Režisierius Sjaronas Minailo: „Jūratė Onaitytė - mano svajonių aktorė“

Diana Gancevskaitė 2019 10 16 menufaktura.lt
Režisierius Sjaronas Minailo. Elisos Menzdez nuotrauka
Režisierius Sjaronas Minailo. Elisos Menzdez nuotrauka

aA

Izraeliečių kilmės olandų režisierius Sjaronas Minailo lapkričio 9 ir 10 d. Marijampolėje vyksiančiame Tarptautinio medinių pučiamųjų instrumentų festivalio „Medynės 2019“ programoje pristatys muzikinį draminį vyksmą „Retrotopija“. Jame pagrindinį vaidmenį kuria Lietuvos teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė.

Operos ir muzikinio teatro pastatymų režisierius, vizualaus meno kūrėjas S. Minailo gerai žinomas šiuolaikinės operos gerbėjams - kūrėjas vertinamas už vizualiai stiprius šio žanro pastatymus, laužančius įprastas tradicinės operos erdvės ir patirties sampratas. Režisieriaus kūrybinėje biografijoje greta klasikinių (G. F. Handelio „Semelė“ festivalyje „Operadagen Rotterdam“, J. Ph. Rameau „Ipolitas ir Arisija“ Krokuvos festivalyje „Opera Rara“, W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“ Poznanės „Teatr Wielky“ scenoje ir kt.) ir šiuolaikinių kūrinių (P. Dusapin „To Be Sung“ ir M. Feldmano „Three Voices“ Briuselio „La Monnaie“ scenoje, ir kt.) darbų figūruoja ir jo autentišką režisūrinį braižą atskleidžiantys pastatymai, sukurti pagal muzikines kompozicijas (nebūtinai skirtas scenai, pavyzdžiui, opera „Medúlla“ pagal to paties pavadinimo dainininkės Björk albumą), taip pat jis bendradarbiauja su šiuolaikiniais kompozitoriais.

Kaip tikina pats režisierius, kvietimas atvykti statyti scenos kūrinio į Lietuvą jam buvo netikėtas, o suteikta visiška kūrybinė laisvė bei galimybė dirbti su ilgamečiu kolega šviesų dailininku Maartenu Warmerdamu buvo lemiami veiksniai imtis darbo.

Su režisieriumi Sjaronu Minailo kalbamės apie Lietuvą, kūrybos kelią ir akimirksniu užgimusią simpatiją Jūratei Onaitytei.

Turite tam tikrų saitų su Lietuva, papasakokite apie juos.

Mano seneliai susipažino Antrojo pasaulinio karo metu, o po karo atsikraustė gyventi į Lietuvą; taip pasielgti jiems patarė ten jau įsitvirtinęs geriausias senelio draugas. Anot jo, ši šalis buvo gera vieta žydams Sovietų sąjungos laikais, jie čia nebuvo persekiojami, Vilniuje ir jo apylinkėse buvo nemenka žydų bendruomenė. Tad mano seneliai paklausė šio patarimo ir apsigyveno Lietuvos sostinėje, čia gimė mano mama ir jos jaunesnysis brolis, mano dėdė. Rugpjūtį lankiausi Vilniuje, buvau nuėjęs prie savo motinos gimtųjų namų - jie miesto centre, o šalia - gimnazija, kurią mama lankė. Motina kalbėjo trimis kalbomis - rusų, jidiš ir lietuvių. Seneliai su vaikais iš Lietuvos išvyko gyventi į Izraelį aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

Pats gimiau ir augau Izraelyje. Iki 13 metų su šeima gyvenau šalies pietuose, o tuomet persikėliau pas senelius, motinos tėvus, kad galėčiau lankyti šalia Tel Avivo esančią menų mokyklą.

Kuriate, režisuojate operas ir muzikinio teatro pastatymus įvairiose Europos scenose. Ar buvo ilgas kelias iki šio pripažinimo jaunuoliui iš Izraelio?

Nors daugiausiai dirbu su operos žanru ir muzikinio teatro pastatymais, taip pat kuriu ir sunkiai vienareikšmiškai apibrėžiamus teatro, vizualinius, kino, internetinius projektus. Tačiau visuose juose pagrindinis veiksmo variklis - muzika, jos patyrimas.

Buvo nuostabu būnant trylikos metų persikraustyti pas senelius, kad galėčiau lankyti menų mokyklą. Tai reiškė, kad jau nuo tada galėjau lavintis ir kurti teatro srityje. Toje meno mokykloje mokiausi aktorystės, nors labai anksti supratau, kad aktoriumi būti nenoriu ir kad tai - ne mano kelias. Pamenu, pirmųjų mokslo metų pabaigoje rodėme spektaklį, jo atvyko pasižiūrėti ir mano mama; po to ji man pasakė - na, aktoriumi tu nebūsi, tačiau dėl to neverta pergyventi. Ji irgi suprato, kad mano pašaukimas slypi kitur. Beje, viena mokyklos draugė neseniai parodė man laiškus, kuriuos jai rašiau per vasaros atostogas po pirmųjų mokslo metų - juose minėjau, kad noriu būti režisieriumi, o ne aktoriumi.

