Pasipriešinimas mene – anachronizmas ar būtinybė?

Aušra Kaminskaitė 2019 10 20 7md.lt, 2019-09-27
Choreografas Vytis Jankauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Choreografas Vytis Jankauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Kūrėjas yra kovotojas - dėl to nedaug kas ginčytųsi. Seniai įvardyta, kad menas paprastai gimsta iš nepasitenkinimo, tarsi estetiška rezistencija prieš pasaulyje, visuomenėje, šeimoje, žmoguje vykstančius procesus. Paradoksalu tai, kad norėdami išgyventi (ne tik užsidirbti, bet ir priklausyti bendruomenei) kūrėjai, kaip ir kiti žmonės, turi prisitaikyti prie institucijų diktuojamų sąlygų. Šias temas pastaruoju metu gvildenantis choreografas Vytis Jankauskas, kurti pradėjęs dar prieš nepriklausomybės atgavimą, dalinasi mintimis apie Lietuvos šiuolaikinio šokio laviravimą tarp idėjinio pasipriešinimo ir polinkio prisitaikyti bei atitikti kiekybinius kriterijus.

Kodėl šokėjų ir choreografų pastangos prisitaikyti prie rinkos Jums pradėjo atrodyti problemiškos?

Pastaruosiuose Šiuolaikinio šokio asociacijos susitikimuose kalbėjome kone vien apie prisitaikymo režimą. Kartą asociacijai buvo pasiūlyta surengti seminarą, kuriame šokėjai ir choreografai būtų mokomi, kaip prisistatyti festivalių prodiuseriams, kaip save parduoti pitching´uose, kaip valdyti viešuosius ryšius... Man toptelėjo mintis, kad pastaruoju metu įkalinome save prisitaikymo režime, svarstydami vien apie tai, kaip gauti finansavimą, kaip reklamuoti spektaklius, kaip atitikti kiekybinius Kultūros ministerijos ar Kultūros tarybos nurodytus kriterijus: įvardyti, kiek žiūrovų pritraukėme, kiek spektaklių vaikams sukūrėme, kiek kartų vykome gastroliuoti į užsienį, kiek tekstų apie mus parašė kritikai... O tada pagal mūsų nurodytus skaičiukus savais skaičiukais mus vertina ekspertai, kurie tarsi ir nebereikalingi, nes suskaičiuoti gali ir eilinis valdininkas.

Prisitaikyti kviečia ir kiti pasiekimai - kadangi atsivėrė daugiau kelių į užsienį, esame raginami būti lankstūs ir taikytis prie kiekvieno tarptautinio festivalio formato.

Tad galiausiai man kilo klausimas: o kam mes priešinamės? Ko mes netoleruojame? Kam esame kritiški? Iškėliau šį klausimą ir pradėjome kalbėti, kad šokio laukui trūksta platesnio ne tik meninio, bet ir teorinio diskurso bei formos, kurioje jis galėtų skleistis. Veržiamės aplankyti kuo daugiau festivalių užsienyje, tačiau patys neišsigryniname, ką norime skleisti, kokį turinį kuriame, kokias prasmes bandome komunikuoti, kokias žinutes siunčiame. Mažai kalbame apie tai, ką šokis reiškia mums patiems, koks jo santykis su vietos bendruomenėmis, kaip publika reaguoja į šokio lauko įvykius.

Bet ar poreikis gastroliuoti nėra susijęs su būtinybe užsidirbti? Juk nuolat kalbama, kad Lietuvoje nepakanka publikos ir penkis kartus parodžius spektaklį visi suinteresuoti jau būna jį pamatę.

Iš dalies taip, bet manau, kad čia taip pat svarbu įvaizdis ir statusas. Pavyzdžiui, iki Niujorko mes plaukte nuplauksime ir dar patys viską apmokėsime, kad tik pasirodytume. O gavę pinigų, tarkim, kelionei į Kupiškį gerai pagalvosim, ar verta. Taip jau yra - jei buvai festivalyje užsienyje, sukuri geresnį įspūdį, kad ir koks būtų kūrinio ar festivalio kontekstas. Vis dėlto festivalių gyvenimas yra manipuliatyvus: pasaulyje jų vyksta daugybė, tad sąmoningai prie to dirbant pakliūti į vieną ar kitą nėra taip sudėtinga - išskyrus, žinoma, pačius prestižiškiausius.

Mus tebeveikia tokie varikliai kaip prestižo kūrimas, nes dažnai vis dar esame kompleksuoti, nepasitikintys savimi, provincialūs - nekritiškai vertiname kitas kultūras, kurios jau seniai kvestionuoja pačios save. Manau, turime pradėti nuo to, kad būtume įdomūs sau, - tada sudominsime ir kitus. Turėtume labiau pasitikėti savimi, savo patirtimi, kuri išties savita, nes esame išsivadavę iš totalitarinio režimo ir per 30 metų nuėję kelią, kurį kitos valstybės ėjo šimtmečius.

