Man kur kas įdomiau gydyti ne savo širdį, o atrasti būdą prieiti prie žiūrovo širdies. Sukonstruoti tekstą, kuris aktorių rankomis nuleistų lašą užkrėsto žiūrovo kraujo.

Dauguma sako: „Ačiū už spektaklį, žinote, ir aš pašalinis“. Tada tiesiog linguoju galva ir sakau: „Taip, žinau...“

Man nustojo patikti teatrui parašytas tekstas. Lioviausi dirbti su tuo, kas yra užbaigta dar prieš pradedant pirmą repeticiją.

Garbus aktorius šventė jubiliejų. Dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, o jo kostiumui koks trisdešimt metų. Sakysit paveldas, aš sakau – skurdas. Tai taip ir gyvenam. Iš meilės.

Per 65-erius metus trukusią karjerą aktorė sukūrė beveik 100 vaidmenų teatro scenoje, televizijos ir kino aikštelėse.

Lietuvoje esame tos pačios balos varlės ir jau visiems atsibodo tas pats „kurkuliavimas“. Norėtųsi išgirsti kitos balos varlių.

Kiekvienas vaidmuo - kaip kostiumas, kurį siuvi repeticijų, o po to persiuvi spektaklių metu, kad jis būtų kuo „arčiau kūno“. Kiek įmanoma arčiau, bet kad galėtum jį nusivilkti.

Manoma, kad teatras yra metaforinis, simbolinis, šventas, nuo scenos turi būti sakoma kažkokia pranašystė. Aš tuo netikiu.

Stengiamės atsiriboti nuo savojo „aš“ ir pasižiūrėti į save iš šono. Kita vertus, galbūt nebūtų ir „Low Air“, jei tarp mūsų nebūtų lengvos konkurencijos ir ambicijų.

Man nepatinka, kai teatras romantizuojamas. Ir pati sakydavau, kad jis turi specifinį savo kvapą, kol kažkas paaiškino, kad tai tiesiog moterų kvepalai.

Išgirdus, kad Kaunas taps Europos kultūros sostine, jaučiau, kad kažkiek ir aš savo darbu prie viso to prisidėjau. Man tai didžiausia pergalė.