Kam tie mokslai? Šokio studijų principus aptaria Ingrida Gerbutavičiūtė

Aušra Kaminskaitė 2019 07 17 Bernardinai.lt
Šokio kritikė ir prodiuserė Ingrida Gerbutavičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Šokio kritikė ir prodiuserė Ingrida Gerbutavičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Interviu serija „Kam tie mokslai“ mini šokio studijų raidą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prasidėjusią 1998-aisiais surinkus pirmąjį aktorių-šokėjų kursą, prasitęsusią Šokio ir judesio katedros steigimu ir galiausiai atvedusią prie savarankiškos šokėjo specialybės ir pirmųjų absolventų 2019-ųjų vasarą.

Antras pokalbis - su buvusia Šokio ir judesio katedros vedėja, šokio kritike ir prodiusere INGRIDA GERBUTAVIČIŪTE, viena iš naujausios šokio programos autorių.

Šokėjų specialybė pirmiausia remiasi nuolatine praktika. Ką šiai profesijai suteikia aukštasis išsilavinimas?

Aukštasis išsilavinimas suteikia šokėjams ne tik profesinių (praktinių, specialybės) žinių, bet ir bendrojo universitetinio lavinimo kompetencijų. Studentai įgyja bendrųjų filosofijos, kultūros istorijos, estetikos žinių ir tokiu būdu lavina savo estetinio vertinimo, vertinamojo mąstymo ir loginės raiškos gebėjimus.

Kiek šokėjui svarbus geras estetinis skonis? Ar neužtenka kokybiškai įvykdyti gerą skonį turinčio choreografo reikalavimus?

Tokios idėjos šokio edukacijos raidos procese būtų ėjimas atgal. Kadaise būtent taip viskas ir vykdavo: praktikai mokydavosi amato konservatorijose, pasitobulindavo seminaruose ir to užtekdavo. Tačiau prieš daugiau nei 20 metų šokio studijos persikėlė į aukštąsias mokyklas, vadinasi, situacija natūraliai perėjo į kitą lygmenį, atsirado poreikis.

Žinoma, šokėjas gali eiti į kurio nors choreografo studiją ar trupę ir mokytis vienos ar kitos stilistikos, tačiau tokie žmonės čia negaus akademinių filosofijos, estetikos žinių, čia nebus nuosekliai akademiškai lavinamas kritinis mąstymas, analitiniai gebėjimai ir tuo grįstas suvokimas. Tai nebus tolygu aukštajam išsilavinimui.

Dar viena svarbi priežastis, kodėl šokėjams svarbu įgyti aukštąjį išsilavinimą, yra ta, kad, sulaukę maždaug 40-ies, šokėjai - dažniausiai klasikinio šokio atlikėjai - jau baigia karjerą. Neturintiesiems aukštojo mokslo diplomo labai sunku persikvalifikuoti, keisti profesiją.

Apskritai manau, kad bakalauro žinių turi turėti kiekvienas išsilavinęs žmogus - tokiu atveju galėsime kalbėti apie išsilavinusią visuomenę. 

Parengėte naują ir gerai tarptautinių ekspertų įvertintą šokio studijų programą. Kuo rėmėtės ją sudarydama?

Programą rengėme drauge su šviesaus atminimo šokio kritike docente Vita Mozūraite. Domėjausi įvairių šalių programomis, nors nė vienos neėmiau kaip pagrindo ir nekopijavau. Konkrečios aukštosios mokyklos struktūra gali veikti toje šalyje, kurioje yra sukurta, tačiau nebūtinai veiks Lietuvos kontekste - čia ji gali tapti visiškai neveiksni. Tad tuo pat metu daug dėmesio skyriau Lietuvos situacijai, akademiniam kontekstui, šokio padėties analizei. Tai svarbu siekiant suprasti, ką jau turime ir ko dar trūksta mūsų šalyje.

Kai 2013-aisiais pradėjau vadovauti Šokio ir judesio katedrai, visų pirma man buvo svarbu atskirti šokio specialybę nuo vaidybos - nuo 1998-ųjų LMTA buvo renkami tik šokėjo specializaciją turinčių aktorių kursai. Atskyrimą rekomendavo ir tarptautinių ekspertų komanda, analizavusi ankstesnę studijų programą. Taip pat pagal studijų programos pavadinimą nebuvo galima suprasti, kokios krypties studijos vykdomos - klasikinio ar šiuolaikinio šokio. Tai suvokti galėjai tik žinodamas kurso vadovą. Taigi rengiant naują Šokio programą buvo svarbu aiškiai ją profiliuoti, apibrėžti stiliaus - klasikinio ar šiuolaikinio šokio - bei turinio - šokėjai ar choreografai - kryptis.

