Iš fragmentų sudėliotas spektaklis tapo papildomu išbandymu aktoriams, kurie turėjo greitai sukurti ir keisti personažus.

Ar Jūs tikrai manote, kad bandant apibrėžti Lietuvos dabartį mums svarbi tampa atskiro individo praeitis?

Čia demaskuojami visi, kurie sistemas kuria, jomis naudojasi, tampa jų sraigteliais ir tie, kurie joms priešinasi.

Viskas, ko pritrūko spektakliui „Helverio naktis“, - tai personažų savivoka griūvančio pasaulio akivaizdoje.

Ne taip svarbu, ką mes šokame, svarbiau, kad jūs kankinatės, galvodami, kas mes esame.

Tad naujametinis palinkėjimas spektakliui - švaros, tikslumo ir kameriškesnės aplinkos.

Nors ir junti režisieriaus stiprų įniršį, bet teismą jis kviečia surengti savo protuose ir širdyse.

O tada kažkas iš šios publikos gauna mandariną ir pasiūlymą mesti jį į kalbančiuosius scenoje.

Nei Helveris, nei Klara spektaklyje nėra pagrindiniai veikėjai. Pagrindinis pesonažas yra kitas, scenoje nepasirodantis.

Ar technologijų poveikio tema netaps kalbėjimu dėl kalbėjimo, ypač kai sunku ką nors naujo pasakyti?

Atrodo, jog jie nori apie tai kalbėti, apie tai šokti, bet kol kas jaučiasi per kuklūs, per taikūs pakelti šį tinklą, pilną kūnų ir kūniškumo.