Niekada nenustojau jausti atsakomybės prieš to meno vartotojus, kurių mokesčiai keliauja kultūros išlaikymui.

Ir galbūt šiame įtampos kupiname laike kaip tik to ir reikia. Tokio smegenis atpalaiduojančio lengvumo, nekalto infantilėjimo, tiesmuko priėjimo prie vidinių žmogaus reikalų.

Kartais žiūrovai nesupranta, kad laikas keičiasi ir kad ne šiaip sau menininkai keičia formas.

Analogiškai kartais elgiasi ir moteriškam solidarumui tarnaujantis feminizmas - konstruoja moterų-aukų, kurios pačios nežino, ko nori, vaizdinius.

Tam tikras tapatybės derinys su ekonomika ir yra kultūros industrija. Ši sistema pati save aprūpina, bet siekia ir kultūrinių tikslų.

Turime tokių spektaklių, kuriuose publika gauna tai, ko kitur gauti negali.

Galima pradėti diskusiją, ar šiuolaikinis cirkas peržengia (turi peržengti?) ribas.

Išeiname į tą patį greitkelį – vėl kalbame apie kapitalizmą ir vartojimą.

Kūrėjams šie pragarai buvo kelias kasdieniškam gyvenimui bei santykiams apvalyti ir jų vertei sugrąžinti.

Iš pradžių norėjosi būti kuo toliau nuo to. Tarsi akistata su savimi.

Baigėsi vienas svarbiausių lietuviško teatro sezono įvykių - jau keturioliktasis „Sirenų“ festivalis.