Kiek jaunas menininkas yra laukiamas, kokios jam sudaromos sąlygos? Ir kaip jis pats suvokia savo atsakomybę, auditoriją, visuomenę, kuriai kuria? Diskusija Menų spaustuvėje.

Tokių „normalių“ spektaklių ir kituose teatruose randasi vis daugiau. Galbūt netrukus Lietuvos teatras turės „viduriniąją lygą“, kurios dar visai neseniai pasigesdavome.

Ši erdvė - tai pretenzinga ir kaprizinga paauglė, reikalaujanti netradicinių sprendimų. Gal todėl pirmieji „Šelteriui“ skirti spektakliai kol kas jos neprisijaukino.

Vertėtų kalbėtis ne tada, kai laikas gesinti gaisrus, o paprastai taip pas mus daroma, ir iš to atsiranda posakiai „kaip visada“. Būtų puiku padaryti „kaip niekad“.

Visiems šiems nepailstantiems teatro com.jaunuoliams ir jų spektaklių žiūrovams teikiu šią autoritetingą atskirąją nuomonę bei jų spektaklių reitingą ideologinio grynumo požiūriu.

Apeirono teatro stiprybė yra tai, kad jo spektaklius galima / patartina žiūrėti ne vieną kartą – jie bus kitokie, o tai didelis privalumas.

Kad ir kaip mus žavėtų greitas gyvenimo tempas, genijais tampama ne lekiant, o sėdint po medžiu ir mąstant.

Analogų Lietuvoje neturintis festivalis - lyg vasaros stovykla, kurios pabaigoje išsiskiriama su ašaromis akyse. Žinoma, su pažadu atvykti kitais metais.

Tai aikštelė, kur gali savarankiškai žengti pirmus žingsnius ir pažiūrėti, kas iš to pavyksta. Menų spaustuvė reiškia galimybę realizuoti idėją.

Jauno teatro dienos - tai žaidimas, bet mes nežaidžiame. Esame arba pernelyg atsainūs, arba pernelyg rimti.

Vaizdas gan įprastas - keletas ryškesnių darbų, sukurtų skirtingų kartų ir išsilavinimo režisierių ar kolektyvų, didelėje pilkoje masėje. Tačiau greta to vyksta lėtas virsmo procesas.