Įkūnyti daugiabalsius Aleksijevič pasakojimus ėmėsi ir Eimuntas Nekrošius, sugrįžęs į savo jaunystės laikų teatrą, kuriame dirbo tada, kai vyko rašytojos apsakymuose minimi karai ir katastrofos.

Gali sakyti, kad aktoriai vaidina pernelyg emocionaliai, netikėti raudonų prožektoriukų klaksėjimu, dirbtiniu krauju. Bet tik nesakyk, kad tos temos negyvena ir tavo galvoje.

Aktoriai nevaidina, nemėgina imituoti atstovaujamų kūrybinės komandos narių - jie tiesiog prisistato, kad yra kažkas kitas. Jie savo kūną suteikia kitam vardui.

Žmonės statė tokį aukštą bokštą, norėdami, kad jo viršūnė pasiektų dangų, o Varnas į tą dangų nutiesia kopėtėles, kuriomis taip ir neleidžiama užlipti nė vienam išrinktajam.

Spektaklis susiejo skirtingas religijas, tautas, meno rūšis, žmonių kartas ir net paties režisieriaus spektaklius į nenutrūkstamą meno kūrinį.

Premjeros anonsas režisieriaus Valentino Masalskio lūpomis žadėjo „suteikti malonumą visai šeimai“ ir kartu pakalbėti „apie mūsų visuomenės aklumą, apie mūsų ribotumą“.

Šis paveikslas neturi skirtingų žiūros taškų. Jis iš susitelkęs į bendrą, išjuokti kvailius besikėsinantį vaizdą.

Daug kas lieka tarp eilučių. O tai žadina smalsumą, norą išėjus iš teatro plačiau pasidomėti Martyno Liuterio veikla.

Nepriklausomos Lietuvos teatro priklausomybė nuo nežmoniškų narkotikų - karo, bado, maro ir perversijų - įteisinta ir toleruojama. Žiūrovai kviečiami tik verkti ir kankintis.

Eimuntas Nekrošius jau seniai neieško „naujų formų“ ar „naujo turinio“. Būdamas didis menininkas, jis įspėja, kad mes nesugebame įvertinti nesibaigiančių karų.

Čia viskas nebe žmogiška - čia viskas estetiška. Ir svarbiausia jau - ne emocija, svarbiausia - faktas.