Meno ir mokslo jungtys

Laura Šimkutė 2019 07 15 Kultūros barai, 2019 m. Nr. 6
„Dalykai“, režisierius – Paulius Markevičius. Mariaus Guščios nuotrauka
„Dalykai“, režisierius – Paulius Markevičius. Mariaus Guščios nuotrauka

aA

Su teatro festivalio „vi sa ta“ prodiusere Rusne Kregždaite ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi kalbasi Laura Šimkutė.

Skirtis tarp mokslo ir meno ima nykti - šių, atrodo, iš prigimties skirtingų polių sintezė vis dažniau atsiduria menininkų akiratyje ir tampa įkvėpimo šaltiniu. Viena iš populiariausių temų pastaruoju metu yra technologijos ir jų poveikis - nestinga kūrinių, nagrinėjančių socialinius tinklus, kritikuojančių šiuolaikinę kultūrą, užtvindytą informacijos pertekliaus, siūlančių aptarti kol kas utopinius scenarijus, kokia bus tolesnė visuomenės raida. Šiame kontekste prieš ketverius metus susikūrė asociacija „Meno ir mokslo laboratorija“, siūlanti į tiksliuosius mokslus pažvelgti per meno prizmę. Gegužės 16-18 dienomis įvyko pirmasis asociacijos surengtas meno ir mokslo festivalis „vi sa ta“ - buvo galima pamatyti visus nuo įsikūrimo pastatytus spektaklius, pasiklausyti paskaitų apie nežemiškas gyvybės formas, mokslo klaidas ir pačią visatą. Idėjos iniciatoriai - režisierius Paulius Markevičius ir prodiuserė Rusnė Kregždaitė.

Laura Šimkutė. Kaip kilo mintis rengti tokio pobūdžio festivalį?

Paulius Markevičius. Spektaklius „Dalykai“, „Reikalai“, „Errorai“, sudarančius savotišką trilogiją, norėjosi parodyti visus kartu, neatskirtus vienas nuo kito. Nutarę rengti festivalį, pradėjome svarstyti, ką dar galėtume pridurti, kad visavertiškai panaudotume resursus. Rusnė pasiūlė paskaitų ciklą, įtraukėme spektaklį „Signalai“ ir išėjo gražus trejų kūrybos metų pristatymas.

L. Šimkutė. Ar savo veiklą vadinate edukacine?

Rusnė Kregždaitė. Tik iš dalies. Taip, mes skleidžiame edukacinę žinią ir populiariname mokslą, tačiau nelaikome to pagrindiniu savo tikslu. Mokslas mums yra įkvėpimo šaltinis.

P. Markevičius. Mokslininkai yra mūsų, dirbančių teatre, herojai. Norime, kad tie herojai būtų matomi, kad būtų žinomos jų istorijos, nes mokslas - įkvepiantis dalykas. Manau, tai irgi edukacija, nebūtinai žvelgiant iš grynosios mokslo pusės, gal labiau tuo atžvilgiu, kad mokslas gali įkvėpti, sužadinti smalsumą.

L. Šimkutė. Koks jūsų pačių santykis su mokslu?

R. Kregždaitė. Turiu ekonomikos mokslų daktaro laipsnį, taigi mano santykis lyg ir tiesioginis, suvokiu, koks yra mokslininko gyvenimas. Atsimenu, kai rašiau disertaciją, visąlaik buvau vienumoje, suprasdama, kad darau tai, kas daugeliu atžvilgių iš tikrųjų yra įdomu tik man pačiai, todėl niekas negali nei padėti, nei sutrukdyti.

P. Markevičius. Mudu su Rusne kaip tik ir atspindim tuos du dalykus, ji - mokslą, aš - meną. Rusnė užsiminė, kad disertaciją rašė, atsiskyrusi nuo viso pasaulio, darydama tai, kas įdomu gal tik jai pačiai, bet, manau, tas pats tinka ir menininkams, nes jie dirba panašiu principu - pavieniui, atsiskyrę. Su tiksliaisiais mokslais daugiausia susipažinau, dirbdamas Meno ir mokslo laboratorijoje.

