„Dienos, minutės“ - brandžiausias viso „Triptiko“ darbas, kuriame toliau formuojamas Martyno Rimeikio choreografinis braižas, jam rūpimų klausimų ir galimų atsakymų linija.
Nors žiūrint spektaklį akivaizdu, kad kuriama iliuzija, tačiau ji tokia išmani, kad vis dėlto norisi patikėti, jog scenoje pasirodantys paukščiai tikrai turi plunksnas.
Stebint „Orfeo. Miesto šviesos“, vis kildavo mintis, kaip dramaturgė ir režisierius derino savo požiūrio kampus. Vis dėlto spektaklyje, sakyčiau, nugali moteriškoji perspektyva.
Negali nepritarti kritiškam požiūriui į „veiksmo tikrovę“, kurioje laikas verčiamas pinigais, o intelektualinių ir kūrybinių pastangų kursas apgailėtinai mažas.
„Vocekas“ neretai vadinamas žiauriausia standartinio repertuaro opera. Bergo, siekusio publiką „šokiruoti ultramodernia muzikine kalba“, nuostabai, ji iškart buvo pripažinta žiūrovų.