Turėjome du labai stiprius mokytojus - šokio teatro ir judesio disciplinų. Jų pamokose mokėmės kurti teatrą ir pasakoti istorijas ne žodžiais - tai man beprotiškai patiko. O kur dar Pina Bausch - anuomet ji man reiškė viską, iki pat šiol ją dievinu. Būdamas 15 metų pirmą kartą gyvai pamačiau jos „Café Müller“ - tai vis dar tebėra vienas geriausių XXI a. scenos kūrinių ir įkvėpimo šaltinių.

Manau, kad meilė fiziniam ir šokio teatrui natūraliai atvedė mane į operą. Baigęs menų mokyklą, išvykau studijuoti teatro dramaturgijos ir muzikologijos į Amsterdamą. Vis dėlto studijos buvo teorinės, o ne praktinės, tad subūrėme grupelę studentų ir kūrėme savo teatrinius bandymus. Tuomet supratau, kad sakytinė kalba, semantika teatrinėje patirtyje mane domina mažiausiai. Daugiausiai įkvėpimo teikė judesys, kūnas, vaizdiniai. Tad perėjimas prie operos ir apskritai šio žanro „atradimas“, kuris įvyko studijoms einant pabaigos link, nebuvo staigus ar netikėtas posūkis - juk operoje, kaip ir visame muzikiniame teatre, pagrindinė priemonė yra muzika. Yra ir kalbos, tačiau svarbiau tai, kaip ji išreiškiama per muziką.

Man pasisekė, kad studijavau Amsterdame - ten puikiai veikia studijas baigusių studentų įtraukimo į praktiką programa - turi galimybę dirbti eksperimentinio teatro pastatymuose, festivaliuose, kūrybinėse bendrijose. Tuo metu turėjau galimybių daug eksperimentuoti; manyčiau, pirmuosius 10 savo karjeros metų kūriau kone vien eksperimentinius pastatymus, ieškodamas savo kalbos, ją tobulindamas, aštrindamas, ieškodamas savo dramaturgijos. Tad nors „prasimušti“ buvo sunku, man tikrai pasisekė, nes pagrindinis darbas atliepė ir mano pašaukimui, ir kartu pelnė man duoną. Galima sakyti, tai buvo prabanga. O taip beeksperimentuojant atsivėrė ir didesnės Europos teatro bei operos scenos. Vis dėlto esu tikras, kad kai dabar mane kviečia kurti pastatymų įvairių šalių scenose, kviečiančioji pusė jau žino mano režisūrinį braižą.

Rugpjūtį praleidote 10 dienų Marijampolės ir Kauno dramos teatruose, kur vyko muzikinio teatro pastatymo „Retrotopija“ repeticijos, o lapkritį sugrįšite repetuoti ir pristatyti premjeros. Kaip sulaukėte pasiūlymo dirbti Lietuvoje?

Viskas nutiko labai paprastai ir kartu nuostabiai. Vasarį Lenkijoje, Krokuvos „Opera Rara“ festivalyje buvo mano režisuotos Jeano-Philippe´o Rameau operos „Ipolitas ir Arisija“ premjera, o po jos dirigentas Marekas Toporowskis supažindino mane su savo bičiuliais, Tarptautinio „Medynių“ festivalio organizatoriais. Jiems patiko mano režisuota opera, tad papasakojo apie savo festivalį ir paklausė, ar nenorėčiau sukurti ko nors ypatingo lietuvių publikai. Be abejo, šiame projekte daug apribojimų - nedidelis festivalis, nedidelis biudžetas, tačiau jie pažadėjo man visišką kūrybinę ir meninę laisvę, tad negalėjau atsisakyti. Jei man siūlo visišką kūrybinę laisvę - tai nesulyginamai svarbiau už pinigus.

Lapkritį festivalio žiūrovams Marijampolės dramos teatre pristatysite „Retrotopiją“. Tai būtų galima pavadinti „vienos moters ir keturių muzikantų“ kūriniu scenai, o Jums tenka laimė dirbti su lietuvių teatro ir kino legenda Jūrate Onaityte. Teko girdėti, kad rinkotės ne konkrečią aktorę, o turėjote tam tikrų pageidavimų dėl amžiaus ir patirties. Kaip sekėsi pirmasis repeticijų etapas - juk J. Onaitytės prieš tai nebuvote matęs nei scenoje, nei kine?

