Michailas Baryšnikovas: tiesiog kartu įsiklausykime

Jūratė Terleckaitė 2018 11 08 menufaktura.lt
Michailas Baryšnikovas spektaklyje „Brodsky/Baryshnikov“. Janis Deinats nuotrauka
Michailas Baryšnikovas spektaklyje „Brodsky/Baryshnikov“. Janis Deinats nuotrauka

aA

2019 metų sausio 8-12 d. Lietuvos žiūrovai galės pirmąkart pamatyti monospektaklį „Brodsky / Baryshnikov“. Jį pastatė latvių režisierius, daugelio Europos teatrų kviečiamas Alvis Hermanis. Spektaklyje legendinis baleto šokėjas, choreografas, aktorius Michailas Baryšnikovas skaitys savo ilgamečio bičiulio, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio poeziją. Režisierius šį pastatymą vadina spiritizmo seansu. Spektaklio premjera įvyko 2015 m. spalio 15 d. Michailo Baryšnikovo ir Alvio Hermanio gimtojo Rygos miesto Naujajame teatre. Bilietai į 11 premjerinių spektaklių buvo išgraibstyti per vieną dieną. Kalbėta, kad gauti bilietą buvo sunkiau nei už 1 mln. eurų Rygoje nusipirkti nekilnojamąjį turtą.

Spektaklį „Brodsky / Baryshnikov“ sėkmė lydėjo ir užsienyje. Jis rodytas Anglijoje, Graikijoje, Gruzijoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje ir kitose šalyse. Būtų sudėtinga tokį populiarumą paaiškinti. Kaip žiūrovų dėmesį gali prikaustyti pusantros valandos nedidelio ūgio, neimpozantiško stoto aktoriaus nestipriu balsu, be patoso deklamuojamos nelinksmos eilės? Stebuklas įvyksta, kai į visumą susilydo trys talentai ir kalba apie žmonių gyvenimo trapumą, laikinumą. Žiūrovus veikia eilių jėga, turtingumas, dramatiškumas. Keri, hipnotizuoja poetinės intonacijos dainingoji prigimtis, nepakartojamas melodingumas. Keri ir skaitymas - magiškas veiksmas.

Lietuvos žiūrovui papildomas motyvas pamatyti šį spektaklį galėtų būti Josifo Brodskio ryšiai su mūsų šalimi. Nuo 1966 m. jis Lietuvoje lankėsi, trumpai gyveno septynis kartus. Daugiausia jį globojo mokslininko Ramūno Katiliaus šeima, kiti intelektualai. Paleistas iš lagerio, poetas išgyveno dvasinę krizę, draugai bijojo blogiausio. Ramūnas Katilius pakvietė Josifą Brodskį pasisvečiuoti Vilniuje. Garsaus rusų rašytojo, poezijos vertėjo Andrejaus Sergejevo liudijimu, Katiliaus šeima ir grupė Vilniaus intelektualų padėjo Josifui Brodskiui įveikti dvasinę krizę, Lietuvoje poetas rado draugiškumą, šilumą, supratimą ir įvertinimą. Pasak vieno iškiliausių Brodskio kūrybos tyrinėtojų Deniso Achapkino, poetas pamilo Vilnių, kuris padaręs jam labai didelę įtaką, stipriai paveikęs jo pasaulėjautą, požiūrį į baroką.

