Kam tie mokslai? Šokio edukacijos pastebėjimais ir vizijomis dalijasi Liza Baliasnaja

Aušra Kaminskaitė 2019 07 24 bernardinai.lt, 2019-07-22
Choreografė Liza Baliasnaja. Dainiaus Ščiukos nuotrauka
Choreografė Liza Baliasnaja. Dainiaus Ščiukos nuotrauka

aA

Trečiame interviu serijos „Kam tie mokslai“ pokalbyje savo patirtimi vienoje prestižiškiausių šokio mokyklų Europoje P.A.R.T.S. dalijasi buvusi jos studentė, šokėja, choreografė, performatyviųjų menų atlikėja Liza Baliasnaja, prieš keletą metų dėsčiusi ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šokėjams.

Kodėl, jūsų nuomone, šokėjui reikalingas aukštasis išsilavinimas?

Visų pirma tai padeda šokėjui kontekstualizuoti savo darbą. Seminarai, treniruotės yra puiku, tačiau paprastai jie nesukuria konteksto, ir gauta medžiaga pakimba ore, o iš tiesų judesys visuomet su kuo nors susijęs. Studijuodamas aukštojoje mokykloje šokėjas gauna išsilavinimą, padedantį kontekstualizuoti kūną savo darbuose.

Taip pat svarbi edukacijos dalis yra darbo etika. Etiškas šokėjas, choreografas visuomet pasižymės gilesniu požiūriu į darbą. 

Kaip apibendrintumėte studijas P.A.R.T.S. mokykloje?

Tai įvairiapusiška ir drauge specifiška mokykla. Čia vertinamas šokėjo gebėjimas suprasti informaciją, ją analizuoti, reflektuoti. Turėjome technikos, kompozicijos pamokų, pasirodymų repertuarą, ir visa tai sujungė mokyklos metodologija. Tenykščiams dėstytojams įdomus reflektyvus mąstymas, kitaip tariant - mąstantis kūnas, gebantis ne tik pakartoti, sušokti kompoziciją, bet ir artikuliuoti mintį. Taip ugdomi kūnu kalbantys šokėjai, tokiems priskiriu ir save.

Studijose svarbu buvo suvokti, kad kūnas visuomet sujungtas su protu ir šių kategorijų neįmanoma atskirti. 

Kaip tobulinate savo profesinius įgūdžius baigusi aukštąją mokyklą?

Nuolat pasirodau spektakliuose, dirbu su įdomiais choreografais ir tyrimų projektais, kuriuose sukurti sėkmingą spektaklį ne visada yra svarbiausias tikslas. Tai labai vertinu, nes per trejus savo profesionalios karjeros metus nė karto nesu pasijutusi vien užduotis atliekančiu fiziniu kūnu, žmonės, su kuriais dirbu, nuolat kvestionuoja savo veiklą, praktikoje jiems įdomu megzti dialogą, ieškoti, permąstyti šokio sferą. Taip pat nuolat skaitau, rašau, stebiu kolegų darbus. Fizinę formą palaikau ne šokio treniruotėse, bet kitokiose praktikose: jogos, šiatsu, BMC užsiėmimuose.

Neseniai pradėjote studijuoti filosofiją. Kaip pajutote šios krypties žinių poreikį?

Manau, šios studijos man padės praplėsti darbo choreografijos ir performatyviųjų menų srityje galimybes. Taip pat man įdomu perprasti akademinio rašymo metodologiją. Filosofija paremta konceptais ir asociatyviu mąstymu, joje svarbu pastebėti sistemas ir analizuoti. Bandymas suprasti šaltinio šaknis ir argumentus artimas mano choreografiniam darbui - mąstau asociatyviai ir savo konceptus suvokiu kaip platesnio tinklo, konteksto dalį. Jį stebėdama galiu sužinoti, ko trūksta mano darbui, kodėl jis nepakankamai stiprus. Apskritai choreografija ir filosofija man atrodo itin artimos, tik skirtingais būdais išreiškiamos praktikos.

Ar šokėjui svarbu skaityti?

Visų pirma skaitymas paneigia stereotipus, kurie nėra naudingi „šiuolaikiniam“ šokiui įsitvirtinti greta kitų meno šakų. Man artima idėja, kad šokis - tai ne vien judėjimo įgūdžiai, bet ir erdvė mąstyti. Skaityti svarbu visiems, o šokėjus tai gali įkvėpti įdomiems projektams ar padėti vystyti kūrybos temas. Tai grindžiu asmeniniu pavyzdžiu, nes baigusi studijas dirbau projekte, kuriame gilinomės į postkolonialistinę teoriją.