L. Šimkutė. Menų studijos retai kada integruoja mokslo dalykus. Kaip manote, gal vertėtų paeksperimentuoti?

P. Markevičius. Manau, vienareikšmiškai taip, nes viskas yra bendra. Tokia integracija leistų praplėsti žinių lauką, susipažinti su kitokiais požiūriais. Aktoriai, pasiklausę paskaitų apie kvantinę fiziką, apie klaidas, daromas tiek moksle, tiek ir gyvenime, pradėjo dirbti visiškai kitaip.

L. Šimkutė. Daugiausia kuriate spektaklius tiksliųjų mokslų temomis. Gal ketinate apimti platesnį mokslo sričių spektrą?

R. Kregždaitė. Vis svarstau įterpti ekonomiką, kuri remiasi labai aiškiais ir tiksliais dėsniais. Jeigu peržiūrėtume savo gyvenimą, kliaudamiesi vien jais, pavyzdžiui, naudingumo teorijomis, manau, atsirastų daug gana įdomių paralelių. Su Giedre Kriaučionyte kursime spektaklį „Supermoksliukas“, analizuojantį, kuo ydingas dabar susiklostęs požiūris į jaunuosius mokslininkus. Nusistovėjusi nuomonė, kad mokykloje būti krepšininku yra gerai, būti muzikantu, menininku irgi neblogai, bet būti, pavyzdžiui, chemiku - nelabai, nes tai neva nėra nei madinga, nei naudinga. Į pasirinkusius tokį kelią žiūrima kreivai, ypač mažesniuose miestuose. Bandysime kelti socialines jaunųjų mokslininkų problemas, parodydami, kad galbūt čia ir yra toji supergalia, kurios nereikėtų slėpti.

L. Šimkutė. Sakyčiau, Lietuvoje tai unikalus projektas, mažai kas renkasi jūsų nagrinėjamas temas ar imasi populiarinti mokslą. Galbūt idėjų semiatės iš kokių nors užsienio menininkų?

R. Kregždaitė. Stebėjome, kas vyksta aplink mus, - Lietuvoje tikrai yra buvę įvairių panašaus pobūdžio projektų, tiesiog mes renkamės kitokį raiškos būdą, stengiamės gilintis į mokslą, užuot atvaizdavę jį tiesiogiai. Yra tekę matyti, kaip kas nors nufotografuoja kažką, pavyzdžiui, per mikroskopą, pakabina ant sienos ir vadina menu. Taip, tai gražu, tokia prieitis irgi galima, tačiau toks paviršutiniškas požiūris ir įkvėpė mus viską daryti kitaip, nes norime žvelgti giliau. Stebime, ką daro mokslo centrai, kurie kartais kviečiasi menininkus, kad šie padėtų pristatyti jų idėjas, savaip atskleistų jas visuomenei. Domimės, kas vyksta aplinkui, tačiau turime savo kryptį, atliekame savo eksperimentą.

P. Markevičius. Sunku pasakyti, ar Lietuvoje visai nebūta ir tokių projektų kaip mūsiškis. Manyčiau, spektaklių temas, kad ir kokios jos būtų, galima nagrinėti, pasitelkiant formules. Pavyzdžiui, psichologija daugiau ar mažiau remiamasi kiekviename spektaklyje. Aš asmeniškai žaviuosi technologijomis, performatyvumu, modernumu, tyrinėju, kokį poveikį technologijos daro garsui, vaizdui, kaip jos keičia santykį su realybe.