1973 m., jau gyvendamas JAV, savo globėjui Ramūnui Katiliui atsiųstame laiške Brodskis rašė: „Naktimis dažnai sapnuoju Vytį (...). Keistas dalykas, ilgiuosi Lietuvos taip, lyg būčiau pragyvenęs ten ilgus metus, o ne 3 mėnesius.“ Brodskio kūrybos tyrinėtojas Viktoras Kulle teigia, kad poeto gyvenimas Lietuvoje ir subrandino vieną didžiųjų jo temų - poeto ir imperijos, imperijos ir jos pakraščių, laisvės ir priklausomybės. Ši mintis išsakyta eilėraščiuose „Palanga“ ir „Liejykla“. Iš viso lietuviška tematika poetas parašė septynis eilėraščius. Brodskis su kaupu atsilygino savo draugams, kai stovėdamas Aleksote ant aukšto skardžio (nuo jo matosi Kauno panorama) ištarė frazę: „Kam reikalinga visa Europa, jeigu viskas yra čia.“ Šiuos žodžius galima suprasti ir taip: Lietuva - Europos dalis, europietiška šalis. Galiausiai turime jausti didžiulį dėkingumą už tai, kad netrukus (1991 m. sausio 15 d.) po kruvinų Vilniaus įvykių Josifas Brodskis drauge su Nobelio premijos laureatu Czesławu Miłoszu ir poetu Tomu Venclova per laikraštį „New York Times“ kreipėsi į pasaulio visuomenę, ragindami Lietuvą apginti nuo SSRS agresijos.

Po spektaklio Rygoje kalbintas Michailas Baryšnikovas atsakė į keletą klausimų.

***

- Kokią žinią, savo ar Josifo Brodskio, spektakliu „Brodsky / Baryshnikov“ norite perduoti žiūrovams?

- Ilga istorija. Tai buvo ne mano, o režisieriaus Alvio Hermanio idėja. Man apsispręsti prireikė laiko. Buvau matęs kai kuriuos jo darbus. Jis man sakė, jog pradėjęs skaityti Brodskio poeziją pajuto, kad ji tapo jam tarsi antra oda. Iki tol jam niekada taip nebuvo nutikę. Ėmė galvoti apie galimybę poeziją parodyti scenoje, pastatyti netradicinį spektaklį, tarsi kelionę per mano skaitomą Brodskio poeziją.

Šis monospektaklis - tai dialogas su poetu Brodskiu. Jame kalbama apie daug dalykų: mirtį, viltį, paslaugumą, meilę, kultūrą, architektūrą, žmonių tarpusavio santykius. Žiūrovui duodama carte blanche - baltas popieriaus lapas. Spektaklyje kiekvienas gali atpažinti save, iš jo ko nors pasisemti. Visi žinome, kad bijome mirties, norėtume gyventi šiek tiek ilgiau, nepaisant to, kad kartais būna labai sunku. Visuomet kas nors stovi eilėje. Josifas buvo agnostikas, bet gerbiantis religiją. Jis išstudijavo daugelio religijų istorijas. Kiekvienoms Kalėdoms parašydavo „Kalėdų poemą“ ir tai darė poetas-agnostikas! Tiesiog kartu įsiklausykime, ir kiekvienas iš šio spektaklio pasiimsime sau kažką asmeniško.

- Kas Jus siejo su Josifu Brodskiu - dvasinis ryšys, kūryba?

- Tai būtų ilga kalba. Leningrade turėjome bendrų draugų. Mes susitikome viename vakarėlyje. Jis sėdėjo ir rūkė, pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Turime aptarti kelis dalykus.“ Pasikeitėme telefonų numeriais. Jis buvo linkęs į draugystę su manimi, o aš žavėjausi jo kūryba, jo poemos - magiškos, atveriančios kitokį pasaulį. Jis labai mėgo vaikščioti, ypač palei upes, kartu keliavome po Prancūziją, Italiją, Karibų šalis, Londoną, vaikščiodavome palei Temzę. Vanduo ir architektūros detalės jam primindavo Nevą. Sykį, kai vaikščiojome palei Hadsono upę, jis pasakė: „Tai tas pats vanduo“, nes vanduo juda, niekada mūsų nepalieka.

- Ko labiausiai pasigedote, netekęs Brodskio?

- Pasijutau labai vienišas, nepaisant to, kad turėjau žmoną, vaikų. Praradau vidinio saugumo jausmą.

- Kaip manote, ar Jums pavyko perteikti dvasinį Brodskio pasaulį, jo esmę?

- Ne man spręsti, aš negaliu tuo pačiu metu būti ir atlikėjas, ir žiūrovas. Jaučiu, kad publika yra su manimi, ji tyliai, dėmesingai klausosi, ir tai yra svarbiausia. Vienų spektaklių metu užgriebiu giliau, kitų, kaip šiandien, man reikės vaidinti, o esu labai pavargęs. Brodskio pasaulėjautai perteikti neužtenka vien fizinės koncentracijos.

- Kodėl Jums svarbi Brodskio poezija?

- Neįmanoma paaiškinti, kodėl patinka poezija, muzika. Kai naktį negaliu užmigti, jaučiu malonumą skaityti poeziją, mintyse prisimenu ilgas ištraukas. Deklamuoju ne tik Brodskį, bet ir Mariną Cvetajevą, Ilją Kaminskį. Kartais žmonės apie gerą gydytoją sako: „Jis - poetas.“ Net virtuvės šefo darbas gaminant skanų maistą taip pat yra tam tikra poezija. Virš kasdienybės yra kažkas, ir tai - poezija.

- Ką jums asmeniškai reiškia spektaklis „Brodsky / Baryshnikov“?

- Psichoterapiją! Pastaraisiais metais vaidinau vienas, vaidinau 3-4 kartus per savaitę, kad palaikyčiau atmintį, aiškų protą. Daug dalykų vyksta scenoje, ir privalau būti tikslus. Kiekvieną sykį bandau tekstą perteikti kiek galima naujau, neleidžiu sau diena iš dienos kartotis. Man garbė dirbti su Brodskio tekstais, jie tampa mano dalimi.

- Vaidinote Vaclavą Nižinskį, Brodskį. Kodėl pasirinkote šias asmenybes? Kokių dar asmenybių kūrybą ketinate perkelti į sceną?

- Vaidinau dviejuose Roberto Wilsono spektakliuose - „Letter to a Man“ (pagal Vaclavo Nižinskio dienoraščius) ir „The old Woman“ (pagal Daniilo Charmso pjesę). Kalbėdami su Wilsonu, prisiminėme Nižinskio dienoraščius. Jis daug metų, valandų valandomis rašė dienoraštį (jam buvo diagnozuota šizofrenija). Tai - beprecedentinis dokumentas, didžiulės mokslinės reikšmės, tyrinėtas įvairių psichiatrų, išverstas į ne vieną kalbą. Daugelis pagal dienoraščius bando statyti filmus, spektaklius. Wilsonas pasakė: „Padarykim!“ Pabandėm. Suvaidinau per šimtą spektaklių.

- Kaip būtų galima palyginti šiuos spektaklius?

- Tam tikra prasme abu spektakliai apie tą patį: „Mojemu umu ne vyderžat smerti“ („Mano protas nepakels mirties“) - sako Brodskis poemoje „Siena“ ir tęsia: „Sudie, siena, aš išėjau, tegu sapnuojasi krūmais palei ligoninę“, o Nižinskis rašė: „Žmonės galvoja, kad esu beprotis, nes esu šokėjas.“ Brodskis kalba apie Mariją, kūdikėlį Jėzų, žmogaus buvimo šioje žemėje trapumą, kartais desperaciją, pragarą, blogį, įtampą, atsakomybę, nes „Nadzeratel liubvi moi ruskij narod“ („Meilės prižiūrėtojas rusų liaudis“).

- Jūs patyrėte nemažai išbandymų, įgyvendinote daug didelių ir mažų projektų. Iš kur semiatės fizinių ir dvasinių jėgų?

- Kiekvienas žmogus susiduria su išbandymais, iššūkiais. Jie neaplenkė ir manęs. Ir dabar juos patiriu. Turi būti įkvėptas stoti akivaizdon su iššūkiais. Tai - būtinybė. Jaučiuosi laimingesnis, kai turiu įveikti išbandymus, sukaupti energiją, ištvermę. Manau, kad kiekvienas žmogus to pasisemia iš savo šeimos, bičiulių, patirties.

