Lėlė, kaip žinojimo apie mirties neišvengiamumą kupra, yra ir Tadeuszo Kantoro, ir Gintaro Varno, ir Oskaro Koršunovo spektakliuose.

„Man patinka ne aktorių mėginti paversti personažu, o personažą parodyti per unikalius, įdomius, neįprastus aktoriaus charakterio, asmenybės bruožus“

„Žiūriu į „Meno forto“ grindis ir ant jų matau visų mūsų paliktus rėžius. Čia ir yra jo mokykla, čia užrašyta”, - Kęstutis Jakštas.

Teatrų priviso daugybė, nesvarbu, kur ir koks spektaklis - žiūrovų pilna. Jų nepasotinamumas stebina, nes jiems patiekiamas patiekalas anaiptol ne visuomet toks jau puikus.

Komedijos idėją ėmė keisti tiesiog gero teatro poreikis, kuriuo per aštuonerius festivalio gyvavimo metus, atrodo, užsikrėtė visas miestas.

Ketvirtosios radijo diskusijos tema - „Lietuvos scenos meno kūrėjų refleksijos Holokausto tema. Nuo tuminiškų metaforų iki siaubo miuziklo“.

Mąslus Nekrošiaus veidas ir retai išsakomi sakiniai. Juos gali išrašyti visus, ir visi bus išmintingi, kai kurie – net pranašiški.

Juk metai, kurie taip greit praėjo po Eimunto Nekrošiaus mirties, jį tik dar labiau priartino prie mūsų, išdidindami netekties mastelį.

Atsiveria ir pačių daiktų intymumas, kai teatriniai objektai priartėja prie stebinčiojo, dingsta jų butaforiškumas ir daiktas pasirodo savo nuogumu.

Tris dienas praleidau su Klaipėdos teatrais, Vakarų Lietuvos regiono kultūra, kuri pretenduoja aplenkti Kauną ir priartėti prie Vilniaus.

Rašyti ne tik įdomu, bet kartais tiesiog reikia – tam, kad kritikos reiškinys įsitvirtintų kaip profesija, be kurios scenos menų procesai būtų neįsivaizduojami.