Jei tikslas vis dar yra kviesti suaugusius žiūrovus, pamažu juos pratinant prie lėlių teatro, tuomet pramoginiai, meistriškai atliekami darbai atrodo pats tinkamiausias pasirinkimas.

Kaip bene prieš šimtą metų pastebėjo kritinės teorijos kūrėjai, žaidimo teikiamas malonumas blokuoja kritinį mąstymą. Tai neabejotinai paranku pramogų industrijai. O scenos menui?

Vytautas Anužis: skirtumas yra - negalim sakyti, kad mes ta pati gentis. Nieko panašaus, jie kitokie.

„Naujojo Baltijos šokio“ vaizdiniai panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse.

Dabartinis festivalis taikosi - ir, regis, visai sėkmingai pataiko - į labai daug skirtingų skonių, lūkesčių ir patirčių turinčius žiūrovus.

Kas atsitiko, kad tokio ryškumo žvaigždes ėmė ir išmetė iš jų pačių sukurto pasaulinio lygio teatro?

Labai svarbu, kad šiuolaikinė dramaturgija išvis judėtų. Jei niekas jos nejudins, ji savaime ir neišjudės.

Ar vienas pastatas patenkina visų sostinės kūrėjų norus? O kaip su kūrėjais ir kultūra elgiasi kiti miestai?