L. Šimkutė. Festivalio žiūrovus kvietėte ir į paskaitas apie mokslą. Kaip atsirinkote temas ir suradote lektorius?

P. Markevičius. Visos paskaitos vienaip ar kitaip susijusios su rodomais spektakliais. Pavyzdžiui, buvo paskaita apie nepažintą Paukščių Tako galaktiką. Būtent nepažintą, man labai patinka šitas žodis. O spektaklyje kalbėjome apie santykius tarp žmonių, nes jie kartais irgi atrodo visiškai neatpažįstami, keliantys įvairių abejonių, verčiantys susimąstyti, kas iš tikrųjų vyksta. Prieš „Dalykus“ vyko  paskaita apie nežemiškos gyvybės paieškas, o tame spektaklyje kalbame apie tai, iš kur atsiranda gyvybė, nuo ko viskas prasideda, kaip ji vystosi. Manyčiau, taikliai parinktas playlistas.

R. Kregždaitė. Klausiate, iš kur atsirado lektoriai? Vytenis Pranciulis yra mokslų daktaras, kuris su mumis keliauja nuo pat pradžių. Bendradarbiaujame su Baltijos pažangių technologijų institutu, kuris labai mums padeda. Man patinka, kad visi lektoriai - jauni mokslų daktarai iki 35-erių metų. Pavyzdžiui, Edita Stonkutė, skaičiusi paskaitą apie Paukščių Tako galaktiką, yra jauna mergina, bet jau astrofizikos mokslų daktarė, kuri remiasi sudėtingiausiais skaičiavimais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gana netikėta. Sakyčiau, laužome stereotipus ir šiuo atžvilgiu. Pirmą paskaitą skaitė Kastytis Zubovas, geriausiai žinomas kaip juodųjų skylių tyrinėtojas.

L. Šimkutė. Kokia bus projektų, kuriais ieškoma mokslo ir meno jungčių, ateitis Lietuvoje? Ar ši kryptis, jūsų nuomone, turi ilgalaikę perspektyvą?

R. Kregždaitė. Kelias jau pramintas. Yra daug įvairiausių atšakų, ką galima daryti, žvelgiant iš meno ir mokslo jungčių perspektyvos, kaip prisidėti prie mokslo populiarinimo. Štai Paulius sako, kad galime pristatyti, iškelti mokslininkus, paliesdami ir tam tikras socialines problemas. Norėtųsi plėsti tematiką, pasižiūrėti, kas vyksta kitose mokslo srityse. Pradedame bendradarbiauti su vis naujomis institucijomis, mus atranda mokslo centrai, kurie patys kviečia, sako, kad jiems yra įdomu, ką mes darome. Nuo šios vasaros bendradarbiausime su Lietuvos etnokosmologijos muziejumi.

P. Markevičius. Manau, pakanka vietos visiems ir viskam, nes yra dar daug neartų dirvonų. Mokslo tema mene, jeigu imsime kino sritį, galbūt jau yra pabodusi, nebeįdomi. Bet parodose vis dar gvildenamos temos, susijusios su robotika, nanotechnologijomis, dabar tos temos populiarėja, jomis domisi performatyvusis menas. Atsiranda daugiau spektaklių, ypač šokio, kur cituojama tai, ko anksčiau iš teatro menininkų neišgirsdavai, vadinasi, požiūriai keičiasi, plečiantis susidomėjimo horizontams. Kalbant apie plėtrą, yra ir kita medalio pusė. Negaliu nesureaguoti į Venecijos bienalės kontekstą, kuris atskleidė, koks yra kultūros ir jos plėtros finansavimo lygis Lietuvoje. Mūsų mokslininkai, prasistūmę alkūnėmis, pagaliau valdžiai įrodė, kad yra ne prastesni už kitus pasaulio mokslininkus. Dabar, atrodo, atėjo eilė ir menininkams padaryti tą patį. Turime tikrai puikių kūrėjų, būtina juos tausoti, nes kultūra yra labai svarbi valstybės dalis. Ignoruojant ją, ignoruojama Lietuvos savastis.

L. Šimkutė. Dėkoju už pokalbį.

kulturosbarai.lt

Salonas