Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, tad kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?

Toks buvo ir jidiš teatras tarpukariu - šmaikštus, trumpalaikis, trapus, tačiau keliantis ir tautos, tapatybės, amžinybės klausimus.

Kad istorija atsirastų dramaturgijos kūrinyje, tenka ją išgryninti, o tai reikalauja preciziško darbo.

Suteikčiau Liūtaširdžių statusą visiems visų teatrų aktoriams, kurie sugeba pakelti šitą linksmą sunkią naštą - vaidinimą vaikams.

KITOKS suteikia galimybę vaikams pažinti žaidžiantį teatrą, mokytojams - mokytis naujos kultūros teatre, o eiliniams suaugusiems - būriais pažinti augančią Lietuvos visuomenę.

Nepaisant savo skirtumų, visi esame susiję, o bendradarbiaudami galime pasiekti kur kas daugiau nei susipriešinę.

Gintaras Varnas: teatras „Utopia“, žinoma, ne ąžuolas, bet ir ne drebulė. Manau, galėtume būti jaunas uosis.

Nors dėmesio kūriniui skyrėme daug, pirminis užduoties tikslas buvo įvertinti ne šokio kūrinį, o savo pačių tekstus.

Neturiu dokumentų, vadinasi, manęs nėra.

Kai matai bendruomenės entuziazmą, netrunki priimti paprastą tiesą - tai jau nebe tavo, o jų istorija.

Jis ne dėstė, bet mąstė. Žongliravo epochomis, stiliais. Įnirtingai, it šachtininkas, gręžėsi į dėstomo dalyko šerdį.