„Pribloškiantis lietuvių pastatymas“, „pavyzdys mūsų darbuotojams, apsimetinėjantiems aktoriais“, „stulbinanti Čechovo analizė“, „aukščiausias profesionalumas“, „ko gero, geriausia ką matėme Venecijos bienalėje“

Naujojo festivalio Pekine kontekste Lietuva atrodo itin solidžiai - rodomi net trys mūsų spektakliai, festivalio rengėjai pripažįsta Lietuvą viena pagrindinių savo įkvėpėjų.

Dabartinės vadovo pareigos man yra pačios netikėčiausios, turbūt ir labiausiai nebūdingos man. Suprantu, kad nuėjau visai jau kažkur ne ten. Išaugau šeimoje, kur visi vadovavo ir mokėjo tai daryti, ir aš suprantu vadovavimo principus, moralę, bet pats vadovavimas man labai svetimas.

Įtakingiausio Lenkijos teatrinio žurnalo vyriausiasis redaktorius Jacekas Kopcińskis su džiaugsmu pranešė, kad lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skiriamas Konrado Swinarskio apdovanojimas.

Šokti žurnalo vakarėlyje yra smagu, bet gauti visą puslapį didžiausiame Škotijos dienraštyje dar smagiau. Kone kasdien Gintarė Masteikaitė rytą pradeda peržvelgdama spaudą, ir kone kasdien ten randa Lietuvos vardą.

Škotijos sostinės scenose savo pasirodymus pradėjo jungtinė Lietuvos menininkų komanda, kuri per ateinančias kelias savaites tarptautinei publikai pristatys šiuolaikinę mūsų šalies teatro kūrybą.

Festivalio sukviesti kūrėjai dažniau rinkosi kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, savo žodžiais, neatsitverdami giliomis šedevrų prasmėmis.

Rugpjūčio 6 d. „Danajės meilę” transliuos Austrijos televizijos ORF pirmas kanalas, o 12 ir 23 dienomis ją bus galima išvysti nemokamai didžiuliame ekrane Zalcburgo pilies papėdėje.

Svarbiausia buvo praleisti laiką kartu, pasijuokti iš to, ką visi ir taip gerai žinome ir atsidusti, pagalvojus, jog istorijos pakeisti negali, o dar dažniau - ji tiesiog kartojasi, todėl per daug liūdėti neverta.

Kol kas geriausioje šią vasarą Epidauro premjeroje Cezaris Graužinis prieš Eschilo valią leido Eteokliui ir Polineikui susigrumti brolžudiškoje kovoje.

70-ajam festivaliui teko dirbti ypatingosios padėties režimu. Žmonių mieste yra, bet ne sausakimšai. Juos galima suprasti: jie ateina į teatrą meno, o patys galvoja: „Kad tik ko nors neatsitiktų.“