- Stiprybės semiatės ne iš Dievo?

- Neįprastas klausimas, niekada apie tai rimtai negalvojau. Aš, ko gera, esu agnostikas. Ryte apsvarstau įsipareigojimus šeimai, suplanuoju savo svarbiausius darbus - meno, teatro projektus, fotografavimą, lėšų rinkimą savo Menų centrui. Bet, kaip sakoma, žmogus šaudo, o Dievas kulkas gaudo.

- Jūs apdovanotas įvairiais talentais. Ar juos atradote, supratote turįs anksti, ar pamažu išsiugdėte?

- Vaikystėje turėjau daug veiklos: sportavau, kai man buvo 7-8 metai, ko gera, mamos dėka atradau baletą. Ji labai mėgo baletą, operą, koncertus, dažnai nusivesdavo mane į baleto spektaklius, jie patraukė mano dėmesį. Pamatęs šokančius vaikus, pradėjau šokti, pajutau malonumą. Šokti pradėjau dar lankydamas darželį. Man patiko šokti įvairių tautų šokius - ukrainiečių, latvių, gruzinų, rusų; patiko šokti pagal muziką, jaučiausi smagiai. Įstojau į Rygos choreografijos mokyklą. Kai man buvo apie dešimt metų, pradėjau dalyvauti Rygos operos ir baleto teatro spektakliuose.

Kiek svarbus Jums kaip menininkui, asmenybei buvo Leningrado Agripinos Vaganovos mokyklos pedagogas Aleksandras Puškinas?

- Iš savo pedagogo, Latvijos baleto trupės solisto Jurio Kaprālio, buvau gavęs gerus šokio pagrindus. Puškinas - puikus žmogus, geras šokėjas ir nuostabus, ypatingas pedagogas. Kaprālis jau buvo suteikęs man labai solidų baleto pradžiamokslį. Puškinas buvo sužavėtas mano pasirengimo, buvau tinkamo amžiaus tobulėti. Dėstė ne tik Vaganovos choreografijos mokykloje, bet ir vedė pamokas Kirovo operos ir baleto teatro solistams - tai daug ką pasako. Jis turėjo didelį talentą sudominti baletu gabų jaunimą. Jaučiau jam didelę pagarbą. Jis buvo tokia asmenybė, kad norėdavosi įtikti šiam žmogui, savo stropumu parodyti, kad jis neveltui leidžia laiką dirbdamas su tavimi. Pamokose jusdavau jo skvarbų žvilgsnį, nedaug kalbėdavo, nepakeldavo balso, tiesiog žinodavome, ką turime daryti. Taip ugdė mūsų atsakomybę. Nediktuodavo, kad turime daryti taip ar kitaip. Ugdė mumyse supratimą, kad baigę mokyklą nebeturėsime pedagogo, turėsime patys būti savęs vertintojais, griežtai laikytis drausmės. Dėka jo, daugelis jo mokinių tapo puikiais pedagogais, baleto trupių meno vadovais, žymiais Rusijos ir užsienio trupių šokėjais, dar kiti - choreografais.

 - Puškinas buvo Jums autoritetas. Ar jis suformavo Jus ne tik kaip šokėją, bet ir asmenybę?

- Taip. Jis, ko gera, gailėjosi manęs, kad neturėjau šeimos: mano mama mirė, kai man buvo 12 metų, su tėvu niekada neturėjau artimo, stipraus ryšio. Trylikametis-penkiolikmetis gyvenau vienas. Jis atvėrė man savo namų duris. Galėdavau bet kada lankytis jo šeimoje, pavalgyti, praleisti laiką, pabendrauti, diskutuoti, pasidalyti mintimis apie ką tik matytus operos, baleto ar dramos spektaklius, klausytus koncertus. Leningrade vyko intensyvus meninis gyvenimas. Atvykęs iš Rygos patyriau kultūrinį šoką. Leningrade buvo kalbama kita, leningradietiška, kalba, jie didžiavosi, kad kalba kultūringa, skirtinga nuo maskviečių, rusų kalba. Pradėjau mokytis prancūzų kalbos.

