Problemų kyla visada, tik arba problema padiktuoja dar geresnius sprendimus ir provokuoja komandos kūrybingumą, arba sužlugdo idėją.

Pasaulyje ir Lietuvoje tėvai labai skubina vaiką reaguoti. Nebrukdama stengiuosi parodyti, kad vaikui reikia laiko. Palaukus keletą sekundžių, jis parodo savo reakciją, o tėvams tai tampa dideliu atradimu.

Ir per kokį šimtą metų,
Kai pakilsianti kultūra,
Apturėsią mes sarmatą
Už tokią literatūrą.

...iš kokių šešių gerų projektų paramą paskirti tik vienam, nes pinigų tik tiek, ir paskirti taip, kad visi šeši būtų didžiai patenkinti ir nė vienas nebėgtų guostis gerajam ministrui ar net Seimo komisijai.

Iš pradžių kiek gąsdinęs rengėjų pasirinktas darbo principas ilgainiui davė tai, ko iki šiol trūksta bene visiems Lietuvoje rengiamiems teatro festivaliams, - laisvo bendravimo atmosferą. Intensyvi komandų narių rotacija sukūrė maloniai neišvengiamas aplinkybes susipažinti visiems dalyviams.

Ir kai mes savo ruožtu išnyksime, tie veikalai ir toliau egzistuos, galbūt šiek tiek įgavę mūsų pačių gyvenimo ir likimo atspalvių, ir taps dalimi žmonių, apie kuriuos jis negalėjo numanyti ir kuriuos mes vargiai galime įsivaizduoti.

„Pasaulis - tai scena“, - rašė didysis dramaturgas. Šiuo požiūriu visi esame scenoje, gavę tam tikrus vaidmenis, juos atliekantys ir keičiantys, o gal net jų atsisakantys.

Visi išoriškai ignoruoja apdovanojimus iki tol, kol patys nėra jiems pasiūlomi. Ta neigiama nuostata apdovanojimų atžvilgiu yra labiau apsimestinė, nes nėra nė vieno aktoriaus, kuris nesidžiaugtų, kad yra nominuotas ar apdovanotas.

Jeigu būtų pakviestas nors vienas teatro istorikas, gal nebūtų nutylėta, kodėl Miltinis buvo priverstas eiti į tokį gėdingą kompromisą su sąžine. Taip pat nelabai aišku, kodėl Kultūros ministerija palaimino šios fiktyvios datos minėjimą, kai knygose parašyta, jog teatras įsteigtas 1940 metų rudenį.

Kasmet bendraudamas su trupėmis iš Vakarų, jaučiu didelę gėdą už savo šalį, atsiprašinėju, kad mūsų kultūros finansavimo sistema vis dar posovietinė. Dauguma supranta ir laukia toliau.

Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija.