Indrė Patkauskaitė: „Neįsivaizduoju neasmeniško kūrinio“

Ramunė Balevičiūtė 2020 07 18 7md.lt, 2020-07-10
Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Marti“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Indrė Patkauskaitė spektaklyje „Marti“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė apdovanota išskirtine scenine individualybe. Varia Antono Čechovo Vyšnių sode, Jaunoji Federico García Lorcos „Kruvinose vestuvėse“, Dovydienė Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, Podsekalnikova Nikolajaus Erdmano „Savižudyje“, Liudmila Maksimo Gorkio „Motinoje“, Marija Stiuart Friedricho von Schillerio „Marijoje Stiuart“, Gitela Moska Williamo Gibsono „Dviese sūpuoklėse“, Katrė Žemaitės „Marčioje“, Ema Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ - tai tik keletas ryškiausių jaunos aktorės darbų teatre. O kur dar vaidmenys filmuose „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius), „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė) ir kituose. Jos vaidinamos moterys - degančių akių, skvarbaus žvilgsnio, ugningo temperamento, bet kartu trapios, pažeidžiamos. Išdidžios, bet gebančios aukotis. Kartais - šiurkščios, tiesmukos, bet viduje slepiančios švelnumo ilgesį. Su Indre Patkauskaite kalbamės apie šiandien aktoriui reikalingus įgūdžius ir savybes, bendradarbiavimą su režisieriumi, kūrybinio proceso virtuvę.

Scenoje esi tikra žvaigždė, dažnai gauni pagrindinius vaidmenis, o gyvenime stengiesi išlikti incognito. Kodėl? Kaip kuklumas ir santūrumas dera su aktoryste?

Nemanau, kad stengiuosi išlikti incognito. Specialiai savęs nerodau, bet ir nesislepiu. Tiesa, nelabai mėgstu šurmulį, kartais geriau jaučiuosi viena nei tarp žmonių, nesu puiki pokalbių iniciatorė, labiau sekasi klausytis nei kalbėti - gal visa tai natūraliai suformuoja terpę, kurioje ,,iškrenti“ iš pirmųjų eilių. Mane dažnai apibūdina kaip kuklią ir santūrią ir dargi palydi užuojautos kupinu žvilgsiu, tarsi sakančiu, kaip man bus sunku šioje profesijoje. Tarsi santūrumas savaime būtų ydingas, aktorinę ateitį darantis neįmanomą ar mažių mažiausiai be galo sunkią. Tačiau aš toli gražu nesijaučiu nei nuvylusi, nei praradusi visas galimybes daryti tai, kuo mėgaujuosi. Tam tikrus dalykus galime įvertinti tik jau turėdami perspektyvą, galimybę pažvelgti iš šalies, atsigręžti į nueitą kelią. Trumpoje laiko atkarpoje, vertinant šiandieną, atrodo, kad garsesnis, drąsesnis, ekspresyvesnis laimi, tačiau ilgesnėje perspektyvoje viskas susilygina, pakilimai praranda savo aukštį, nusivylimai - aštrumą, ir vis tiek anksčiau ar vėliau atsiduriame ten, kur turime atsidurti. Žinoma, spalvinga asmenybė visada yra patraukli, patirties bagažas turtina, kraštutinumai intriguoja. Tačiau patirčių amplitudė nebūtinai turi būti tolygi vidinių išgyvenimų intensyvumui, todėl nemanau, kad tik į kraštutinumus linkęs žmogus gali būti įdomus. O scenoje kuklumui tikrai ne vieta, tas tiesa. Scena reikalauja man vis dar sunkiai įvardijamų „parametrų“, vis dar nežinau, kas yra TAI žmoguje, aktoriuje, kas neleidžia nuo jo atplėšti akių. Tačiau scena - ne gyvenimas. Gyvenime mes turime galimybę pasirinkti, kokiam būti sau ir kitiems. Jei sakytume, kad scenai reikia tik tų, kurie ir gyvenime yra ryškūs ar ekscentriški, tai reikštų, jog aktorius į sceną sugeba tik perkelti save iš tikrojo gyvenimo. Kaip mes tuomet sumenkintumėme ir nuskurdintumėme aktoriaus profesiją!

Kaip manai, kokių vis dėlto įgūdžių šiandien reikia aktoriui?