Tačiau šis savitumas egzistuos nebeilgai - vyresnės kartos kūrėjų nėra tiek daug, o jaunesnieji nėra patyrę totalitarinio režimo.

Čia peršokčiau prie kitos problemos - vis dar nepaliaujamai kovojame su sovietizmo palikimu, nors jau turime begalę naujų problemų, atsiradusių dėl kapitalistinės santvarkos keliamų iššūkių: vartotojiškumo, visko vertimo prekėmis, utilitarizmo, kraštutinio individualizmo ir t.t.

Manau, kad šiuolaikinis šokis jau sulaukė pilnametystės ir turėtų prisiimti didesnę socialinę, kultūrinę, etinę, politinę, ekologinę atsakomybę. Tačiau vis dar bandome kažką atitikti, rizikuodami savo kūrybine laisve. Tai iš verslo atėjęs modelis: būti lanksčiam, gebėti prisitaikyti, kad išspręstum problemą gaudamas maksimalią naudą. Bet ar tai yra tikrasis kūrybiškumas?

Tačiau šokėjai neišgyvena iš bilietų pardavimo ir yra priversti nuolat prašyti finansavimo. O jei prašai, natūralu, kad turi kažką duoti mainais ir kartais atitikti duodančiųjų reikalavimus.

Sąžiningas menininkas turi galvoti, ką jis duoda visuomenei. Jei jis jaučia, kad nelabai ką, gal verčiau laikinai susilaikyti nuo savo kūrybos ir leisti panaudoti pinigus kažkam prasmingesniam. Tačiau dažniausiai vienareikšmiškai teigiame, kad menui duoti pinigų privaloma.

Žinoma, būtume bepročiai, jei bandytume paneigti egzistuojančias ekonomines ir socialines sąlygas, - turime jose išlikti. Klausimas - kur yra riba, kurią peržengę tapsime paprasčiausiais  konformistais. Menas patiria pavojų tapti beprasmybe, suvartojama preke, kurią pažiūrėjęs žmogus iškart pamiršta ir prašo kitos. Nes spektaklyje jis tiesiog kokybiškai praleido laiką, kūrinys nepaliko jam jokių pėdsakų, nesukūrė jokio gilesnio ryšio. Menininkas tokioje sistemoje yra tarsi ūkininkas, kuris pamelžęs karvę parduoda pieną už centus, ir tiek jis tereikalingas - toliau produktu žaidžia, manipuliuoja didieji prekybos centrai, rinka ir t.t.

Kokiais keliais, Jūsų akimis, verta bandyti iš to išeiti?

Šalia meninių praktikų, visų pirma, manau, reikia iš naujo artikuliuoti, kaip suvokiame šiuolaikinio šokio lauko veiklos prasmingumą. Pavyzdžiui, kuo ši veikla skiriasi nuo komercinėje televizijoje pristatomo šiuolaikinio šokio, - jeigu, žinoma, skiriasi.

Reikėtų ieškoti naujų formų siekiant sukurti gyvybingesnį viešą diskursą, liečiantį ne tik šokio sklaidos, bet ir turinio bei prasmės aspektus. Taip pat reikėtų rasti ir greta Kultūros ministerijos bei Kultūros tarybos naudojamų kiekybinių kriterijų pasiūlyti kokybinių, kurie užtikrintų demokratiškesnį ir prasmingesnį meno projektų rėmimą.

Kitas dalykas - šiandien nemaža Europos šokyje vykstančių procesų dalis savaip atkartoja arba tęsia 6-7-ojo dešimtmečių JAV postmodernaus šokio kryptį, kuriai būdingi radikaliai keliami su menine praktika, meno ir ideologijos sąsajomis, meno elitiškumu bei pretenzingumu susiję klausimai. Kitaip sakant, menas grįžo prie stiprios savianalizės.

Beje, šokis neišvengiamai susidurs su vizualiuosiuose menuose prasidėjusiais virsmais, paremtais posthumanistine vizija, teigiančia visų gyvybės rūšių lygiavertiškumą ir trapumą. Smalsu, kaip šie procesai paveiks šokį, kaip jis eliminuos žmogaus kūno hierarchiją scenoje.

Pamažu šie procesai pasiekia ir Lietuvą - tame dalyvauja ir po studijų užsienyje grįžtantys kraštiečiai. Tačiau žvelgdamas į šią tendenciją šalia teigiamų aspektų matau ir tam tikrą pavojų automatiškai, dirbtinai perkelti procesus į Lietuvą, neužmezgant su jais kritiškesnio santykio.

Jaunam žmogui nauja informacija daro įspūdį, tad pradžioje jis ją priima nekvestionuodamas.

Dažniausiai taip, tačiau, kad ir  kaip būtų, visi šie procesai smarkiai keičia scenos menų būklę, kurios dar nesugebame apmąstyti ir apibrėžti. Iki šiol šokio reiškinius bandome apibrėžti teatro terminais. Ir nors kadaise būtent teatro bendruomenė padėjo Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenei integruotis į menų šeimą ir įvairias jos struktūras, šiandien dalis šokio vis labiau tolsta nuo tradicinio teatro kontekstų. Žinoma, teatras taip pat keičiasi.

