„Pinokyje“ labiausiai pasigedau vieno svarbiausių lėlių teatro elemento - ypatingo aktoriaus santykio su lėle.

Aktoriai savo personažų tapatybę kuria, atskleisdami bendražmogiškas jų savybes, o ne kultūrines ar religines keistenybes.

„Nuostabiuose dalykuose“ galime darsyk įsitikinti, jog Martynui Nedzinskui (pa)tinka vaikščioti emociniais paribiais.

Nuostaba išgirdus „Radvilos Perkūno“ skambesį susijusi ir su tuo, jog Jurgis Karnavičius niekada nebuvo tarp svarbiausių lietuvių muzikos istorijos herojų.

Pasirinkus artimesnius kontekstus, žiūrovų reakcijos, vadinamoji chemija galėtų būti kur kas intensyvesnė ir labiau netikėta.

Pasakojimas apie praeitį virsta į šiandieną atsuktu veidrodžiu. Gal kiek kreivu? O gal tiesiog nemalonu matyti tokį tautos atvaizdą?

Po „Lokio“ jautiesi išsekęs, tačiau persekioja mintis, kad reikėtų sugrįžti. Gal pamatysi tai, ko pirmu įspūdžiu nespėjai aprėpti.

Buvo laikas, kai Nekrošiaus spektaklių nereikėjo suprasti – juos užtekdavo pajausti. Ir dabar, kai vis norisi tarti „nesuprantu“, iš tiesų vertėtų sakyti „nebejaučiu“.

Vargu, ar tai patiks užkietėjusiems serialų gerbėjams: kas nori mėnesį laukti naujos serijos? Bet teatre tokia formulė veikia.

Kartais atrodo - liko tik Šarka. Menininkas, viską priverčiantis prabilti dar niekieno nesukurtomis metaforomis ir simboliais.

Klampi ir peripetijų, neatpažįstamų vardų, vietovardžių pilna istorija skandina ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo vaizduotę.