Dar prieš nuspręsdamas, ką konkrečiai noriu padaryti ir kokią muziką pasirinksiu, aš tvirtai žinojau, kad man reikės moters, ir ne dainininkės, o būtent aktorės. Prieš porą metų kūriau du projektus Rio de Žaneire, Brazilijoje, ir ten dirbau su aktorėmis ir operine muzika. Tad sulaukęs pasiūlymo sukurti projektą Lietuvoje, žinojau, kad norėčiau toliau tyrinėti šią sritį. Taip pat turiu tam tikrą savo meninį principą ar, kitaip tariant, asmeninį pirmenybės principą - visuomet, jei turiu galimybę, renkuosi vyresnio amžiaus aktores. Man ypač patinka tai, kad dirbdamos scenoje jos žino, jog nieko nebeturi įrodinėti, o mes, dirbantieji kartu bei žiūrovai, tai jaučiame. Dirbdamas su jaunais aktoriais ir atlikėjais, visuomet jaučiu jų didžiulį norą ir poreikį kažką įrodyti, užsirekomenduoti, kilti karjeros laiptais ar tiesiog užsidirbti pinigų, ir tai sukuria specifinę atmosferą. O kai dirbu su vyresnio amžiaus aktoriais ar dainininkais, ar net labai garbaus amžiaus kūrėjais, kurie galbūt jau suvis baigę savo karjerą, tačiau mano pakviesti sutinka dalyvauti kūrybos procese, - visi jie skleidžia visiškai kitokią energiją, niekas niekam nieko nenori įrodyti, šiems žmonėms tiesiog labai patinka tai, ką jie daro, jie - superprofesionalai. Tai matau ir Jūratės asmenyje - ji vis dar kuria scenoje, nes jai tai labai patinka, ir nuostabu dirbti tvyrant tokiai atmosferai.

Kai festivalio organizatoriai pasiūlė Jūratę, peržvelgiau informaciją, kurią galėjau rasti - žinoma, daugiausiai tai buvo nuotraukos, ir supratau, kad ji - mano svajonių aktorė; nuotraukos iš spektaklių - jos įstabios. Be abejo, aš iškart sutikau. Susitikome su Jūrate tik rugpjūčio mėnesį, kai atvykau repeticijų. Mane įkvepia jos nuostabus žemas balsas, tam tikras intravertiškumas, spinduliuojama ramybė.

Pats parašėte tekstą „Retrotopijai“. Tai pirmas kartas, kai pats sukūrėte pastatymo tekstą, tad kodėl taip pasirinkote?

Esu rašęs tekstus pastatymams ir anksčiau, tačiau niekada - pats vienas, ir niekada - konkrečių pilnų scenoje atliekamų tekstų. Vis dėlto „Retrotopijos“ atvejis išskirtinis. Kai jau žinojau, kad dirbsiu su Jūrate, kai jau klausiausi būsimos pastatymo muzikos, nuostabiai atliekamos ansamblio „Reversio“, norėjau išgryninti istoriją, kuria trokštu pasidalinti su publika. Taip suvokiau norįs sukurti kūrinį nostalgijos tema. Mane žavi šiuolaikinės nostalgijos sąvokos, esu giliai įkvėptas sociologo, filosofo Zygmunto Baumano knygos „Retrotopija“, kurioje aprašoma specifinė šiuolaikinės kultūros - tiek visuomeninės, tiek politinės - tendencija ieškoti utopijų praeityje. Anksčiau žmonės laukė kitokios, geresnės ateities, o štai dabar jie galvoja, kad geriau buvo praeityje. Net D. Trumpas sako: „Sugrąžinkime Amerikai didybę“. Ne stenkimės, kad ji taptų labiau kažkokia kitokia, o sugrąžinkime jai tai, kas buvo praeityje. Tai matyti ir Europos populistinių politinių partijų pareiškimuose.

Taip pat didelę įtaką man padarė Svetlanos Boym knyga „The Future of Nostalgia“ (Nostalgijos ateitis), tad dramaturgijoje norėjau tarsi šių dviejų kūrinių koliažo. Ieškojau juose konkrečių vietų, kurias galėčiau perkelti į pastatymą, tačiau jų neradau, tad pagalvojau - o kodėl nepabandžius parašyti pačiam? Ir tekstas tiesiog ėmė lietis kaip upė.

Be pagrindinį vaidmenį kuriančios J. Onaitytės, keturi muzikantai scenoje atliks barokinės muzikos kompozicijas. Vis dėlto Jūsų kuriama „Retrotopija“ tarsi atspindi tam tikrą šiuolaikinės žmonijos būseną. Taip pat ji persmelkta kone apčiuopiamu, tačiau subtiliai jaučiamu moteriškumu. Tai lyg odė, pagarbinimo, gedulo ir nostalgijos giesmė išvien.

Dėkoju už tokį įvertinimą. Jau rašydamas tekstą labai aiškiai pajutau visą kūrinio atmosferą - baroko muzika, Jūratės asmenybė, nostalgija... Norėjau tam tikro, lyg „spąstuose pagauto žmogaus“ jausmo.

Viską, ką darau, darau iš meilės, o dabar jau turėjau omenyje Jūratę, jau buvau ją įsimylėjęs, ir ji man tapo ne tik Jūratė - konkretus asmuo, bet joje sutilpo visos dainininkės ir aktorės, su kuriomis jau esu dirbęs ir su kuriomis dar dirbsiu. Norėjau, kad mano meilė jos kuriamam vaidmeniui ir jai pačiai atsispindėtų tekste, o kartu ir tai, kad jame būtų justi nerimas ir asmeninė krizė, kai esi įstrigęs dabartyje, bet ir viena koja praeityje, kita - ateityje, bei turi nuspręsti, kaip toliau gyvensi.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Diana Gancevskaitė

Salonas