Nors Rygoje buvau gavęs gerą išsilavinimą, bet lankyti legendinę Vaganovos mokyklą, kurioje mokėsi Vaclavas Nižinskis, Vladimiras Preobraženskis, Ana Pavlova buvo laimė, dovana. Svarbu, kad Leningrade mokiausi tuo metu, kai šoko karjeros viršūnę pasiekę baleto artistai - Natalija Makarova, Irina Kolpakova, Alla Osipenko, Jurijus Solovjovas, Valerijus Panovas, puikūs charakterinių vaidmenų atlikėjai. Leningrado Kirovo (dabar - Marijos) teatras turėjo vieną geriausių orkestrų. Kai grodavo Piotro Čaikovskio kūrinius, kraujas gyslose degdavo. Tai buvo lavinimosi dalis nuostabios architektūros mieste. Žinoma, visa ta aplinka ne tik veikė mąstymą, kalbėjimo būdą, bet ir vaikščiojimo manierą.

Po kelių metų Leningrade pamatęs choreografo Jerome´o Robbinso baletą „Dances at a Gathering“ pagal Frederiko Chopino muziką, supratau, kokiu keliu noriu eiti, kad šokis yra daugiau nei judesiai, nors tobulai atliekami.  Teatre praleisdavau dieną ir naktį. Jutau, kad viena yra šokti su visais kartu grupėje, bet visai kas kita, kai publika mato tik tave vieną.

- Ar Jūs, kaip menininkas, mokote kitus kaip tapti laisviems?

-Manau, kad taip. Taip pat stengiuos mokyti, kaip būti sąžiningam, atrasti grožį labai paprastuose, proziškuose dalykuose, atrasti gerumą. Humaniškumo yra ir pačiose brutaliausiose meno apraiškose. Naujasis teatras vis labiau eklektiškas, destruktyvus. Gal dėl to vyrauja požiūris, kad viskas jau buvo pasiekta teatre, viskas parašyta. Todėl kviečiama viską daryti priešingai, viską apverčiant aukštyn kojomis. Esą vienas judesys viską pasako ir jis vertingas. Teatre, kine grįžkime prie paprastumo, nes tai veda gilyn į žmogaus sielą. Gal tam reikia didesnio išsilavinimo? Galimai taip. Nesu mokslininkas.

- Kodėl netapote pedagogu?

- Deja, esu pernelyg nekantrus. Dabar kantresnis negu prieš 15-20 metų. Kai buvau „Amerikos baleto trupės“ vadovas, padariau klaidų, nes buvau nekantrus šokėjams, norėjau matyti rezultatą greičiau, anksčiau.

- Gyvenime Jums teko išbandyti įvairių meno formų. Kuri jų artimiausia Jūsų sielai?

- Nežinau. Prie tokių galėčiau priskirti spektaklį „Brodsky / Baryshnikov“. Tai ir vaidyba, ir judesys. Visi nori, kad judėčiau nepriklausomai nuo savo amžiaus (70 metų), žiūrovai nori mane matyti šokantį. Juk nebegaliu šokti. Aš nenoriu mirti ant scenos! Jei reikia judesio, judu, bet ne dėl to, kad kadaise buvau šokėjas. Šokis man buvo artimiausia meno forma, tiesiog magija.

- Kokie meno projektai šiandien yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

- Didžiausią malonumą jaučiu, kai pavyksta paliesti žiūrovų širdis. Tai ir įkvepia toliau kurti.

- Kaip manote, ar menininku gimstama ar jį tiesiog reikia savyje pažadinti? Kaip buvo Jums?

