Nerti stačia galva į teatro pasaulį

Agnė Zėringytė 2021 05 06 7md.lt, 2021-04-30
Poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Dramaturgė, poetė Daiva Čepauskaitė į teatro pasaulį pasuko netikėtai - po medicinos studijų pradėjo dirbti aktore Kauno kameriniame teatre, o nuo 2017 m. yra Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) dramaturgė. Pagal jos dramaturgiją sukurti tokie spektakliai kaip „Musė“ (rež. Viktoras Šinkariukas, Marijampolės dramos teatras, 2004), „Kartu“ (rež. Dainius Gavenonis, Jūratė Paulėkaitė, OKT, 2007), „Diena ir naktis“ (rež. Stanislovas Rubinovas, Kauno kamerinis teatras, 2011), „Getas“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2018), „Lė-kiau-lė-kiau“ (rež. Eglė Kižaitė, NKDT, 2018), „Atviras lūžis“ (rež. Inga Tamulevičienė, LRT Radijo teatras, 2013). Už pjesę „Pupos“ 2007 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, o už kūrinį „Aš tave užmiršau“ paskelbta 2011 metų Tolerancijos žmogumi. 

Studijavote mediciną ir įgijote gydytojos specialybę. Kas paskatino taip kardinaliai pakeisti kryptį ir ateiti į teatrą?

Daugybę kartų teko atsakinėti į šį klausimą. Kartais mėgindavau lyg ir teisintis dėl tokio „neadekvataus“ poelgio, kartais stengdavausi sugalvoti kokį efektingą paaiškinimą, o iš tiesų atsakymas paprastas - tiesiog pasirinkau daryti tai, ką noriu, kas man teikia malonumą, kur jaučiau galinti išsipildyti. Ne kiekvienas aštuoniolikmetis gerai žino, ko nori. Aš nežinojau. Tiksliau, maniau, kad žinau, paaiškėjo - ne. Studijuodama mediciną jaučiausi visai ne savo rogėse, intuityviai ieškojau kažko, kas man būtų artima ir sava, taip atradau literatūros ir teatro pasaulį. Derinti mediciną ir kūrybą nemokėjau, nenorėjau, nes man atrodė, kad ir viena, ir kita daryčiau puse kojos. O aš norėjau nerti stačia galva, visa, iki galo, iš visų jėgų. Jaunam žmogui atrodo - jūra iki kelių, gali perplaukti vandenyną net nemokėdamas plaukti. Jaunystės maksimalizmas, drąsa ar net įžūlumas leido man rinktis. Pasirinkimas nebuvo pragmatiškas, bet nežinau, ar jaunystėje būna kitokių. 

Dirbote aktore Kauno kameriniame teatre. Kaip ši patirtis atsiskleidžia Jūsų kūryboje?

Dirbdama Kauno kamerinio teatro scenoje galėjau pažinti teatrą ne teoriškai, bet praktiškai. Galėjau savo kūnu matuotis įvairiausius personažus, tekstus, situacijas, analizuoti pjeses ir čia pat matyti, kaip jos persikelia į sceną. Galėjau praktiškai įsitikinti, kurie mano pačios tekstai yra gyvi, kurie - lavonai, kurie veikia, kurie ne. Mano rašymo mokykla buvo kasdienė teatro laboratorija, kurioje galėjau bandyti, klysti, ieškoti.

Nežinau, ar tai kažkaip atsiskleidžia mano dramaturgijoje, tačiau bent jau daro rašymo procesą įdomų man pačiai. Kai rašau pjesę, mano galva virsta įkaitusia scena, kurioje kaip vaiduokliai knibžda būsimų personažų pavidalai.

Nors iš tiesų kūryboje praverčia bet kokia patirtis. Net jei būčiau dirbusi policininke ar paštininke, tai vienaip ar kitaip atsiskleistų. Bet kokia patirtis kūryboje yra neišsemiamas lobis. Net ir svetima patirtis.

Už pjesę „Pupos“ buvote apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ar tokių siužetų idėjos ateina iš kasdienybės?

Siužetų idėjos visada ateina iš visur, nėra vieno kelio ar šaltinio. Tai gali būti gatvėje nugirstas pokalbis ar internete perskaitytas komentaras, gali būti mano asmeniškai išgyventas įvykis ar kitiems nutikusi istorija. Tai gali būti ir visiška išmonė, proto konstruktas. Tai gali būti ir tiesiog pasiūlyta tema - užsakymas. Jeigu ji man įdomi ir priimtina, gilinuosi ir rašau. 

Kas Jus labiausiai skatina kurti?

Turbūt smalsumas. Man patinka, kad rašydama pjesę turiu perskaityti kalną knygų, sužinau labai daug naujo, apie ką anksčiau net nenutuokiau. Rašymas visada praplečia matymo ir mąstymo ribas, atveria vaizduotės horizontus. Man be galo patinka nustebti, o kūryba visada pilna nuostabos. Manau, jeigu tu niekuo nesistebi, neįmanoma nieko sukurti. Kurdama visada susiduriu su dalykais, kurie mane priverčia aiktelėti, krūptelėti. Man patinka mokytis, atrasti, sužinoti, o kūryba tai ir suteikia.

