Spektaklio „Triušis Edvardas“ kūrėjai susitelkė į kūrinio „pasakiškumą“ ir jiems svarbesnė, regis, tapo tikroji, o ne vidinė pagrindinio veikėjo kelionė.

Kinas, kaip mirusio laiko metafora, čia veikia ne tik per ekraną – ir pats spektaklis yra stilizuotas kaip kino filmas.

Trumpas Mallikos spektaklis yra taiklus, absurdo pripildytas kiekvienos moters išsiruošimo iš namų ritualo atitikmuo.

Trys garbūs lietuvių aktoriai sunkiai išgali be pozavimo, bet jaunieji artėja prie natūralaus buvimo scenoje.

Galima spektaklio ir nesuprasti, bet tai, kad nuojautos tampa realybe, teatras pasako atvirai.

Teatro „mechanizmas“ šiame spektaklyje ryškiausiai šifruoja žiūrovą: teatras – tai jausmų bordelis, į kurį kaskart einama patirti iliuzijos.

16-ąjį kartą sostinėje vykstantis tarptautinis teatro festivalis į žiūrovus atsuko amžinųjų ir kasdienių klausimų veidrodį.

Kai scenoje išvysti už pavadėlio pririštą batą, supranti, kad spektaklyje yra ir tų, kurie nekalba, tik pasirodo daiktuose.

Šiuolaikiniame cirke siekiama ne tik meistriškumo, bet ir pasakoti istorijas, perteikti idėjas bei kelti klausimus.

Nieko neatsiminti, kartoti „aš nieko neatsimenu“ yra patikima anestezinė uždanga, vienintelė strategija ištverti dabartį.

Faktais paremtos dokumentikos, skausmingai „iškertančios“ skaičiais, jau pakanka, - belieka apeliuoti į žiūrovo širdį.