G.Makarevičius: „Scenografija draminiam veiksmui - kaip geras rėmas paveikslui“

Akvilė Melkūnaitė 2019 11 29 menufaktura.lt
Gintaras Makarevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintaras Makarevičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

aA

Klaipėdos dramos teatre prie Oskaro Koršunovo režisuojamo spektaklio „Mūsų klasė“ (aut. Tadeuszas Słobodzianekas) darbuojasi Gintaras Makarevičius - scenografas, dokumentinio kino režisierius, tapytojas, VDA dėstytojas. 2008 m. jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už scenografiją komedijai „Patriotai“ (rež. Jonas Vaitkus), 2012 m. - už scenografiją spektakliams „Šmėklų sonata“ (rež. Gintaras Varnas) ir „Išvarymas“ (rež. O. Koršunovas), taip pat 2008 m. Lugano kino festivalyje (Šveicarija) už dokumentinį filmą „Žiemos paralelės” įvertintas pagrindiniu prizu, o 2018 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Gintarai, su kuria meno sritimi dabar save labiau sieji - dokumentiniu kinu, scenografija ar tapyba?

Gintaras Makarevičius: Su dokumentiniu kinu meilė baigėsi - nebenoriu jo kurti. Tikriausiai pasikeitė dalykai, kurie man labai rūpėjo, dingo ta tikrovė, kuri buvo man suprantama ir kurią jaučiau. Atėjo kažkokie kitokie laikai.

Lieka scenografija, tapyba?

G. M.: Turbūt tapyba. Niekada nesvajojau būti scenografu. Iki šiol savęs scenografu nelaikau, nors šiame darbe praleidžiu daugiausia laiko. Tiesa, dirbdamas teatre, skaitydamas ir analizuodamas pjeses sužinojau daug įdomių dalykų. Juk neprisiverstum skaityti nei Šekspyro, nei šiuolaikinių pjesių, jeigu su jomis nedirbtum. Dirbdamas gilinuosi iš esmės, o ne šiaip sau permąstau. Atsiskleidžia epochos, daug draminės medžiagos, žmogiškos esencijos. Tai mane motyvuoja, tai labai įdomu. Man atrodo, kiekvienam žmogui svarbu patirti tokių dalykų.

Ar turi savo - scenografo - skaitymo būdą? Ar konstruoji vaizdus skaitydamas pjesę?

G. M.: Tai priklauso nuo medžiagos. Jei tai bus opera, labai svarbūs muzikiniai dalykai. Dažniausiai režisieriai, su kuriais dirbu, sako: „Tu paskaityk. Kaip tau atrodo?“ Paskaitęs sakau: va taip man atrodo. Faktas, kad man neužtenka perskaityti vieną kartą, nes kiekviena dramaturgija turi paslėptus kodus. Kitaip tariant, ji turi sudrebinti žmogų, kuriantį žmogų. Kol nesulaukiu tokio dalyko, sunku kažką sugalvoti. Kai tas žaibas trinkteli - suprantu: čia yra esmė. O tada viskas lengvai generuojasi, pradeda plėtotis idėjos ir viskas „limpa“. Kol tokio poveikio nėra, vyksta svarstymas - „gal taip, o gal anaip?“.

Ar su Oskaru Koršunovu radote bendrą kalbą?

G. M.: Esame sukūrę keturias operas, kelis draminius spektaklius - tai „Mūsų klasė“ (2014 m.) ir Sarah´os Kane „Apvalytieji“ (2018 m.) Norvegijoje, Oslo nacionaliniame teatre; Šekspyro „Akis už akį“ (Varšuvoje, 2016 m.), M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (2011 m., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre). Dar buvo šiuolaikinė kompozitoriaus V. Baltako opera „Cantio“, sukurta Miuncheno bienalei (2004 m.) - įdomus projektas. Taip pat 2008 m. „Meilės eliksyras” (G. Donizetti) ir 2018 m. „Post Futurum” (komp. G. Sodeika) Vilniuje, bei „Fidelijas” (L. Van Beethovenas) Bergene ir Lietuvos operos ir baleto teatre. Visi spektakliai, mano manymu, labai pavykę, o kai kurie ir puikiai įvertinti - tikriausiai galima sakyti, kad suradome bendrą kalbą.

Kaip tau atrodo Klaipėdos dramos teatro erdvė?

G. M.: Po rekonstrukcijos lankausi pirmą kartą - man patinka, estetiškas vaizdas. Atrodo solidžiai, joje turėtų būti viskas gerai. Neturiu jokių negerų nuojautų. Geras matomumas ir geras jausmas. Tiesiog jauti, kad iš scenos vyksta gera transliacija. Teatrui tai labai svarbu.

Pjesė „Mūsų klasė“ - sunki, pasakojanti skaudžius įvykius. Koks tavo santykis su ja? Kas labiausiai sujaudino?