Sunku pasakyti... Man šiandien viskas dar neaiškiau nei bet kada anksčiau. Pastaruoju metu girdisi daug diskusijų, koks teatras reikalingas ir įdomus, ar teatro apskritai dar reikia... Tokiame kontekste tampa be galo sunku suvokti, ko reikia, nes pasimetimas tvyro visur. Galbūt nereikia nieko įvardinti, nes ateis nauji, mums nepažįstami, ir tai bus naujoji teatro karta, pasiūlysianti visai kitą teatro kalbą. Todėl nesiryšiu įvardinti, nes nežinia, kokia bus toji karta, su kuria susidūrę žmonės sakys: „Pagaliau“... Vienintelis ryškus nekintantis dalykas, kurį įžvelgiu kituose kaip lemiamą veiksnį, - tai valingumas ir drąsa norėti. Norėti reikia labai drąsiai. O tada reikia daug valios įveikti visus nusivylimus, kol norai tampa realybe. Įgūdžiai įgyjami, o talentas ir charizma... Čia jau nieko nežinau... Dar svarbu adekvatumas.

Kokie spektakliai Tave labiausiai augino kaip aktorę?

„Madagaskaras“ yra mano pirmoji didžioji mokykla, besitęsianti iki šiol. Visos pirmosios sceninės patirtys ir pamokos, man regis, įvyko būtent ten. Iškart teko „įbristi“ į Rimo Tumino teatro pasaulį, kuris yra itin sunkiai apčiuopiamas. Manau, kad jo negali „suprasti“, tai gali tik nujausti ir besivadovaudamas nuojauta bandyti įsilieti. Tau arba pavyksta, arba ne. Šis spektaklis - tai trys valandos, kai turi pareikalauti iš savęs visko. Nesvarbi šiandiena, nesvarbus „tu“ - žinai, kad jeigu dabar nesudėsi visos energijos ir jėgos, tau spektaklis bus neįvykęs. Kitas itin svarbus man spektaklis - Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre statytas „Vyšnių sodas“. Kai kurie spektakliai lieka brangūs visam laikui, jie žymi tam tikras tavo kelio pradžias ir pabaigas, jie yra turtingi tau svarbių žmonių ir ypatingų, prasmės kupinų sceninių susitikimų, kurie niekada daugiau nepasikartos. Man šis spektaklis - vienas tų, kurį saugau atmintyje. Buvo spektaklių, kurie ėjo ir praėjo, buvo nepavykusių darbų, neišsipildžiusių, „neįvykusių“ vaidmenų. Dėl kai kurių skausmingai išgyvenau, o tai užgrūdina, išmoko iš naujo įvertinti lūkesčius ir ambicijas, ramiau priimti ir ramiau paleisti. Galbūt šiek tiek per anksti vertinti pastaruosius darbus, tačiau nujaučiu, kad spektaklis „Marti“ ir Katrės vaidmuo man taip pat taps vienu iš kertinių. Nors, tiesą sakant, jau tapo...

Kaip manai, ar režisieriams esi „patogi“ aktorė? Ką darai, kai nesutinki su režisieriumi?

Nesu linkusi karštligiškai ginčytis, prieštarauti, išsyk pareikšti savo nuomonę, jeigu ji nors kiek skiriasi. Dažniausiai savo mintis pasilaikau sau, kol įsitikinu, kad tai, ką mąstau, tikrai atspindi tai, ką jaučiu, ir kad to, ką pasakysiu, neišsiginsiu rytoj. Gal dėl to daug kam atrodau tyli, rami ar net užsisklendusi. O man tiesiog reikia atsitraukti ir suprasti, išgryninti savo poziciją. Gal mano mąstymas lėtas, nežinau. Anksčiau tai laikiau savo dideliu trūkumu, dabar priimu kaip privalumą, tylėdama nebesijaučiu kalta. O matant, kaip kartais dažnai kinta aplinkinių nuomonės arba kaip karštai yra teigiama nežinant visų aplinkybių, pasidaro ir visai ramu. Dirbant su režisieriumi labai norisi suprasti, pajusti jo tau nurodomą kelią, „apsivilkti“ jo tau siūlomą „rūbą“. Aš tikrai bandysiu „matuotis“ tris, keturis, jei nepavyks - šešis, septynis kartus. Tačiau jei suprasiu, kad tikrai kažkas ne taip, ir turėsiu, ką pasiūlyti, prieisiu ir kalbėsiu. Jei bendravimas yra lygiavertis, adekvatus - kūryba tampa malonumu, o nepatogumai - ieškojimais, kurie atveda į atradimus. Nepaprastai gera dirbti su režisieriais, kurie pasitiki aktoriumi. Manau, aktoriai, bent jau dauguma, turi gerą intuiciją. Jei aktorius blogai jaučiasi, jei jam nepatogu, vadinasi, kažkas yra negerai, vaidindamas jis nesijaučia sakantis tiesą. Sunku, jei režisierius yra užsispyręs, - tada per prievartą bandydamas „įtilpti“ į ne tau skirtus drabužius pradedi kankintis... Tokius vaidmenis vaidinti sunkiausia - nesuprastus, „neiškalbėtus“. Tad ir nežinau, ar aš patogi, ar ne. Matyt, režisieriui, kuriam reikia nuolat besiginčijančio, besiaiškinančio aktoriaus, esu nepatogi. Režisieriai skirtingi, kai kuriems genialiausios mintys gimsta polemizuojant. Nors, kita vertus, mano „ramuma“ taip pat turi savo ribą, jei kas nors niekaip nepraeina pro mano „filtrą“, galiu būti ir labai užsispyrusi. Po vienos iš pastarųjų premjerų, kur, regis, sėkmingai pildžiau režisieriaus sumanymą ir siūlomas užduotis, vienas komandos narys, priėjęs pasveikinti, pasakė: „Tu turi tokią ryškią savo poziciją, kad galų gale padarai taip, kaip pati įsivaizduoji.“ Net sutrikau... Tikrai nemaniau, kad taip yra. Taigi bet kokiu klausimu savęs vertinimas visada turi šiokią tokią paklaidą.

