Šokio pamokos ir portretai: pokalbis su Aira Naginevičiūte-Adomaitiene

Aušra Kaminskaitė 2019 04 11 7md.lt, 2019-04-05
Choreografė Aira Naginevičiūtė-Adomaitienė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Choreografė Aira Naginevičiūtė-Adomaitienė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šiuolaikinis šokis šiandien turi tiek formų ir atmainų, kad pristatyti žmogų kaip jo kūrėją beveik tolygu nepasakyti nieko. O jei pabandytume apibūdinti šiuolaikinio šokio atstovės choreografės Airos Naginevičiūtės-Adomaitienės kūrybą, ji tuoj pat sustabdytų ir paaiškintų, kad tiksliai įvardyti jos darbų stilistiką nėra taip paprasta. Todėl šįkart prašome kalbėti ją pačią.

Kada ir kaip pradėjote šokti?

Manau, šokis man buvo duotybė - nepamenu konkretaus momento, kada jis atsirado, nes nuo vaikystės save atsimenu tik šokančią. Mama norėjo, kad būčiau balerina, tačiau dėl laimingo atsitiktinumo nuvedė mane į išraiškos šokio kolektyvą „Sonata“, kuriame šokau dvylika metų. Man tai tapo vienintele vieta, kurioje galėjau būti savimi. Jutau turinti daug dalykų, kurių dėl tuomet egzistavusių draudimų negalėjau išreikšti, ir tik šokis man suteikė tokią laisvę.

Iš kolektyvo vadovės Kiros Daujotaitės paveldėjau nonkonformizmą, su kuriuo lengva kurti, bet sunku gyventi. Tuo metu patekau į tokias aplinkybes, kai privalėjau rinktis - viską mesti arba daryti tai, kas man svarbu, nepaisydama jokių kompleksų, draudimų ir nepasitenkinimo. Politinė, visuomeninė, kultūrinė, vertybinė situacija man virto varomąja jėga, motyvavo eiti prieš srovę ir rinktis meną, kuris neverbalinėmis priemonėmis kviečia nevienprasmiškam, tolerantiškam, atviram dialogui, o jo tuo metu tikrai trūko.

Studijuodama Klaipėdoje dėl savo nestandartinės išvaizdos ir avangardinių idėjų buvau nuolat „daužoma“. Taip ir užsigrūdinau - išmokau išgyventi vadovaudamasi vertybėmis, kuriomis tikiu, ir atsiribojau nuo etikečių, daugiau laiko skirdama kūrybai. Taigi atrodo, kad šiandien reikėtų už tai padėkoti...

Man labai pasisekė, kad pačioje kūrybos pradžioje sutikau gerus mokytojus, tikras asmenybes, - šiandien tai žymiausi vardai šokio srityje, svarbių reiškinių pradininkai, - ir bendraminčius, su kuriais susiklostęs bendradarbiavimas nuvedė mane ten, kur esu dabar. Tai leido ir vis dar leidžia kvėpuoti. Kiekvienas choreografas pats renkasi, kokiais būdais išreikšti save ir pristatyti kūrybą. Vieni taikosi prie sąlygų, kiti jas keičia. Vienų prioritetas yra profesionali kūryba, kiti daugiau dėmesio skiria savireklamai.

O gal savireklama pritrauktų daugiau publikos į nonkonformistinį meną?

Tegul traukia. Aš nesuprantu tokios reklamos vertės. Su ironišku gailesčiu žiūriu į žmones, kurie savo meno pripažinimo siekia trumparegiškai save pozicionuodami.

Kodėl pasirinkote šiuolaikinį šokį?

Tiksliau būtų sakyti, kad tas šokis mane pasirinko. Pati rinkausi ne konkretų žanrą, o ėjimą nepatogiu, tačiau atviru, laisvu, ieškojimų, eksperimentų keliu. Daug improvizavau, bendravau su menininkais, muzikantais, atsirado bendraminčių... Mano kūryba priklauso nuo etapų - ji turi keletą tendencijų, tačiau visa kita nuolat keičiasi. Jei palyginsime, kaip kūriau spektaklius pirmiesiems tarptautiniams šiuolaikinio šokio festivaliams ir kaip tai darau dabar, skirtumas bus milžiniškas.

Ar Jums svarbu, kad spektaklyje žiūrovai tiksliai suprastų, apie ką kalbate?

Man svarbiausia, kad žmogus spektaklyje rastų atsaką ir kurtų asociacijas. Nesivadovauju gero spektaklio pastatymo receptais. Pasitikiu žiūrovais.

Be to, šokis man tuo ir unikalus, kad pateikia didelę suvokimo būdų paletę - nereikia jo suprasti tiesiogiai. Žiūrovas gali nepriimti to, ką mato scenoje, laikyti tai nesąmone, tačiau choreografas, pasitelkdamas netiesmukišką dialogą, gali paveikti įvairių patirčių, vertybių, požiūrių žmones.

Kas Jums yra šiuolaikinio šokio etalonai?

Nėra menininko, kuris būtų etalonas viskam, - daugybė žmonių savo išskirtiniais gebėjimais ir darbais sudaro etalonu tampančią mozaiką. Tokie yra visi, sukūrę naujus reiškinius, judėjimo būdus, kompozicijas, padarę įtaką visam šokio laukui.

Jei kalbėtume apie pačios šokio sampratos etaloną, tokiu įvardyčiau socialinės, politinės, filosofinės, meno ar kitokios problematikos kvestionavimą, atskleidžiant tai specifine kūno elgsena ir mąstysena. Tai šokis, kuris nėra nei tendencijų atkartojimas, nei prisitaikymas prie meninės visuomenės, tačiau jis sugrąžina prie esminių socialinių, politinių ir egzistencinių temų. Puikus to pavyzdys - Lia Rodrigues, prieš dešimtmetį Brazilijoje įkūrusi meno centrą: įstaigą, meno priemonėmis siekiančią mažinti vietinį nusikalstamumą ir kartu suteikiančią galimybę kurti profesionaliems menininkams. Man toks socialinis ir politinis reiškinys prilygsta visuomeninei meninei revoliucijai.

Štai tokie etalonai, kuriais žaviuosi, tačiau aklai neseku.

Kokie pagrindai, Jūsų nuomone, reikalingi žmonėms, norintiems studijuoti šiuolaikinį šokį ir vėliau galbūt kurti naujus etalonus?

Tai turi būti kūrybinga, koordinuota, muzikali, valinga asmenybė, gebanti improvizuoti, turinti lankstų kūną. Ištreniruotas, techniškas kūnas atlieka svarbų vaidmenį, tačiau jis nėra vienintelis gero šokėjo garantas.

Visa tai ištreniruojama ar įgimta?

Nuostabu, jei šokėjas geba suderinti prigimtinius dalykus ir ištreniruotą kūną. Pedagogo, ypač dalyvaujančio priėmimo komisijoje, užduotis - įžvelgti potencialą ir sudaryti kuo geresnes sąlygas jam tobulėti. Remiantis užsienio praktika norėtųsi, kad stojamieji egzaminai vyktų ilgiau - taip būtų galima atidžiau įsižiūrėti ir pamatyti potencialų būsimą šiuolaikinio šokio profesionalą.

Kokios svarbiausios šiuolaikinio šokio disciplinos?

Sakyčiau, kad svarbu ne konkrečios disciplinos, o galimybė ugdyti savarankišką, mąstantį šokėją, valdantį savo kūną aukščiausiu fiziniu, techniniu bei meniniu lygiu ir gebantį dalyvauti skirtinguose choreografiniuose procesuose. Kad tai pasiektume, reikia ne tik mokyti konkrečių, istoriškai svarbių šokio technikų, bet ir supažindinti šokėjus su kiek galima daugiau skirtingų kūno (ne tik šokio) praktikų. Svarbu ne kopijuoti kombinacijas, bet įsisavinti principus, kaip naudoti kūną. Savarankiškas, kūrybingas, profesionalus šokėjas yra ne tas, kuris moka keletą šokio technikų ar repertuarų, bet tas, kuris geba spektaklio kūrybiniame procese perprasti choreografo darbo metodiką ir ją papildyti. Ne tas, kuris atlieka ir atkartoja, o tas kuris kuria, išranda, nesutinka, ginčija kūrybinį procesą, darbą su kūnu ir meninę idėją.

