Andrius Žebrauskas: kad Lietuva apkabintų pasaulį ir leistų jam apkabinti save

Elvina Baužaitė 2018 04 05 Kultūros barai, 2018 m. Nr. 3
Aktorius ir improvizacijos mokytojas Andrius Žebrauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Aktorius ir improvizacijos mokytojas Andrius Žebrauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Laisvė nėra duotybė. Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ypač reikšminga tą pabrėžti. Šiame pokalbyje savo patirtimi ir mintimis apie unikalų būties įprasminimo būdą dalijasi Andrius Žebrauskas, sertifikuotas 5 ritmų® mokytojas, asmeninio ugdymo praktikas, lektorius, aktorius, improvizacijos teatro Kitas kampas bendrakūrėjas.

Elvina Baužaitė. Kaip Jūs nusakytumėte, kas yra laisvė?

Andrius Žebrauskas. Anksčiau, kai girdėdavau, kad laisvė ir atsakomybė yra susijusios, niekaip negalėdavau to suprasti. Man atrodė, kad čia kažkaip „nesueina“ galai. Norėjau būti laisvas, o ne atsakingas. Pastaruoju metu vis dėlto labai aiškiai suvokiau, kad laisvė ir atsakomybė yra neatsiejamos viena nuo kitos. Jeigu imuosi atsakomybės už save - už savo gyvenimą, už savo sveikatą, už savo veiklą, - jei „nepermetu“ jos kam nors kitam, tada atsiranda laisvė.

Tarkime, anksčiau dirbau teatre, kaip ir visi turėjau etatą, bet buvau gal vienas iš pirmųjų, išėjęs dirbti savarankiškai. Iškart atsirado daugiau laisvės. Anksčiau man sakydavo: „Tada ir tada turi būti ten ir ten“, o dabar klausia: „Ar tada ir tada galėtum būti ten ir ten?“ Kolegos stebėdavosi: „Kaip? O kur garantijos?“ Laisvė neturi garantijų.

Tačiau laisvė dažnai suprantama kaip gyvenimas be įsipareigojimų.

Kas ją taip įsivaizduoja, niekada nebus laisvas. Nes laisvė reiškia, kad įsipareigoju tam, kam pats noriu įsipareigoti.

Kokią laisvės sampratą puoselėja šiandieninė Lietuvos kultūra?

Pusę amžiaus gyvendama primestos kolektyvinės santvarkos režimu, mūsų tauta patyrė daug traumų. Jei pažvelgtume dar giliau į istoriją, tai ir iš baudžiavos išsivadavome palyginti neseniai... Visi tie dalykai nedingo be pėdsakų. Sovietmečiu apskritai viskas priklausė nuo valdžios. Šiandien dar esama tokios mąstysenos likučių - viliamasi, kad kažkas ateis ir kažką duos arba kad viską padarys kiti. Iš tikrųjų tapsime laisvi, kai tokio požiūrio atsikratysime.

Žinote, aš turėjau triušį. Jis priprato gyventi narve. Vieną dieną atidariau dureles ir sakau: viskas, tu laisvas, eik, o jis ne. Nėjo, liko tupėti. Taip ir mes - visos durys jau atidarytos, galime daryti viską, ką norime, visas pasaulis mūsų, bet dar nesame iki galo patikėję, kad būdami laisvi, galime ir turime patys kurti savo gyvenimą.

Pažvelkime kitu kampu - ar laisvė nėra tariamybė, jeigu stengiamasi kuo labiau supanašėti su vadinamosiomis dabarties ikonomis, kad ir kokios vienadienės jos būtų? Atsisakoma tapatybės, nuvertinamas individualumas, unikalusis ...

Mano matymu, jaunimas laisvėja ir kuria pasaulį savaip. Kuo nors sekti, turėti savo „ikoną“ jaunam žmogui yra normalus dalykas. Dabar yra iš ko rinktis, į ką norėtum būti panašus. Popkultūra, televizija ir t. t. Vieniems pakanka popkultūros, kiti ieško gilesnių, prasmingesnių dalykų.

Daugelis jaunų žmonių dabar jau nebežiūri televizoriaus, jie patys transliuoja. Ir transliuoja būtent savo autentiškumą.

Gyvename pertekliaus amžiuje, visko labai daug, sunku pasirinkti. Sovietmečiu pasirinkimo nebuvo - užeini į knygyną, yra knyga! Ir imi. Pavyzdžiui, dantų pasta buvo vienos rūšies. Jeigu reikia batų, stoji į eilę, nes ten, kur eilė, yra kažkokių batų, vadinasi, reikia juos pirkti.

O dabar reikia mokytis pasirinkti. Tad mokytojų užduotis - ne tiek perteikti informaciją, kiek išmokyti rinktis, nes informacijos yra nepaprastai daug.

Kuo jaunystėje sekėte Jūs?

Vakarų hipiais. Auginau plaukus, tryniau džinsus... Buvo smagu. Jaunystėje neturėjau sektino modelio, kuris būtų padėjęs augti.

Turkų rašytoja Elf Shafak teigia: „Tas, kas turi biblioteką, turi tūkstantį mokytojų.“1 Pasidalykite savąja skaitymo patirtimi.

Mėgstu klasiką, ypač rusų. Skaitau daug psichologijos knygų. Neseniai perskaičiau Marshallo Rozenbergo veikalą „Nesmurtinis bendravimas - gyvenimo kalba“ (Nonviolent Communication: A Language of Life, 2015). Daugiausia skaitau angliškai. Kai reikia knygos, tiesiog atsisiunčiu. Nors elektroninių knygų kol kas neskaitau. Vis dar nepersikvalifikuoju, norisi pačiupinėti, pavartyti.

Man labai patinka Sigitas Geda. Manau, tai iš tikrųjų gigantas - pasaulinio lygio poetas. Prie jo visą laiką grįžtu. Jis man atvėrė akis į Antaną Baranauską, nes mokykloje „Anykščių šilelis“ atrodė nutrinta, visiškai neįdomi lektūra. O dabar skaitau žmonai Baranauską, ir abu ašarojam. Kaip dažnas lietuvis, nuėjęs į mišką, susigraudina, taip mudu skaitydami verkiam. Žmona - pagrindinis mano žiūrovas. Skaitom ir Bibliją. Susėdam ir paskaitom kokias penkiolika minučių.

Domiuosi knygomis apie improvizaciją. Jų vis daugėja, bet pirmoji, pagrindinė mano knyga, nuo kurios pradėjau, iš kurios mokiausi, - Keitho Johnstone´o „Improvizacija ir teatras“ (Impro: Improvisation and the Theatre, 1981).

O kaip improvizacija atsirado Jūsų gyvenime?

Kažkada, labai seniai, buvau Danijoje ir kūrybinėse dirbtuvėse pamačiau žmones improvizuojant. Nustebau, kaip taip galima? Visiškai nepasirengus imti ir daryti? Man atrodė tikras stebuklas. Vėliau, kai Rūta Vanagaitė į Life festivalį atsivežė improvizacijos mokytojus ir pasikvietė mane, iškart supratau, kad būtent tai noriu daryti, ir visa galva pasinėriau į improvizaciją.

Atstoti gyvo santykio, ko gero, negali niekas. Koks, Jūsų manymu, turėtų būti mokytojas?

Man atrodo, mokytojas pirmiausia turėtų būti aistringas. Kad aistringai mėgtų savo dalyką ir norėtų dalytis žiniomis. Jis turi kalbėti aiškiai, kad perteiktų tai, ką žino. Jis turi būti kantrus, nes vienas mokinys supranta greičiau, o kitas - lėčiau. Taigi reikia kantrybės. Šias tris savybes turintis mokytojas, manau, yra puikus. Be to, mokytojas privalo nuolatos mokytis. Antraip sustos. Gyvenimas eina, viskas atsinaujina. Mokytojas turi būti amžinas studentas. 

Pats irgi esate mokytojas. Ar turite pakankamai savo išvardytų savybių?

Man užtenka aistros ir energijos. Užtenka kantrybės, bet reikia dar šiek tiek struktūriškumo, kad būtų aiškiau, ko aš mokau. Aiškumo vis dar mokausi.

Kas ir kokie buvo Jūsų mokytojai?

Rimas Tuminas - pirmas, todėl svarbiausias. Žinote, tą patį dalyką vienas mokytojas išdėstys, tiesiog atimdamas norą mokytis, o kitas, mylintis tai, ką dėsto, užkrės savo dalyku. Tuminui tai pavyko. Didžiulę įtaką man padarė jau minėtas Keithas Johnstone´as - vienas iš improvizacijos pradininkų. Gabrielle Roth - 5 ritmų® mokytoja - irgi nuostabi. Vis dėlto didieji mokytojai, be abejo, knygos. Naujasis Testamentas - tai šaltinis, iš kurio galima semtis be galo, be krašto, taigi mokausi iš Kristaus... Ir iš tokių mokytojų kaip Lao Dzė - Dao sistemos kūrėjas, iš Budos...

Kas daugiau lemia - mokinio gabumai ar mokytojo talentas mokyti?

Manau, apskritai negalima skirstyti mokinių į gabius ir negabius. Tai didelė klaida. Tiesiog visų ritmai skirtingi. Kiekvienas auga savaip ir negalima kaltinti mokinių, neva jie negabūs. Mokytojo uždavinys yra juos įkvėpti, inspiruoti, „užkrėsti“ tuo, ko jis moko. Pavyzdžiui, mano žmona mokėsi groti pianinu, jai labai patiko, buvo įdomu. Bet susirgo, o kai grįžo, jos mokytojos nebebuvo, teko eiti pas kitą ir per porą pamokų pradingo bet koks noras skambinti. Iki šiol ji net neprisėda prie pianino. Ar negabi? Tiesiog negabi buvo jos mokytoja. Toks mano požiūris.

Ar vaidybos meno gali išmokti kiekvienas?

Manau, tai pasiekiama kiekvienam. Kai žiūrime į improvizuojantį aktorių, atrodo, kad čia pasireiškia talentas, bet - ne ne ne! - čia yra amatas. Tiesiog reikia išmokti. Įgusti. O įgūdis atsiranda, nuolatos kažką darant. Kaip sakė Shakespeare´as, visi mes - vyrai ir moterys - esame aktoriai. Galima išmokti aktorystės ir gyvenime vaidinant. Keblus tiktai darbo ir talento santykis, toji Mozarto ir Saljerio tema... Taip, vienas turi talento daugiau, kitas - mažiau. Apie Mozartą sakoma, kad viską lėmė jo talentas, bet iš tikrųjų jis pašėlusiai daug dirbo. Kai talentą sustiprina darbas, atsiranda genialumas.

O kas yra talentas, pasak Jūsų?

Talentas - tai, kas duota prigimties ar likimo. Tai, kam žmogus linkęs labiausiai. Biblijoje parašyta, kad talentas reiškė pinigus. Vienas ūkininkas visiems savo darbininkams davė vienodai talentų ir juos paliko. Vieni tuos talentus pragėrė, kiti užkasė, o trečias investavo ir padaugino. Jis buvo šauniausias. Vadinasi, tai, kas mums duota, turime tobulinti, puoselėti ir dauginti.

Kol esi jaunas, reikia viską išbandyti, kad atsirinktum, kas tau labiausiai patinka. Kitas žmogus tai daro, aš gal irgi taip norėčiau, pabandau ir žiūriu, kas „veža“, kada mano akys užsidega. Matyt, talentas pasireiškia ten, kur apima aistra.

Pasaulis patiriamas ir pažįstamas penkiomis juslėmis. Kuri iš jų svarbiausia Jums?

Visų pirma, esu kinestetikas - viską jaučiu kūnu. Kai su kuo nors kalbuosi, atrodo, jaučiu jo vibracijas, juntu viską. O antras dalykas - vaizdai. Po to klausa. Tada jau kvapas ir skonis arba ne - skonis ir kvapas...

Kas Jus labiausiai įkvepia?

Šiuo metu daugiausia klausausi muzikos, ypač mėgstu klasikinę. Vladimiras Horowitzas - mano mylimiausias pianistas. Dabar atradau Philippe´ą Jaroussky - kontratenorą. Jeigu esu pavargęs, išsekęs, susinervinęs, įsijungiu jo įrašą ir tiesiog viena daina viską pakeičia. Mano mylimiausias kompozitorius - Georgas Friedrichas Händelis. Jo arijas Jaroussky´s dainuoja dieviškai... Beje, jis turėjo atvažiuoti į Lietuvą, tačiau nesusirinko publika. Labai gaila. Pats nuvažiuosiu pas jį, jeigu jis neatvažiuos (šypteli).

Pirmą tikrai didžiulį sukrėtimą patyriau, dar būdamas paauglys. Į Operos ir baleto teatrą atvažiavo Joffrey baletas iš Niujorko. Orkestro duobėje, šalia klasikinio orkestro, įsitaisė amerikiečių grupė Vegetables. Kai tas orkestras kartu su ta grupe užgrojo, kai išskrido į sceną baleto šokėjai, maniau, sprogsiu! Gūdžiais sovietiniais laikais tai buvo neapsakomas gyvybės, aistros gūsis. Tai vienas didžiausių įspūdžių, nuo tada aš ir pamėgau šokį, nes klasikinis baletas manęs absoliučiai neveikė, nors mano tėvai (Česlovas Žebrauskas ir Valentina Žebrauskienė) buvo baleto šokėjai. O štai tas polėkis mane įkvėpė.

