Savo rankose laikome kozirį, nes esame teatro vaikai, o vaikams daug kas atleidžiama. Jaučiuosi taip, tarsi teatre galėčiau vaikščioti aklinoje tamsoje, pažįstu kiekvieną kampą.

Manau, kad bet kokia kūrybinė grupė turi teisę visų pirma kurti tai, kas jai aktualu ir įdomu. Mes tai darėme ilgus metus.

Tai yra miestas, kuris turi didžiulį potencialą, tai miestas, kuriame aš noriu dirbti, gyventi ir kurti.

Mes laviname taip, kad visi pasijaustų aukščiausiame taške net tose srityse, kur nesijaučia labai patogiai.

Büchnerio siekis - perteikti tikovės visumą ir dinamiką, pažadinti grožio ilgesį. Išliekamąją vertę turi tik išliekamasis grožis.

Nesiliauju galvojusi apie ją, nes viskas, ką atsimenu, nepaleidžia, limpa į vieną paveikslą, tekstas rašosi pats ir pataiko į atsisveikinimo su Viktorija dieną.

„Kadaise, kadaise, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis gražuolis arklys...“ Tarsi apie tai cirko trupės „Big Wolf Company“ spektaklis „Eternal dinner“.

Pirmasis gatvės teatro festivalis Vilniuje sulaukė stulbinančio publikos susidomėjimo, žiūrovų neišbaidė net lietus.

Penktadienį cirko miestelyje vyks Švedijos, Suomijos ir Prancūzijos trupės premjera „Circus I Love You“.

Argi teatras gali būti daug vertas, jeigu nepajuda toliau savo sienų, toliau savo miesto?

Tebeformuojantiems savo, kaip choreografo, tapatybę kūrėjams, taip pat ir šioje srityje debiutuojantiems šokio menininkams nelengva nustebinti.