Klasikinio šokio situacija bendroje akademinėje sistemoje kiek kitokia. Tikslas būtų ir iki šiol yra užskaityti studentams tam tikrą praktinių disciplinų dalį, nes beveik visas jas profesionalūs šokėjai išmoksta mokydamiesi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio meno mokykloje 13-oje specialybės klasėje ir šokdami Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tuomet aukštojoje mokykloje jiems reikėtų lankyti tik teorines paskaitas, vadinasi - bendruosius universitetinius dalykus.

Geriausia būtų sutraukti jų studijų procesą į 1-1,5 metus, tačiau Lietuvos įstatymai niekur nėra apibrėžę tokios galimybės, penktojo lygio menininkų rengimo sistema nekoreliuoja su šeštuoju universitetiniu lygmeniu. Meno sritys yra labai siauros, dėl jų išimtys daromos retai, todėl ir pokyčiai įmanomi arba ne dėl šalyje galiojančių įstatymų. Šokio pasaulio žmonės labai daug ir nuosekliai dirba, kad pasiektų optimalius variantus.

Kokių skirtumų įžvelgiate tarp darbų, sukurtų Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose studijas baigusių šokėjų?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad užsienyje studijavę kūrėjai viską mato plačiau ir kalba įvairesnėmis temomis. Tačiau tai tėra pirmas įspūdis ir nereiškia, kad Lietuvoje studijuojantys šokėjai žvelgia siaurai. Labai daug priklauso nuo to, kiek impulsų žmogus sugeba pasiimti nuvykęs į naują aplinką. Todėl tokios patirtys kaip „Erasmus“ ar „Norteas“ mobilumo programų ilgalaikiai bei trumpalaikiai mainai gali būti nepaprastai naudingos plečiant akiratį.

Studentas pamato kitą šalį, susipažįsta su kitaip mąstančiais šokėjais, pedagogais, ir tai jį lavina ir kaip atlikėją, ir kaip asmenybę. O plačiai mąstantis žmogus plačiai ir kuria. Aišku, šiuo atžvilgiu pasitaiko ir nuviliančių situacijų - kartais studentai dėl ne pačių rimčiausių priežasčių nepasinaudoja gauta galimybe išvykti į užsienį. Jeigu kūrėjai užsidarys savo erdvėje ir nebus smalsūs, nenorės pažinti kitų sistemų, tuomet skirtumas tarp studijavusiųjų Lietuvoje ir užsienyje tik didės.

Ar svarbu, kad šokio dėstytojai turėtų aukštąjį išsilavinimą?

Į šį klausimą žvelgiu kompleksiškai, tad atsakau - ir taip, ir ne.

Iš principo aukštasis išsilavinimas dėstytojams labai svarbus, tačiau pažvelkime į istorinę situaciją. Skirtingų šalių aukštosios ir aukštesniosios mokyklos turėjo ir puoselėjo skirtingas programas (pavyzdžiui, klasikinis šokis mokomas konservatorijose ar šokio profesinis išlavinimas aukštesniosiose mokyklose). Todėl ne visi vyresnės kartos choreografai, būdami puikūs specialistai, turi būtent aukštojo mokslo diplomus.

Prieš 20 metų Europos Sąjungos aukštosios mokyklos pradėjo vykdyti Bolonijos programą - pertvarką, sukūrusią bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Šie procesai (atnaujintos visos programos, padaugėjo menų programų, palengvintos studentų, dėstytojų, tyrėjų bei administracinio personalo mobilumo sąlygos etc.) skirtingose šalyse užtruko skirtingą laiką, tačiau gerokai palengvino, pavyzdžiui, šokio kaip meno srities įsitvirtinimą aukštojo mokslo sistemoje, meno pedagogų mainų, t. y. ir kvalifikacijos kėlimo, programas. Mano manymu, šiais laikais net turint vieną ar kitą diplomą svarbiausia nuolat kelti savo kvalifikaciją, stengtis atnaujinti žinias, jas gilinti.

Ar struktūruotas aukštasis mokslas tinka nestruktūruotai specialybei?

Jeigu nestruktūruotą profesiją perkeltume į nestruktūruotą kontekstą, gautume visišką chaosą. Kita vertus, ar egzistuoja nestruktūruotų įstaigų? Juk ir šokio studijos turi aiškią programą, nustatytus darbo grafikus, apibrėžtą paskaitos ar praktikumo formą ir turinį.