Priešingai, niekada nenorėjau mokyti kitų, dirbti mokslo įstaigoje, dėstyti, vesti kursų. Kiek esu sulaukusi tokių pasiūlymų, tiek atsisakiau. Man kūryba kyla iš alkio, iš nežinojimo ir noro sužinoti. Bet kad galėtum ko nors išmokyti kitus, turi pats mokėti. Nesijaučiu mokanti. Kiekvieną kartą pradėdama rašyti kūrinį, pradedu nuo nulio, nuo švaraus lapo, o viskas, ką lig tol buvau išmokusi, nebegalioja. Prasideda nauja kelionė po naujas vietas ir neturiu jokių garantijų, kad nepasiklysiu. Tačiau sugrįžusi visada jaučiuosi turtingesnė, kitokia, išgyvenusi turiningą nuotykį. Tas adrenalino antplūdis turbūt ir yra didžiausia paskata.

Esate išleidusi ne vieną poezijos knygą ir pjesių rinkinį „Aš tave užmiršau“. Ar rašant idėjos nesusipina? Gal iš pjesių mintys pereina į eilėraščius ir atvirkščiai?

Taip, žinoma, susipina. Jos klaidžioja iš vieno eilėraščio į kitą, iš pjesės į eilėraštį, kartais netgi labai įkyriai. Kartais koks motyvas, detalė vis grįžta ir grįžta, persekioja, kranksi kaip varna, turiu paleisti į orą kokį šūvį, kad nuvaikyčiau. Kartais tas susipynimas man pačiai būna priimtinas - kai viename kūrinyje ta pati idėja atsiskleidžia vienaip, kitame kitaip, tuomet palieku, neatsišaudau.

Kokie kiti dramaturgai ir jų darbai Jums įdomūs? Kodėl būtent tie?

Man įdomūs lietuvių dramaturgai Birutė Kapustinskaitė, Mindaugas Nastaravičius, Marius Ivaškevičius, Gintaras Grajauskas, Dovilė Zavedskaitė ir kiti, visų įdomių tikrai neišvardinsiu. Įdomūs vokiečių autoriai Dea Loher, Marius von Mayenburgas, Rolandas Schimmelpfennigas. Kodėl? Nes jų kūryboje randu ir gylį, ir netikėtą požiūrį, ir provokaciją, ir drąsą, ir intelektą.

Už pjesę „Aš tave užmiršau“ (tuo metu - „Duobė“) 2011 m. gavote Tolerancijos žmogaus titulą. Kas paskatino rašyti tokia jautria Holokausto tema?

Paskatino vienas konkretus žmogus - šviesaus atminimo Kauno kamerinio teatro įkūrėjas ir meno vadovas, režisierius Stanislovas Rubinovas. Jis davė paskaityti savo prisiminimus apie išgyvenimus 1941-1945 metais. Tai perskaičiusi negalėjau nereaguoti. Buvo neįmanoma toliau gyventi, kažką rašinėti kaip anksčiau, lyg viso to būčiau neskaičiusi. Po to dar ne vieną mėnesį apie tai kalbėjomės, diskutavome, kol gimė pjesė ir spektaklis Kauno kameriniame teatre. Jeigu ne Stanislovas Rubinovas, ta pjesė niekada nebūtų atsiradusi, vienareikšmiškai.

Kokios emocijos apima matant savo pjesę jau pakeitusią formą ir rodomą scenoje?

Jaudulys, be abejo. Vėl smalsumas. Man labai smalsu, ką pamatysiu. Kartais būna, kad repeticijų procese nedalyvauju, tada ypač smalsu, kaip atrodys mano sukurti personažai, kaip režisierius perskaitė vieną ar kitą sceną, kokius akcentus sudėliojo. Kartais žiūrėdama savo pjesę pastebiu ką nors labai įdomaus, ko pati ten net neįdėjau. Visada smagu, kai režisierius ir aktorių komanda tavo mintį pratęsia ar praplečia.

Pagal Jūsų pjesę „Lė-kiau-lė-kiau“ sukurtas spektaklis paaugliams. Kuo skiriasi rašymas paaugliams ir suaugusiesiems? Kuriai publikai rašyti paprasčiau?

Pats rašymas niekuo nesiskiria, bet reikėjo gerai patyrinėti paauglių pasaulį - kuo jie gyvena, kas jiems rūpi, kas juos skaudina, kaip jie bendrauja, kaip kalba, kaip elgiasi, su kokiais iššūkiais susiduria, kokias problemas sprendžia.

Daug laiko praleidau paauglių forumuose internete, stebėjau jų kosmosą, su režisiere Egle Kižaite ir aktoriais važiuodavom į provincijos mokyklas susitikti su paaugliais, užduodavom jiems įvairius klausimus, stebėdavom, kaip jie iš mūsų šaiposi arba meluoja, viskas mums buvo įdomu ir naudinga, iš to gimė spektaklis jiems apie juos pačius.

O kuriai publikai rašyti paprasčiau? Rašymo sudėtingumas man nepriklauso nuo publikos amžiaus. Visiems rašyti ir lengva, ir sunku.

Kuo Jus žavi menas? Jeigu reikėtų pasirinkti meno šaką, neskaitant literatūros ir teatro, ką rinktumėtės?

Menas atveria pasaulį netikėta puse, priverčia pamatyti tą patį reiškinį ar temą naujai, provokuoja mąstyti, sukelia emocijas ir leidžia jaustis gyvam. Menas gali papasakoti apie pasaulį tai, ko negali mokslas. Didžiulė visatos dalis netelpa į formules, dėsnius, bet ją galima tyrinėti meno kalba. Mokslas gali ištirti bet kurios ląstelės sandarą, bet negali pakišti po mikroskopu liūdesio ar meilės. O menas gali. Turbūt tuo jis ir žavus.

Jeigu reikėtų rinktis kitą meno šaką, nežinau, gal norėčiau išmėginti dailę. Jai nereikia vertimo.

Ačiū už pokalbį.

7md.lt

Salonas