Viskas buvo taip tikra, kad jei kas iš žiūrovų būtų mėginęs save įtikinti, jog „tai tik spektaklis“, jis vienintelis būtų buvęs neteisus.

Lėlių teatras man apskritai stebuklas. Pats spektaklis gali būti neįdomus, bet tie paveikslai ir muzika įsiskverbdavo į kraują, pradėdavai tuo gyventi.

Juk kiekviename Rasos Samuolytės spektaklyje tampi pasaulio sukūrimo liudininku, kiekvienąsyk teatre esi lyg pirmą kartą.

Nė viename spektaklių nepamatysi to paties Sakalausko - gal tai savotiškas kūrybos variklis, gal atsakomybė, o gal į kraują įaugęs improvizacijos grūdas.

Dainius Svobonas, maksimaliai priartėdamas prie kasdienybės, personažams suteikia laisvės, improvizacijos ir gyvumo.

Man atrodo, Klaipėdoje teatras ir kultūra labai pataikauja publikai. O jei nepataikauji, esi neįdomus.

Negali sakyti, kad pastatėme spektaklį ir pasikeitė žmonių gyvenimas, bet, tikiuosi, jis pažadino iš sąstingio, būdingo miesteliui.

Airida Gintautaitė kas kartą žengia į sceną ieškoti ir atrasti, o ne pasikartoti. Nedaugelis jai gali prilygti tikėjimu teatru.

Septynerius metus šis tekstas gyvavo tik kompiuterio atmintyje.

Čia pat geležinkelio stotis, iš kurios važiuodavau filmuotis. Už tilto - senamiestis. Ir niekur nepabėgsi.

Didžiausią malonumą man teikdavo buvimas su draugais ir galimybė nejausti laiko.