Operuoju tokiame trikampyje: performansas, šokis ir teatras. Nors ir čia tikslių etikečių neklijuoju - kaskart įvyksta gyvas sceninis menas.

Niekad neįvardinau, kur gyvensiu, tačiau žinau, kad kažką žaismingo parvežti į savo šalį yra mano pareiga.

Taip, jos skirtingos, bet jų tikslas toks pat - scena.

Manau, kad daugiausia, ką žmogus gali pasiūlyti planetai, tai jis pats. Nes antro tokio nėra ir niekada nebus.

Man atrodo, paprasti teatro darbuotojai turėtų būti genialūs batų užrišėjai, nes jie tiek raištelių pririša... ant vienos paskliaustės turėtų būti gal koks šimtas.

Reikia pačiam visada žinoti, ko nori ir jausti savyje tas galimybes, kurios nori būti atskleistos.

Kūryba nėra darbas banke, kai penktą valandą vakaro virsti šeimos žmogumi. Kūrėjas esi visuomet.

Visi tie herojai, kuriuos vaidiname, prašosi paleidžiami į laisvę, nes yra įkalinti pjesėse.

Nuo kitų teatrų skiriamės tuo, kad esame namai. Mes neišnyksim, nes mes augam.

Su laiku kinta nebent tam tikros fizinės galimybės, bet iš to daryti problemą ir užsidėti sau limitą gali tik pats - ir tai bus tavo paties pasirinkimas.

Barokinis šokis yra stilius, technika - visai kaip lindyhopas, repas, baletas. Tai tiesiog šokis.