G. M.: Kalbant apie sukrėtimą - pati tema yra baisi. Jau daug metų į ją gilinuosi, neseniai su režisieriumi Gintaru Varnu kūrėme spektaklį „Getas“ (aut. Joshua Sobolis, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2018), prieš tai su Oskaru kūrėme „Mūsų klasę“ Norvegijoje. Ta tema perskaičiau daug knygų. Yra tokių dokumentinių tekstų, kurių tiesiog negali skaityti, o kai jau įveiki, jie ilgam lieka galvoje. Pastaruoju metu daug atsakymų radau perskaitęs logoterapeuto Viktoro E. Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“. Jis pats buvo koncentracijos stovykloje. Labai gerai parašyta knyga. Pasak autoriaus, prasmė atsiranda iš pačios baisiausios patirties. Apskritai, gilindamasis į Holokaustą pradedi suprasti žydų kultūrą, mentalitetą ir gali suvokti, ką tie žmonės išgyveno, o tada pradedi kitaip žiūrėti ir į save.

Ar siekiate istoriškumo kurdami „Mūsų klasę“?

G. M.: Manau, istoriškumas iš dalies atsiskleis lėlėse (dail. Julija Skuratova). Bet labiausiai turbūt per vaizdo projekcijas (aut. Mikas Žukauskas). Vaizdo projekcijos padės kurti atskiras scenas, keisti scenografiją. Pati scenografija nekintanti arba keisis labai mažai. Ji - be smulkių detalių, labiau visuminė. Aišku, labai svarbus bus apšvietimas (šviesų dailininkas Julius Kuršys). Pagrindinis istoriškumo ženklas, dokumentiniai dalykai pasieks žiūrovus per vaizdo projekcijas.

Scenografija pjesės pasaulį perkelia į sceną. Kaip kuri erdvę, veiksmo vietą?

G. M.: Iš tikrųjų viską įsivaizduoju, tačiau režisierius turi išsakyti savo mintį, lūkestį. Man užtenka kelių nuorodų. Pavyzdžiui, dirbant su Oskaru viskas labai aišku: jis turi sprendimą, per daug jo nedetalizuoja. Aš turiu laisvės, bet kryptis aiški. Scenografija draminiam veiksmui - kaip geras rėmas paveikslui. Scenografas privalo suvokti erdvę, kurioje vyks veiksmas, ir numatyti draminės idėjos gaires, kaip scenografija gali kisti - keistis arba generuoti naujas prasmes veiksmo metu.

Scenografija - kūryba ir kartu tarsi matematika - sprendimo ieškojimas? Pavyzdžiui, spektaklio „Išvarymas“ scenografija labai architektūriška.

G. M.: „Išvarymo” scenografijai įkvėpimą radau Venecijos bienalės arsenalo salėse esančiose kolonose; tai aprūdijusios XIX a. pabaigos - XX a. pradžios metalinės kolonos, kurios man pasufleravo, kad tai galėjo būti kokio nors fabriko Niujorke, kur dirbo mūsų tautiečiai iš pirmosios emigrantų bangos, kolonos.

Kai 1980 metais atvažiavau į Vilnių, baigiau architektūros specialybę - dabar tai kolegija, buvęs statybos technikumas. Ten buvo labai geri mokytojai, suteikė bazinių žinių apie architektūros kūrimą. Man tai labai padeda kuriant scenografiją, nes ir scenografams reikia išmanyti panašius dalykus.

Juk pati scena yra architektūra. Man tai yra nuoseklus darbas, gal ne toks didelis melas kaip kurti kokius nors keistus pasaulius... Tai struktūruoja, sutvarko medžiagą, veiksmą. Pačioje architektūroje yra ritmika. Dažnai - jei scena pažįstama ir turi savo kodus - stengiuosi nuo jų atsispirti arba sceną tarsi pratęsti, kad susilipdytų į visumą.

Kas tavo mokytojai ir įkvėpėjai?  

G. M.: Kai buvau jaunas, tapytojai, pas kuriuos mokiausi, darydavo tiesioginę įtaką - Šaltenis, Kuras, Skudutis, Savickas... visa lietuviška mokykla. Jie skleidė nuorodas, bet tada neturėjome sąlygų pamatyti Van Gogho ar kitų originalų. Kai pradėjau keliauti, atsivėrė visa europinės tapybos paletė. Daug tapytojų man patinka. Labai ilgai netapiau, tik galvodavau apie tapybą, o iš tikrųjų prie jos grįžti padėjo Edvardas Munchas. Kai Bergene su Oskaru statėme operą (L. van Beethoveno „Fideliją“), šalia buvo muziejus - turėdamas laisvo laiko, vis į jį eidavau. Vėliau daug Muncho darbų mačiau Osle. Tai padėjo sugrįžti prie ištakų, kurių mane mokė. Ratas apsisuko ir viskas labai gerai susidėliojo: pajaučiau kažkokį pagrindą, susidedantį iš įgytų įgūdžių, suvokimo, ilgo ilgo dažų „stumdymo“.

