Rūbas irgi kuria vaidmenį: apsivelki ir tampi kitu. Mano rūbas neleidžia smarkiai pasišakoti.

Man įdomus kelias nuo idėjos iki premjeros. Dirbdamas viduje gali jį stebėti, analizuoti, o pastebėjimus pritaikyti kituose darbuose.

Į akis krinta jos savarankiškumas ir polinkis savo personažams kurti atskirus pasaulius. Matyt, tai ir lemia jų vienišumą bei paslaptingumą.

Manau, kad pasirenku saugias temas, bet dabar jau pradedu minti taką link skaudžių temų ir kalbėti apie jas atviriau.

Nuolat studentams sakau: jei norite kurti, lygiuokitės ne į savo aplinką, o į pasaulį. Planuokite užlipti ant namo stogo, o ne likti name.

Man labai patinka kalbėti iš tų žmonių, kuriuos vaidinu, pozicijos, stebėti žmones, kad sukurčiau tuos kitus ant scenos.

Dramaturgija yra mechanizmas, kuriame dialogas - tik vairas. Nes kas iš to vairo, jeigu nėra sankabos, kėdžių, antenos?

Tyrinėji savo jausmus, sužinai, ką jaučia kitas, ir vėl žaidi O jei žmonės tik laukia, kaip tie du, belaukiantys Godo, jie nieko nesulauks.

Viskas buvo taip tikra, kad jei kas iš žiūrovų būtų mėginęs save įtikinti, jog „tai tik spektaklis“, jis vienintelis būtų buvęs neteisus.

Lėlių teatras man apskritai stebuklas. Pats spektaklis gali būti neįdomus, bet tie paveikslai ir muzika įsiskverbdavo į kraują, pradėdavai tuo gyventi.

Juk kiekviename Rasos Samuolytės spektaklyje tampi pasaulio sukūrimo liudininku, kiekvienąsyk teatre esi lyg pirmą kartą.