Mokėmės ne Europos tautų šokių, permąstėme vakarietiškus, vakariečio šokėjo kūną, jo dominavimą. Su kūrybine komanda valandų valandas kalbėjomės apie tai, kaip sudėtinga išmokti  kūnui visiškai naujų šokių. Tokiomis aplinkybėse natūraliai pradėjome mąstyti, skaityti knygas apie mūsų gebėjimus priimti nevakarietišką kultūrą, polinkį ją fetišizuoti. Negaliu apie tai negalvoti, kai mano kūnas yra darbo šia tema dalis. Tad jei atlikėjas dalyvauja projekte, paremtame istoriniais, socialiniais kontekstais ir konceptais, jis privalo galvoti, kaip tas darbas veikia ir ką jis reiškia tau pačiam asmeniškai. Štai čia ir atsiranda skaitymo būtinybė.

Žinoma, yra šokėjų, pasižyminčių nuostabia technika, investuojančių laiką į judėjimo praktikas ir ne tiek daug skaitančių - juos suprantu ir gerbiu. Svarbiausia man atrodo neužsisėdėti komforto zonoje ir domėtis, domėtis, domėtis. 

2017-aisiais dėstėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Su kokiais studentais susidūrėte?

Man pasirodė, kad studentams trūksta smalsumo, ir nesuprantu, iš kur tai kyla. Žmonės nesusijaudina gavę naujos informacijos - netgi atvirkščiai. Galbūt juos baugina nežinomybė. Institucijose net ir skirtingus dalykus dėstantys žmonės neretai dirba vedami panašių intencijų, pasižymi panašiu santykiu su studentais, kurie tokiu atveju nusėda vienoje pozicijoje, iš kurios be nuolatinės praktikos sunku išbristi. Pastebiu, kad studentai nepasitiki savimi, netiki, kad patys gali mąstyti, kritikuoti ir laisvai kurti savo estetiką. Gavę užduotį, verčiančią ieškoti savitų sprendimų, jie pasijunta užspausti, todėl man tenka skirti daug laiko vien tam, kad juos išjudinčiau ir įtikinčiau, jog jie gali viską, nes yra jauni, protingi, gabūs.

Kiekvieną dieną girdėdavau frazę „aš negaliu“ ir klausdavau: kas tau pasakė, kad negali? Nesu dėstytoja, kuri naudodamasi autoritetu spaustų studentus išeiti iš komforto zonos - manau, kiekvienas suaugęs žmogus su tuo turi dirbti pats. Aš bandau sukurti klimatą, kuriame žmonėms norėtųsi tai padaryti. 

Su kokiais dėstytojais pati susidūrėte P.A.R.T.S. mokykloje?

Išskirčiau dėstytojus į dvi kategorijas. Vieni taiko specifinę metodologiją, nesikeičiančią daugybę metų  ir visuose seminaruose dėstomą taip pat - tai būdingiau žmonėms, kuriems dėstymas yra pagrindinė profesija. Kiti - paprastai tai būna aktyviai dirbantys šokėjai ir choreografai - suvokia savo praktikos ypatybes, žino, kokie metodai jiems artimi, tačiau kviečia apie tai diskutuoti. Tuomet studentai jaučiasi laisvesni, jie atlieka tyrimą ar tampa jo dalyviais. Kiekvienas dėstytojas akcentuoja ir vysto skirtingus mokymosi elementus: vieni moko techninių, konkrečių dalykų, kitų darbas artimesnis tyrimui, nežinant galutinio rezultato. Todėl labai svarbu turėti visokių mokytojų, kurie žmogui žadintų skirtingo tipo mąstymą.

Kaip įsivaizduojate idealią aukštąją šokio mokyklą?

Norėtųsi alternatyvos žinių, grožio, galios hierarchijai. Kad programas kuriantys žmonės aktyviai gilintųsi į šokio sferą ir jos kaitą, nes kartais edukacija remiasi visai kitais principais nei realus šokio pasaulis. Žinoma, vien mokykla profesionaliai veiklai neparuoš, praktika visuomet bus reikalinga, tačiau labai svarbu, kokio dydžio šuolį studentui reikia padaryti nuo mokyklos iki profesionalo realybės, nes išėjęs iš institucijos gali pasijausti, tarsi visko turėtų mokytis iš naujo.

Palikti mokyklą išsiugdžius tobulą techniką, deja, negana. Jauniems profesionalams dažnai trūksta asmenybiškumo, specifinės krypties smalsumo. Šį stygių dažnai lemia patirtys su mokytojais, visada pasakančiais, ką darai gerai, o ką - blogai. Todėl svarbu suteikti studentui kuo daugiau autonomijos, skatinti jį būti savo paties agentu. Norėtųsi mokyklos, kuri sukurtų erdvę pačiam studentui suprasti jo santykį su pasirinkta meno sritimi. 

LMTA projektą „Šokis - 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba

bernardinai.lt

Salonas