O kokie literatūros šaltiniai?

G. M.: Yra daug mėgstamų knygų. Paliko įspūdį šveicarų rašytojos Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“, vokiečių ir rumunų kilmės rašytojos Hertos Müller „Amo sūpuoklės“. Ji parašė apie rumuną gėjų, kuris buvo išvežtas į sovietinį lagerį - pati jį pažinojo, bendravo su juo. Labai žiauri knyga, bet parašyta poetine kalba (lietuviškas leidimas - 2009 m., leid. „Versus aureus“). Aišku, yra Dostojevskio bedugnė. Kažkada, dar prieš studijas akademijoje, pirmąkart žiūrėjau A. Tarkovskio „Soliarį“, ten vienas veikėjas sakė maždaug tokią frazę: „Kam tą dostojevčšiną stumdai?“. A. Tarkovskio filmai ir kinas apskritai man buvo labai įdomūs. Pradėjau nuosekliai skaityti Dostojevskį, bet jį skaityti labai sunku. Daug XX amžiaus įvykių, svarbių dalykų Dostojevskis ir pateikia kaip kryžkeles, o ne kaip atsakymus. Kadaise, kritiniame jaunystės laikotarpyje, kai ieškojau prasmės, labai svarbi knyga buvo H. D. Thoreau „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ - pasirodo, ne man vienam.

Kažkada buvo Lao Dze. Turėjau draugą dzenbudistą, kuris pakišo paskaityti rusų kalba. Laužiau galvą apie tai, kas nenusakoma... Iš Lao Dze skaitymo atsirado suvokimas apie minčių sustabdymą, meditaciją - apskritai, suvokimas, kad inertiškas mūsų vidinis monologas niekada nenutyla ir jį sustabdyti nėra paprasta. O tik jį išjungęs pamatai tikrovę, bet tai trunka tik akimirką. Nesenai smagiai perskaičiau Sarah´os Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“. Kažkada egzistencialistai buvo tikri mūsų dievaičiai - ir Camus, ir Sartre´o „Žodžiai“ - dabar smagu pasiskaityti apie tą epochą.

Aišku, ruošiantis kiekvienai pjesei neužtenka vien tik jos, reikia pasikrauti. Tiesiog užpildau tuštumas, tada viskas skleidžiasi natūraliai - nežinau kitokio būdo. Šaudyti į orą - pataikysi ar ne - būtų nesąmonė.

Ar dalyvauji repeticijose, kai kuri scenografiją? Ar su režisieriumi būnate nutarę tikslus ir tau dalyvauti nebūtina?

G. M.: Būna įvairiai. Aišku, kai išvažiuoju į užsienį, - kai važiavau su Oskaru, - tai ir dalyvauju; įdomu, kaip vyksta visas procesas. Dažnai tiesiog negaliu būti dėl darbų. Bet jeigu medžiaga nauja, labai svarbus etapas yra skaitymai. Scenų sudėliojimas ar pati šiurkščiausia perbėga - tai labai svarbu. Jei laikas leidžia ir procesas gerai užsuktas, tai padeda apsispręsti, kaip viską tiksliau sudėlioti; natūralu - juk tai kolektyvinis darbas.

Tai, kas scenoje, turi būti ne tik funkcionalu, bet būtinai ir estetiška, gražu? Kaip tai suderinama?

G. M.: Taip yra natūraliai. Pavyzdžiui, O. Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ pagal M. Ivaškevičiaus pjesę yra tos aprūdijusios kolonos. Oskaras pasiūlė scenoje sukurti barą, kur veikėjai susirenka ir pasakoja. Tokia ir yra spektaklio struktūra. Kai skaičiau pjesę, atrodė lyg serialas: 90 serijų, 105 lokacijos... Pakalbėjęs su Oskaru, pradėjau galvoti: Londone, Niujorke yra pabai, bet reikia ne pabo ir ne lofto. Venecijoje arsenale, kur anksčiau buvo uosto sandėliai, o dabar vyksta bendros bienalės parodos, ir pamačiau seno metalo kolonas. Tai ir buvo impulsas „Išvarymo“ scenografijai. Paskui baras virto fabriku, prabangiu butu, laidojimo namais, Temzės pakrante.

Kai šauna kokia nors idėja, ją kaip kokią matricą dedi ant pjesės žemėlapio ir matai: ir tas tinka, ir tas - pasirodo, tinka, viskas veikia.

Gintarai, labai ačiū už pokalbį.

Kalbino Akvilė Melkūnaitė

Salonas