Šiuolaikinis šokis jau senokai atsisakė raiškos priemonių hierarchijos ir judesį vis dažniau naudoja kaip vieną iš sudėtingos struktūros dalių.

Istorijos siužetas nėra svarbus – esmė glūdi patirtyse, kurias dalyviai įgyja žaisdami, lakstydami tarp erdvių ar gulėdami ant minkšto plaukų kalno.

Pavargusiems, skubantiems, nusivylusiems teisingumo egzistavimo patvirtinimas padeda pabėgti nuo vidinio ir išorinio šalčio.

Spektaklyje be žodžių „Doriano Grėjaus portretas“ žodžių labai daug: kalbama muzika, judesiu, paviršiais, objektais, užrašytu tekstu, erdve.

Per tiek metų susiformavo „keistuoliška“ vaidybos maniera, štampai ir savotiška amplua sistema, todėl supanašėjo ir spektakliai.

Spektaklio situacijos parodo, jog jose niekas negalėjo priimti teisingo sprendimo. Kitas dalykas - čia puikiai matosi, kad kiekvieno poelgiai gali būti svarbūs ir galingi.

Mikropasaulis, kuriame egzistuoja ši „Hamletmachine“ versija, - netekęs emocijų. Lyg būtume atsidūrę depresijos kamuojamo žmogaus sąmonėje.

„Na štai, dabar jau žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti“, – sako balsas ausinėse.

Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ primena, kad sustabarėjęs žinojimas užtrenkia duris prieš visai kitą ir kitokį pažinimą.

Tuminaitė nekeičia Žemaitės apsakymo išeities taško - per vedybas Katrę kaip paveldimo turto dalį vienas vyras perleidžia kitam.

Euforijos apimtų žmonių masės griovė Berlyno sieną, tik kažkas pamiršo pasakyti, kad stabus griauti reikės ir savyje.