotis Irenos portretas.