Nors dėmesio kūriniui skyrėme daug, pirminis užduoties tikslas buvo įvertinti ne šokio kūrinį, o savo pačių tekstus.

Neturiu dokumentų, vadinasi, manęs nėra.

Kai matai bendruomenės entuziazmą, netrunki priimti paprastą tiesą - tai jau nebe tavo, o jų istorija.

Jis ne dėstė, bet mąstė. Žongliravo epochomis, stiliais. Įnirtingai, it šachtininkas, gręžėsi į dėstomo dalyko šerdį.

Meno vadovo funkcija jau nebeatitinka šiuolaikinių socialinių santykių sampratos ir yra diktatūriška.

Naujaisiais metais reikės dar kartą pažiūrėti spektaklius, kurių premjera įvyko 2017-aisiais - sutvirtinti arba pakoreguoti pirmuosius įspūdžius.

Verčiant kitą poetą, tavęs neturi likti. Mūsų poetus vertėjus suformavo kita tradicija, jie įsivaizduoja, kad jų saviraiška - svarbiausias dalykas.

Man reikia, kad į temą įsigilintų visa grupė. Tada ir repeticijos yra kolektyvinės kūrybos laikas - labai gyvas, labai netobulas, bet gyvas.

Kai technologijos mus vilioja į virtualų gyvenimą, šokis traukia į realųjį, kur juntamas žmogiškasis ryšys.

Būna, vaidini, o vaikai komentuoja kaip prieš televizorių - jie nežino, kas yra teatras.

Baigiantis 2017-iesiems, Menų spaustuvėje vykę keli renginiai pagerbė dvidešimt metų šiuolaikiniam šokiui atidavusį choreografą ir šokėją Vytį Jankauską.