Šitas performansas leistų nujausti, kad niekas niekur nedingsta, tiesiog persikelia į kitą tikrovę, į kitą dimensiją, į pasąmonę, atmintį. Čia niekas nežino, kas yra stebėtojas, o kuris stebimasis, kuris kurioje tikrovėje realesnis.

Kaip šviežutėlėje Duncano Macmillano pjesėje „Žmonės, vietos ir daiktai“ apie alkoholizmą, teatrą ir kitas priklausomybes akcentavo režisierius iš Didžiosios Britanijos Justinas Murray: siekiant išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje, reikia vartoti tai, nuo ko ir susirgai - teatrą.

Net jei pasaka ir žinoma, spektaklis gali kiek nustebinti: didelė vieša erdvė, padedanti sukurti daugiau netikėtumų ir atviresnė įvairiems nenumatytiems trukdžiams, neleidžia nei kūrėjams, nei žiūrovams elgtis pagal įprastas teatro taisykles.

„Apeirono“ teatras niekada neperša „tikrojo turinio“, bet skatina ieškoti intelektualinių potyrių, skirtingų žiūros perspektyvų, spektaklio „perskaitymo“ strategijų.

„Keliaujančios bažnyčios“ nėra keliaujantis kūrinys - jame pasakojama Klaipėdos miesto istorija, kalbama apie buvusį gyvenimą neatpažįstamai pasikeitusiose vietose ir neišlikusias senamiesčio bažnyčias. Tad spektaklį galima pamatyti tik Klaipėdoje.

Spektaklis pradedamas nuo degtinės stikliuko. Atsakymus į kai kuriuos klausimus lengviau užgerti. Tokia dezinfekcinė anestezija.

Spektaklio leitmotyvu tampa žodžiai: "Viskas galima, bet ar reikia?!" Mažieji žiūrovai kartu su veikėjais leidžiasi kelionėn iš Didžiosios girios centro tolyn į iki šiol nepažintą ir pavojų kupiną girios ertmę.

Kas yra Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“? Visų pirma, tai gimtadienio dovana, rašytinis paminklas legendiniam Lietuvos režisieriui, taip pat paminklas Dvynių ženkle gimusių dviejų žmonių draugystei ir meilei.

Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.

Dabartis šiame spektaklyje atsiskleidžia, sakyčiau, unikaliu, elegantišku, „varnišku“ ir šviesiu pavidalu. Tiksliau tariant, tam tikras santykis su dabartimi siūlomas kaip išsigelbėjimas.

Darbų sėkmę daugiausia lemia „Impulso“ dalyvių kūrybinė medžiaga - profesionalūs baleto šokėjai, kurių kūnai, šiai kūrybinei veiklai ruošti daugelį metų, gali kokybiškai perteikti formaliuosius sumanymų pavidalus.