Manau, kad šokėjo specialybė savaime yra labai struktūriška, nes reikalauja iš studijuojančiojo griežtos savidisciplinos, ištvermės, užsispyrimo. Tad į klausimą atsakyčiau taip: struktūruota įstaiga yra tinkama vieta ruošti šokėją, tik reikia nepamiršti, kokia svarbi yra išbalansuojanti profesinė praktika, tampanti chaosu. Pastaroji, kaip ir smalsumas bei atvirumas kitiems impulsams, kitoms žinioms, struktūroje yra labai reikšmingi.

Tuomet kaip turėtume suvokti universitetą - kaip praktinių įgūdžių įdiegimo ar naujų idėjų kūrimo vietą?

Tai dar kompleksiškesnis klausimas. Pagal Europos Sąjungos Bolonijos procesą meno krypties išsilavinimas perkeltas į aukštąsias mokyklas, vadinasi, svarstyta, kad universitetai padės įgyti įgūdžių ir kelti naujų idėjų. Proceso vykdytojai turėjo mąstyti, kas pakis pačiose studijose ir kaip pastarosios veiks meno sritį.

Kiek praktiškas aukštasis mokslas, priklauso nuo to, apie kokią specialybę, apie kokį šalies kontekstą kalbame ir kaip yra sudaryta ta ar kita meno srities programa. Jei kalbame apie šiuolaikinį šokį, manau, 65 proc. praktikos ir 35 proc. teorijos bendroje programoje yra sveikas santykis.

Kiek rengiant programą ir kviečiant žmones studijuoti galvota apie galimybes jiems įsidarbinti baigus studijas?

Visų pirma sunku kalbėti apie studentų įsidarbinimą, nes LR švietimo ir mokslo ministerija šių duomenų nerenka ir neanalizuoja.

Dabar pradėjus jungti universitetus kalbama apie tai, kad valstybė galbūt užsakys konkretų skaičių specialistų ir universitetai turės paruošti jų būtent tiek. Pradėta eiti tinkama linkme, tačiau nukeliauta į kraštutinumus. Nežinau, ar įmanoma nuspėti, kiek tiksliai žmonių reikės po penkerių metų, nes situacija gali būti visiškai pasikeitusi, palyginti su šiandien atliekamais specialistų tyrimais.

Beje, svarbus kriterijus lengviau įsidarbinti yra kurso vadovo atsisakymas šokio studijų programoje - būtent ši reforma kaip pažanga par exellence buvo įvertinta 2018 m. tarptautinių Šokio programos savianalizės ekspertų.

Daug metų aktoriai susidurdavo su problemomis, kai jie, parengtì pagal vieno režisieriaus stilistiką, patekdavo į trupę ir turėdavo užtikrintą ilgalaikę darbo vietą, tačiau kiti, nepatekę tarp laimingųjų, praktiškai prarasdavo galimybę vaidinti kur nors kitur. Džiaugiuosi, kad keičiantis laikams LMTA Vaidybos ir režisūros katedra pasekė šokio programos pavyzdžiu ir magistrantūros studijų programose taip pat atsisakė kurso vadovo. 

Kodėl šokėjams reikia skaityti?

Skaitymas - kaip ir bendrosios universitetinės žinios, jų gilinimas - yra labai svarbus greta praktinių specialybės žinių. Šokėjui, siekiančiam tapti profesionaliu, visuomeniškai aktyviu atlikėju, gebančiam kritiškai, konstruktyviai ir argumentuotai analizuoti reiškinius, vertinti savo meninio lauko ir platesnio meninio, visuomeninio, socialinio konteksto problemas, galinčiam daryti įtaką kultūrinei ir meninei šalies raidai, būtina skaityti. 

Bet ar tą įtaką išties gali daryti šokėjai? Paprastai kontekstus analizuoja choreografai.

Tuomet kaip pavyzdį pateikčiau Louis Lecavalier, kuri ilgą laiką buvo tik šokėja, choreografo Eduardo Locko mūza. Tačiau ilgainiui dėl nuolatinio darbo ir intelektualinio tobulėjimo ji iškilo kaip šokio meno lauką formuojanti asmenybė. Svarbiausia yra duoti atlikėjui kūrėjo instrumentus, o tada jis pats pasirinks, ar nori eiti kūrėjo, ar atlikėjo keliu. 

LMTA projektą „Šokis - 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba.

Bernardinai.lt

Salonas