„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, - sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.
„Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, - teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.
„Klaipėdos kultūrininkai sunerimo ne dėl to, kas gaus pinigus ar liks be jų, o pajutę meno lauko įvairovei ir aukštam meniniam lygiui atsiradusią grėsmę“, - teigia choreografė A. Šeiko.
„Svarbu gerbti menininkus ir savo auditoriją, nepamiršti jautrumo, stengtis kūrybą pristatyti taip, kad atsidūrusi kitoje erdvėje ji neprarastų esmės“, - teigia festivalio vadovas Fabrizio Grifasi.
„Šiandien lengviau apibrėžti kūrybą, atsižvelgiant ne į valstybę, iš kurios esi kilęs, bet į mokyklą, kurioje formavai kūrybos pagrindus“, - teigia prodiuserė Gintarė Masteikaitė.
Živilė: Aš neturiu rašyti recenzijos, tai neturiu jokių įsipareigojimų išbūti iki pabaigos.
Tadas: O jeigu kažką prarasi, praleisi išeidama? <...> Aš tai lieku, nes dažniausiai aktoriai būna labai geri.
„Bet kokiu atveju kūrybinis polilogas niekada nėra paprastas: tenka klausytis, įdėti nemažai pastangų, kad būtum išgirstas, ieškoti kompromisų“, - teigia Vaiva Grainytė.
„Kiekvieną kartą reikia viską pamiršti, pradėti nuo nulio, įvaldyti naujus objektus ir pasitelkti tą jausmą, emociją, prisiminimą, kaip žaisdavome vaikystėje“, - pasakoja režisierė Saulė Degutytė.
Dvidešimt „Sirenų“ metų: pokalbis su Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovėmis - Elona Bajoriniene, Audra Žukaityte ir Kristina Savickiene.
„Kad gerai vaidintum, reikia repetuoti kūrybiškai. <...> Kai kūryba negimsta, vaidyba tampa rutina ir tave kankina šitas pseudobuvimas“, - įsitikinusi aktorė Nelė Savičenko.