Galimybė tapti nematomam jaudina vaizduotę – tai leistų slapčia priartėti prie kitų. Šią svają išpildo LRDT spektaklis „Dėdė Vania“.

Sąmoningas kvėpavimas yra vienas iš būdų susilieti su šiuolaikinio teatro pastatymo fluidais, ritmika ir net tapti integralia unikalios spektaklio energijos dalele.

Spektaklis ypatingas tuo, jog siūlo tam tikrą pabaigos būseną. Sunku pasakyti, ar dar tik prasidedančios, ar niekaip nesibaigiančios.

Choreografas M.Rimeikis žinomą pasaką suvokė kaip mitą, kuriame svarbu ne aplinka ar detalės, bet herojus ištikusios lemties tragizmas.

„ConTempo“ tapo spalvinga, socialiai atsakinga švente, kurioje pažintinė ir pramoginė funkcijos šįkart laimėjo prieš meninę.

„ConTempo“ programa sudarė sąlygas permąstyti miesto – kaip teritorijos, kurią savinamės ir formuojame – reikšmę sau pačiam ir bendruomenei.

Ar Bakiulų elgesys su žaislais yra normalus? Kas mūsų pasaulyje yra nepriimtina, bet pristačius metaforos forma tampa norma?

Ryškiausios kryptys - stambūs, pripažintų choreografų kūriniai ir mažos apimties eksperimentai, susiję su naujos kalbos paieškomis.

Gal toji niekam nepavaldi gamta, nušiurusi nūdienių Markučių aplinka, karkiančios varnos ir reti lietaus lašai tvankiame ore permuša kuriamą suartėjimo iliuziją?

Gatvės teatro festivalyje neapleidžia klausimas: ar tai išskirtinai lauko erdvei sukurtas darbas, ar stipriai jis pasikeistų atsidūręs klasikinėje teatro scenoje?

Spektaklis baigiasi pasiekta pauze, kurios neretai taip trūksta šiuolaikinėje burbulų pripildytoje tikrovėje.