Tačiau norint įsidarbinti svarbu mokėti pasakyti, ką gebi atlikti.

Choreografai renkasi ne pagal išmoktas kombinacijas - jie ieško kūrybingo, savarankiško atlikėjo, gebančio profesionaliai valdyti kūną. Kaip minėjau, konkrečios technikos yra sveika, tačiau ne tada, kai remiasi vien atkartojimo praktika. Aukštai iškelti koją šiuolaikiniame šokyje nėra visų svarbiausia. 

Neretai tenka išgirsti pamąstymų, kad baleto šokėjai gali lengvai pereiti prie šiuolaikinio šokio, o šiuolaikinio atlikėjai baleto šokti niekaip negalėtų.

Negaliu to komentuoti. Tai yra „kultinis“ Lietuvos klasikinio šokio devizas. Užsienyje su tuo nesusiduriu, nors neabejoju, kad kitos šalys taip pat perėjo tokį požiūrį. 

Kokie pokyčiai Lietuvos šokio srityje Jūsų karjeros metais atrodo svarbiausi?

Tai, kad šokis iš principo plečiasi, įvairėja. Daugėja šokį pasirenkančių jaunų žmonių, kurie dirba, nori, tikisi, sprendžia problemas. Kalbu ne vien apie žanrus - didėja galimybės išgyventi iš profesijos, gerėja sąlygos. Tarkim, didėja skiriamas finansavimas, nes šokis jau tampa lygiaverte meno šaka, palyginti su kitomis, seniai pripažintomis. Kol kas nepriaugome prie to, kad šiuolaikinio šokio atstovai galėtų laisvai išgyventi iš savo profesijos ir gautų adekvačius atlyginimus, nors link to judame - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje turime po vieną savivaldybės remiamą šokio trupę. Be abejo, būtina, kad atsirastų nacionalinė trupė. 

Kitas dalykas - šiandien viena didžiausių nepriklausomų choreografų problemų yra ta, kad ilgai kurti spektakliai parodomi po kelis kartus, o toliau rodyti nepakanka lėšų. Tai tartum užburtas ratas, kuriame priversti suktis šiuolaikinio šokio kūrėjai, neturintys pinigų spektakliams rodyti ir drauge negalintys jų prašyti, nes kad jų gautum, turi būti įvykdęs plačią sklaidą... Taip šokio menas naikinamas ir destruktūruojamas, priverčiant jį virti savo sultyse, o ne keliauti toliau, nes gauti pinigų naujo spektaklio statymui yra lengviau nei jau pastatyto sklaidai. Šiandien išlįsti su savo darbais į paviršių apskritai sunkiau, nes egzistuoja daugybė kriterijų ir biurokratijos. Linkėčiau daugiau pasitikėjimo šokio profesionalais ir jų kūrybos reikšme visuomenei bei Lietuvos kultūrai. 

Vis dėlto pastebiu, kad šokis Lietuvoje eina ne gilyn, bet platyn. 

Tai labiau susiję su pokyčiais valstybėje ar šokio srityje?

Greičiau valstybėje, nes negalėčiau pasakyti, kad šiuolaikinio šokio turinys būtų smarkiai pakitęs. Tačiau atsiranda kitų galimybių - užsienio šalys sužinojo apie Lietuvos šokio kultūrą, choreografai intensyviai kviečiami į tarptautinius festivalius. Tai, žinoma, susiję su prodiuserių darbo plėtra - iki šiol turime didelį šios srities profesionalų deficitą. O stiprių ir konkurencingų šokėjų Lietuvoje nestinga.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir parengė Aušra Kaminskaitė

LMTA projektą „Šokis - 20-ies metų retro(per)spektyva“ remia Lietuvos kultūros taryba

7md.lt

Salonas