Tokių „normalių“ spektaklių ir kituose teatruose randasi vis daugiau. Galbūt netrukus Lietuvos teatras turės „viduriniąją lygą“, kurios dar visai neseniai pasigesdavome.
Ši erdvė - tai pretenzinga ir kaprizinga paauglė, reikalaujanti netradicinių sprendimų. Gal todėl pirmieji „Šelteriui“ skirti spektakliai kol kas jos neprisijaukino.
Vertėtų kalbėtis ne tada, kai laikas gesinti gaisrus, o paprastai taip pas mus daroma, ir iš to atsiranda posakiai „kaip visada“. Būtų puiku padaryti „kaip niekad“.
Visiems šiems nepailstantiems teatro com.jaunuoliams ir jų spektaklių žiūrovams teikiu šią autoritetingą atskirąją nuomonę bei jų spektaklių reitingą ideologinio grynumo požiūriu.
Analogų Lietuvoje neturintis festivalis - lyg vasaros stovykla, kurios pabaigoje išsiskiriama su ašaromis akyse. Žinoma, su pažadu atvykti kitais metais.
Vaizdas gan įprastas - keletas ryškesnių darbų, sukurtų skirtingų kartų ir išsilavinimo režisierių ar kolektyvų, didelėje pilkoje masėje. Tačiau greta to vyksta lėtas virsmo procesas.
Įtarimai, kad Lietuvoje aktorių rengiama stipriai per daug, yra gerokai perdėti. Aktoriai reikalingi, jų laukia ne tik teatrai, bet ir įvairios socialinės įstaigos.
