Pernai ji triumfališkai pasirodė Zalcburgo festivalyje. Po „Salomėjos“ premjeros buvo paskelbta: Asmik Grigorian yra pasaulinė žvaigždė.

Gindami žodžio ir raiškos laisvę, neprieštaraujančią žmogiškumo principams, palaikome rašytoją Marių Ivaškevičių.

Senoji „Pikų damos“ Grafienė ir jaunutė Liza suskambės įsimintinai, abi atlikėjos šio pasirodymo laukia nekantriai ir su jauduliu.

Tai kvietimas kvestionuoti mums nuolatos brukamą patriotizmą, nacionalizmą, praeities heroizavimą ir pamėginti atpažinti savyje „kitą“, nes juk ir mes kažkam esame „kitas“,

Vasario mėnesį - trys premjeros, kovą - dar viena, po kurios teatro didžiosios scenos durys užsivers ilgai lauktai rekonstrukcijai.

Kuo labiau esame pavargę, tuo geriau pavyksta spektaklis: fizinis nuovargis padeda nusimesti kaukes, vidinius lukštus – jie natūraliai skyla.

Norėčiau būti dirigentų bendramintis ir bendradarbis, padedantis spręsti iškylančias problemas ir atveriantis kelius kolektyvo augimui.

Noriu sukurti įdomų spektaklį. Pasiūlyti ir sau, ir žiūrovams, ir teatrui ką nors nauja.

Vyresniesiems žiūrovams jis – jų jaunystės teatro dalis, jų vaikams – labai atpažįstamas dėdė, o jaunimui – teatro legenda.

Man visada įdomu žiūrovo, suvokėjo sąmonė. Tikrasis teatras ir spektaklis įvyksta jo galvoje.

Gali turėti begalę patirties, bet pradėdamas naują spektaklį turėsi būti kaip vaikas.