Pjesių skaitymų žanras ypatingas savo atvirumu žiūrovų vaizduotei - publika gauna nuogą skeletą, kurį turi pati vizualizuoti, suvokdama kurti.

Lėlių teatras vis tvirčiau išsikovoja teisę prabilti bet kokia tema, kad ir kokia sudėtinga, nevienareikšmiška ar kupina įtampų ji būtų.

Menininkas narve - neįtikėtina, kad tai ne metafizinė metafora, o šių dienų realybė.

Baigiantis vasarai vėl apima gero teatro ilgesys.

...kol ausyse dar skamba daugiausiai kartotas priedainis „...gyventi gražu, o ypač gražu gyvent pamažu...“

Kai meno vadovas yra ir direktorius, kai jis nepakeičiamas, o jo vardą puošia doc. ir dr., krūtinę - medaliai, galvą - laurai, o publika - ką publika?

Teatrų atstovai teigia, jog priežasčių ne viena.

Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, tai ironiškas klausimas - kokie „protinguoliai“ buvo nusprendę, kad Klaipėdai nereikia teatro festivalio?

Ilgametis literatūrinio bei metaforinio teatro monopolis šiandien akivaizdžiai susvyravo, ir pastarieji metai atnešė ne tiek naujus vėjus, kiek naują kokybę, reikalingą kitokių žiūrovo percepcijos būdų.

Kažkuris momentas gal pasirodys artimas ir brangus, kažkuris svetimas ir erzinantis, bet einam toliau, nėra kada sustoti, kelios premjeros vėl vienu metu.

Pasikvietus jaunus atlikėjus su jaunais jų darbais, nežinia, ką iš tikrųjų pamatysi scenoje. Šį kartą rizika atsipirko tik iš dalies.