Kiekvienais metais po laureatų paskelbimo teikiami pasiūlymai, kaip būtų galima tobulinti nuostatus, ką būtų galima keisti.

Po šių metų renginio pasakyčiau taip: vaikai auga ir greitai išaugs patį festivalį.

Turbūt labiau esame pripratę prie žodžių ir aktorių, kurie juos taria. Jeigu pasiseka, dar „išskaitome“ idėją, kurią į spektaklį „įrašo“ režisierius ar kiti spektaklio kūrėjai. Štai mūsų tradicija?

Dauguma spektaklių, kurie tikisi Auksinių scenos kryžių – prasti ir tuščiaviduriai, žali eksperimentai, tačiau tie pirmieji bandymai rimtu veidu ir su didelėmis pretenzijomis rodomi publikai.

Jeigu repeticijų salėje būtų sėdėjęs policininkas su alkotesteriu, nebūtų nei „Meistro ir Margaritos“, nei „Romeo ir Džuljetos“, nei „Išvarymo“, nei „Katedros“, nei „Hamleto“, nei „Žuvėdros“.

Teatras yra ta vieta, į kurią nukreiptos ne vien šio filmo kameros, bet ir visa scenaristo analizė - ir tai suteikia filmui didesnio išskirtinumo nei pats scenaristas galėjo numanyti.

Niekada neklausiau vaikų, ką ir kiek jie priima. Aš tiesiog pasitikiu jais. Pasiims, kiek jiems reikia.

Panašu, kad tai - ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

Negali miestas ir šalis gyventi tik su instituciškai nemirštančiomis sąjungomis, propaguojančioms vienokį ar kitokį kūrėją. Kur mes keliausime be avangardo, be mėginimų kurti kažką kad ir nedidelio?

Kai daraisi vyresnis, privalai viską daryti teisingai. O kai darai teisingai, tuomet neįdomu. Tai ir yra baisu.

Gyvenimas yra toks teatriškas ir pilnaviduris, kad teatrališkumas iš baimės pabėgo į knygas, o ant scenos pakylos užlipo mažų žmonių - mūsų - istorijos.