Problemos tampa itin pastebimos per „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus. Bijau, jog ateityje gali atsitikti taip, kad įdomiausi mūsų šalies šiuolaikinio šokio reiškiniai nepaklius į nominuotųjų sąrašus - geriausiu atveju bus apdovanoti Dauguviečio auskaru ar kokia alternatyvaus teatro nominacija, nes neatitiks sistemos reikalavimų. Manau, kad ateityje komisijoms gali tekti sugalvoti naujas, kur kas lankstesnes nominacijas ir kategorijas, siekiant pastebėti, adekvačiai įvertinti ir apdovanoti šiuolaikinius scenos meno kūrinius.

Su spektakliais susipažinusi komisija sugalvos, bet kaip šokiui pasiekti tą visuomenės dalį, kuri neina jo žiūrėti būtent todėl, kad mano, jog nieko nesupras?

Bandyti pasiekti visus yra utopija. Bet tai nereiškia, kad neturėtume siekti sudominti savo veikla bei idėjomis platesnių ir įvairesnių visuomenės sluoksnių. Reikia stengtis bendrauti su žmonėmis - ypač su tais, kurie bijo šiuolaikinio meno, galbūt net dreba nuo šio žodžio, nes nežino, kas tai yra, tad remiasi išankstinėmis nuostatomis bei prietarais. Tikiu, kad tokios pastangos galėtų prisidėti prie teigiamų pokyčių supažindinant plačiąją visuomenę su šiuolaikiniu menu ir parodant jai, kad šiuolaikiniai menininkai nėra tik keistuoliai, niekšai ar kvailiai, norintys apgauti ir tiesiog sudrumsti ramybę.

Kas turėtų paaiškinti žiūrovams šiuolaikinį šokį?

Pirmiausia - patys menininkai, bet taip pat visi kiti su šokiu susiję žmonės: kritikai, kuratoriai, prodiuseriai, festivalių rengėjai... Šiuo metu svarstomi ir praktikuojami įvairūs formatai, pavyzdžiui, diskusijos prieš spektaklius ir po jų. Tam turėtų talkinti ir viešieji ryšiai. Negalima važiuoti kad ir į mano minėtą Kupiškį, kur žmonės neturi daug galimybių susidurti su šiuolaikiniu menu, ir tiesiog apkrauti žiūrovus poststruktūralistinės filosofijos leksika. Kas eis į spektaklį, perskaitęs sudėtingai sudėliotą aprašymą? Žmonės tik pasijus neišmanėliai. Todėl manau, kad rūpinantis sklaida ir edukacija reikia galvoti ne vien apie praktinius šokio seminarus vaikams ir jaunimui, bet ir apie paskaitas, diskusijas, susitikimus su įvairesne publika bei bendruomenėmis.

Kalbėjote apie Lietuvos šiuolaikinio šokio pilnametystę. Kiek pati šokio bendruomenė šiandien atrodo atsakinga ir pilietiška?

Šiandieninė šokio bendruomenė yra kur kas įvairesnė nei prieš 10-20 metų, tad apie ją vis sunkiau kalbėti apibendrintai. Anksčiau beveik visų preferencijos ir poreikiai sutapo, o šiandien šokio kūrėjai Lietuvoje pasižymi skirtingais meniniais, politiniais, etiniais, kultūriniais požiūriais bei laikysena. Tačiau, kiek susidūriau, nemaža jų dalis kelia meno prasmės, funkcijos, vaidmens klausimus ir svarsto, kas yra jo varomoji jėga: ar tik pinigai, garbė, socialinis statusas, ar kažkas kita.

Kokios temos Jums pačiam šiandien svarbios kuriant?

Man svarbi transcendencija, anapusybė, žmogaus egzistencija ir slėpiniai. Kartu suprantu, kad mūsų scenos menų išvystyti instrumentai, pavyzdžiui, metaforinė kalba, šiais laikais dažniausiai nebeveikia ir nepasiekia žiūrovo. Tad pastaruoju metu ieškau būdų, kaip per tam tikrą meno neįmanomybę, savęs neigimą ir performatyvumą taip apkerėti tikrovę, kad priartėtume prie ribų, už kurių vėl atsirastų anapusybės ilgesys ir galimybė. Nežinau, ar tai nėra meninė utopija.

O siauresne prasme keliu klausimus apie meną, jo aktualumą, konformizmą, pasipriešinimą, drąsą. Mane gąsdina ir liūdina vartotojiškas požiūris į meną ir tai, kad šiandien menas vis dažniau tampa tik kokybiška vidurinei klasei skirta pramoga.

Šiuolaikinio šokio asociacijos projektą Šiuolaikinio šokio kūrėjų ir atlikėjų profesinio meistriškumo skatinimas ir šokio sklaida finansavo Lietuvos kultūros taryba

7md.lt

Salonas