Susidaro įspūdis, kad savo profesiją suvoki kaip tarnystę. Kas turėtų nutikti, kad atsisakytum dirbti?

Aš nežinau, kodėl susidaro toks įspūdis, - kaip būtų įdomu sužinoti! Žodis „tarnystė“ man asocijuojasi su visai kitais dalykais. Man atrodo, prasminga tarnystė gali būti tik kitam žmogui. Yra daugybė žmonių, kurie atiduoda save, kad kitam taptų lengviau. Tai yra tarnystė. O tarnystė teatrui... Myliu teatrą, bet niekada jo nemistifikavau, neidealizavau. Tiesą sakant, aš nejaukiai jaučiuosi, kai apie teatrą ar apie aktoriaus darbą kalbama kaip apie tam tikrą misiją, kad štai tu, atsidavęs šiai profesijai, neši kažkokią žinią, turi galimybę keisti pasaulį. Nenoriu sumenkinti: teatras, kaip ir bet kokia kita meno rūšis, gali giliai sujaudinti, net sukrėsti, iškelti klausimus, pasiūlyti į mus supančius dalykus pažvelgti kitu kampu, paskatinti mąstyti. Tačiau būtų sąžininga pripažinti, jog teatras pirmiausia reikalingas man. Mes čia esame, nes mums patinka čia būti, nes čia jaučiame turintys galimybę realizuoti save ir kalbėti pirmiausia... apie save. Aš neįsivaizduoju kūrinio, atsieto nuo autoriaus, neasmeniško kūrinio. Kad ir apie ką kurdami kalbėtume, mes perteikiame savo požiūrį, savo kritiką, savo jausmus. Ir tai yra paveiku. Tiesiog gal nereikėtų prisiimti nuopelnų daugiau, nei jų yra iš tikrųjų. Tikiuosi, nieko neįžeisiu šiais žodžiais.

Papasakok apie savo kūrybinį procesą. Ar Tau pakanka repeticijų, ar ieškai papildomų inspiracijų savarankiškai? Kas labiausiai Tave „maitina“ kaip aktorę?

Režisieriaus asmenybė, jos gilumas, sudėtinga, mane jaudinanti medžiaga, azartiški partneriai, su kuriais malonu kurti. Įkvepia susikalbėjimas, bendro tikslo jutimas. Pajautimas, kad tai, ką nujaučiu slypint medžiagoje, yra būtent tai, link ko mane veda režisierius, pajautimas, jog mano vidus ne konfrontuoja, o veržiasi į visos komandos, režisieriaus tikslą. Ieškojimai, nežinia, diskusijos taip pat gali būti vaisingi, tačiau tikslas, kad ir neįvardintas, nujaučiamas, turi būti bendras. Tada repeticijos mane „maitina“, ir kuo labiau jos įkvepia, kuo turtingesnis iš jų išeini, tuo labiau save norisi pildyti iš jų išėjus. Tada savaime norisi kuo daugiau sužinoti, išgirsti, perskaityti, pamatyti. Iš tiesų teko išgyventi tokias akimirkas, apie kurias sakoma „be miego ir be valgio“. Jei kas nors intriguoja, jaudina, sužadina aistrą, galiu visai „iškristi“. O jei taip neatsitinka... tada sunku. Kai reikia save dirbtinai inspiruoti, motyvuoti - tada ir papildomai skaityti sunku, ir domėtis, ir būti smalsiam... Štai tokius momentus galbūt ir pavadinčiau tarnyste. Esu pakankamai atsakinga ir principinga. Jei ėmiausi, pažadėjau - eisiu iki galo. Tačiau toli gražu nemanau, kad tai privalumas. Kartais norėčiau būti kur kas lengvabūdiškesnė.

Tavo sceninė amplitudė labai plati: gali vaidinti ir charakterinius, ir dramatinius vaidmenis, lygiai taip pat tau paklūsta ir kitokių įgūdžių reikalaujanti postdraminė vaidyba, kaip, pavyzdžiui, spektaklyje ,,12 gramų į šiaurę“. Ar kuriai nors teatro rūšiai arba formai teiki pirmenybę?