- Menininku tampama pamažu. Žinoma, būtų gerai turėti penkiasdešimtmečio mentalitetą, kai tau dvidešimt. Tuomet išvengtum daugelio klaidų, nereikėtų per daug dirbti, pernelyg daug šokti. Visi jauni žmonės tai daro, mes visi darome klaidų.

- Šiandienė eklektika mene, Jūsų nuomone, yra pozityvus ar negatyvus reiškinys? Kaip vertinate tai, kad nebelieka grynosios meno formos? (Teatre atsiranda cirkas, balete vaidina aktoriai, griebiamasi video projekcijų ir t. t.).

- Jei šie elementai išmaningai susiejami su aiškia idėja, gal ir nieko tokio. Eksperimentiniuose teatruose skraido aktoriai, skraido dronai, kas kelias sekundes viskas keičiasi, plieskia video projekcijos, kažkas panašaus į „Cirque du Soleil“. Dažnai siekiama tik nustebinti publiką.

- Kas Jus, menininką, pykdo?

- Pykstu ant savęs, kad iš karto neatsisakiau vieno ar kito vaidmens, kurių parengimas atėmė  iš manęs daug laiko. Galbūt pervertinau savo jėgas. Tai - gera pamoka. Ačiū Dievui, pastaraisiais metais man pasisekė kuriant projektus dirbti su puikiais kūrėjais. Manau, kad mano vėlesni pasirinkimai buvo teisingi. Artimiausiai ateičiai esu numatęs kelis projektus. Kad tik leistų sveikata juos įgyvendinti. Jaučiu, kad dar galiu ir sugebu kurti. Per pastaruosius 4-5 metus pasirodžiau 400-500 spektakliuose.

Mane labai pykdo mūsų prezidentas. Kiti man sako: „Nekreipk dėmesio, negalvok apie tai.“ Aš tiesiog negaliu to nedaryti. Aš maniau, jog gyvensiu pačioje nuostabiausioje, progresyviausioje, demokratiškiausioje šalyje, būsiu jos dalimi. O dabar aš bjauriuosi.

- Ko palinkėtumėte pradedantiesiems menininkams?

- Būti kantriems ir suvokti, ką gali duoti. Atrodo, ypač klasikiniame šokyje, kad jauni šokėjai siekia padaryti įspūdį vien techniniais gebėjimais ir nelabai galvoja, ką jie šokiu nori pasakyti. Linkėčiau nebijoti būti kitokiems. Kartais žiūrovai drąsina artistus būti tokius, kokius jie nori matyti, todėl šokėjai, siekdami įsiteikti, patikti demonstruoja supertechniką šuoliais, sukiniais ir kt., nors tai tampa daugiau mažiau gimnastika. Tegu jie būna mąstantys, racionalūs, protingi ir suvokiantys, kad dvasia, o ne techniniai gebėjimai veikia žiūrovus.

- Kokių turite ateities idėjų, planų?

-Galbūt vaidinsiu dar viename Alvio Hermanio spektaklyje. Bus dar keli kiti spektakliai. Vaidinsiu Taline, Vilniuje, Kaune, Sofijoje, Vienoje, Budapešte. Norėčiau vaidinti dar vienoje kitoje šalyje.

Ar esate laimingas žmogus?

- Taip, esu palaimintas. Josifas yra pasakęs: „Blagodariu sudbu, čto okazalas dlinnoj“ („Esu dėkingas likimui, kad buvo ilgas“). Kai jis tai sakė, jam buvo vos keturiasdešimt! Jis jau buvo pasiruošęs numirti, bet dar nugyveno penkiolika metų. Mes turime būti dėkingi, kad gyvename! Man - septyniasdešimt ir aš dirbu teatre. Koks dar gali būti geresnis atlygis, kai žmonės ateina pamatyti mano darbų?! Atrodo, kad jiems patinka, o aš stengiuosi jų nenuvilti. Bet tai darau ir dėl savęs, noriu palaikyti formą.

Nuoširdžiai dėkoju Jums už atvirumą, vertingas mintis.

Salonas