Ypač suintrigavo nacionalinis estų baletas, juk tai, kaip mes suprantame, priimame ir interpretuojame savo tautos folklorą daug pasako apie mus pačius.
Telefono, o ne mokyklos skambučio leitmotyvas skiria koliažo principu konstruojamą „Lė-kiau-lė-kiau“ pasakojimą: kokie jie yra mokykloje, kokie - su tėvais, kokie - su savimi.
Kai nesudėlioti didesni kompoziciniai akcentai, visi pakalbintieji atrodo tarsi vaikai, kuriuos suaugusiųjų „baliuje“ užkelia ant kėdutės, kad padainuotų, pasakytų eilėraštį, pašoktų.
„Dramokratijos“ manifeste skelbiama, kad „svarbus kiekvienas žodis“, raginama „nebijoti pralieti rašalo“. Tačiau ar tikrai „kiekvienas gali kurti dramą“ - drįsčiau suabejoti.
Man regis, kiekvienas šokio kūrėjas, pradėdamas naują darbą, klausia ne vien, ką norėtų pasakyti, bet ir ką jam šia tema sako kūnas, kaip ilgainiui jis taiso mintį ir pirminę idėją.
Šiam festivaliui pritrūksta griežtesnės provokacijos, kažko ne tokio patogaus, to, kas paskatintų siekti ne šiaip kažkokių, bet pačių geriausių rezultatų.
Spektaklis, sukurtas keturių choreografų iš skirtingų žemynų, suteikė nemažai pamąstymų ir apie šokį, ir apie maistą, ir apie pasaulį, kuriame susitinkame.