Labai malonu išgirsti apie save tokius žodžius. Galbūt sakyčiau, kad „patogiau“ jaučiuosi dramatiniuose vaidmenyse. Man įdomu pasinerti į sudėtingus, prieštaringus vaidmenis, jaučiu azartą narpliodama daugialypį psichologinį portretą. O charakteriniuose vaidmenyse niekada nesijaučiau stipri, nors yra buvę netikėtų atradimų pačiai sau. Jei pajunti, kad tavo kūne „atsiranda“ kitas, savaip mąstantis ir reaguojantis (o kartais tas kitas sureaguoja anksčiau nei tu pats!) - tada patiri didelį vaidybos malonumą. Tačiau nenorėčiau savęs apriboti, norisi išlikti atvirai visiems žanrams. Tikiu, visada yra galimybė pačiai save nustebinti. Pastaruoju metu kaip tik jutau įvairovės stygių, norėjosi daugiau laisvės, daugiau drąsos scenoje, galimybės naudoti naujus resursus. Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ kaip tik laiku atliepė šitą troškimą. Esu laiminga, kad galiu dalyvauti labai skirtinguose pastatymuose ir kurti skirtingų amplua vaidmenis.

Vieni naujausių Tavo darbų teatre - Gitela Moska „Dviese sūpuoklėse“, Katrė „Marčioje“ ir Ema „12 gramų į šiaurę“. Iš pažiūros šios Tavo vaidinamos moterys labai skirtingos. Kaip manai, ar jos turi ką nors bendro?

Matyt, mane. O iš tikrųjų šie spektakliai labai skirtingi, tiek savo forma, tiek režisūra. Sieja jas vienas dalykas, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, - visos norėjo mylėti ir būti mylimos. Ir visoms ši graži ir sudėtinga užduotis nepavyko...

Yra nedaug aktorių, vienodai puikiai įvaldžiusių ekraninę ir teatro vaidybą. Su kokiais profesiniais iššūkiais susiduri kino aikštelėje ir teatro scenoje?

Prisimenu, kai pasirodė Quentino Tarantino „Negarbingų šunsnukių“ premjera, daugelis liko sužavėti Christophu Waltzu ir jo sukurtu vaidmeniu. Man jis taip pat paliko milžinišką įspūdį, pasidarė įdomu - iš kur, kaip? Niekam nematytas austrų-vokiečių kilmės aktorius ir štai - stulbinantis vaidmuo Amerikos kino industrijoje. Kokia jo sėkmės istorija? Atsidariau Vikipediją ir prieš akis nusidriekė ilgiausias sąrašas jo darbų - mažesnių, didesnių, dauguma greičiausiai žinomų tik vietiniam žiūrovui. Filmas po filmo, metai po metų. Ir tada supranti, kiek iki to eita, koks bagažas yra sukrautas. Ir kokio „užnugario“ mes dažniausiai nematome. Noriu pasakyti, kad turėdama bent pusę tokio užnugario galėčiau leistis bent jau į diskusiją apie vienokios ar kitokios vaidybos įvaldymą. Kaskart, kai nusišypso sėkmė ir gaunu galimybę stovėti filmavimo aikštelėje, viską jaukintis, rodos, reikia iš pradžių. Teatras ir kinas yra taip vienas nuo kito nutolę ir kartu taip šalia - net keista. Teatre palaikai gyvą kontaktą su trimis šimtais žmonių: matai jų akis, nukreiptas į tave, jauti sulaikytą kvėpavimą arba priešingai - nuobodulį. Ir turi visą šią erdvę apimti. Visiškai priešingai nei kine - ten turi išmokti nejausti šimto žmonių, stovinčių šalia, atsakingų už daugybę kino dėmenų. Nejausti begalės trikdžių, tarsi būtum visiškai vienas, su vieninteliu pašnekovu - kamera. Tačiau aibė kitų dalykų - tiesos sakymas, tikslas, buvimas čia ir dabar, vidinis intensyvumas ir dar daug kas - tikrai yra pamatiniai, bendri ir teatro scenai, ir kino aikštelei.

Įsivaizduokime, kad gali pasirinkti vieną teatro ar kino režisierių iš viso pasaulio, su kuriuo galėtum dirbti. Kas jis ar ji būtų?

Man patys sunkiausi klausimai, kai reikia ką nors pasirinkti! Be atsakomybės ir suvokdama, kad rytoj galbūt rinkčiausi kitus, vardinu: norėčiau suvaidinti Romeo Castellucci spektaklyje, nusifilmuoti Paolo Sorrentino filme, sušokti Pinos Bausch amžinybės teatre...

Dėkoju už pokalbį. Linkiu drąsių svajonių ir ryžto jas įgyvendinti.

7md.lt

Salonas