Antras patyrimas irgi labai stiprus. Vienas iš mano mylimiausių aktorių - Sergejus Jurskis skaitė poeziją Sankt Peterburge (tais laikais Leningrade), Didžiojoje koncertų salėje. Tūkstantis žiūrovų ir jis vienas scenoje! Skaitė Puškino poemą „Grafas Nulinas“. Ir... mačiau viską - vaizdus, nuotaikas, jausmus. Vienas žmogus gali sukurti teatrą tuščioje erdvėje.

O visai neseniai man padarė įspūdį režisieriaus Rubeno Östlundo „Kvadratas“ (2017). Tai iš tikrųjų šiuolaikinis paveikus filmas, galintis pakeisti net gana tvirtą požiūrį. Pavyzdžiui, labai nemėgstu tokių performansų, kai vaidintojai išeina iš scenos ir kabinėjasi prie žiūrovų - kreipiasi tiesiai į tave arba nori paliesti, bando kažką tau įduoti... Man visą laiką tai nepatikdavo, sakiau, kad čia turi būti mano privati, uždara zona. Filme yra toks performansas, kai į turtingų žmonių vakarėlį ateina tokia tikra beždžionė ir ima priekabiauti, peržengdama visas ribas. Įspūdis tikrai geras (šypsosi)... Net pasikeitė mano požiūris į performansus.

Koks Jūsų santykis su teatru, kai būnate scenoje ir kai žiūrovų salėje?

Man pasisekė, nes turėjau gerus partnerius, pasitikėjome vieni kitais. Improvizuoti apskritai neįmanoma be pasitikėjimo ir partnerystės. Bet pasitaiko momentų, kurių labai nemėgstu, kai pradedi vaidinti dar ir už kitą. Mintyse kritikuoji, režisuoji - galėjo gi va taip pasielgti; o kodėl čia pauzės nepadarė?.. Veju tai šalin, stengiuosi kiek įmanoma būti čia ir dabar, priimu viską taip, kaip yra, elgiuosi pagal esamą situaciją, ne pagal tai, kaip numatyta, surepetuota.

O žiūrovas esu labai prastas, nes susitapatinu su tuo, kas vyksta scenoje. Tiesiog atsiduriu aktorių kailyje, tad jeigu vaidina blogai, labai pavargstu, kankinuosi ir t. t.

Ką reiškia blogai vaidinti pagal Andrių Žebrauską?

Nežinau... Kadangi esu kinestetikas, tiesiog jaučiu, ar yra tiesa, ar yra laisvė, ar yra tikėjimas, ar yra malonumas. Ar ta energija švari. Nesvarbu, ką vaidini, - gėrio ar blogio įsikūnijimą, - turi būti švaru, estetiška! Meno vibracijos turi būti sveikos.

Kuo improvizacija gali būti naudinga kasdieniniame gyvenime?

Dabar beveik nevaidinu teatre, tik viename spektaklyje, bet stebiu gyvenimą kaip didžiulį teatrą ir jame dalyvauju. Improvizacija išmokė būti čia ir dabar - vis pažvelgti į save iš šalies, kad negatyvius jausmus, kylančius viduje, tarkime, baimę, nusivylimą, pakeistų smalsumas - kas vyksta manyje, kodėl, su kuo tai susiję.

Esate sertifikuotas 5 ritmų® mokytojas. Papasakokite, kas tai?

Trumpai tariant, 5 ritmai® - tai judri meditacija, inertiškas kūno judėjimas, kurio tikslas - iš inercijos pereiti į ekstazę. Mes, vakariečiai, mažai judame. Sėdim ir viską analizuojam, planuojam... O, pavyzdžiui, afrikiečiams gal nė nereikia 5 ritmų®, jie ir taip visąlaik judrūs. Mano mokytoja Gabrielle Roth viena iš pirmųjų suprato, kad žmones reikia išjudinti. Iš pradžių ji mokė tiesiog autentiško šokio, kad žmogus judėdamas „atrastų“ savo kūno dalis - judintų galvą, pečius, alkūnes, delnus, nugarą, klubus, kelius... Turi judėti visas kūnas. Jos vis klausdavo: „Ką tu darai?“ Ji sakydavo: „Mokau šokti.“ Bet struktūros nebuvo, ir ji negalėjo nieko paaiškinti. Vėliau po truputį išskyrė penkis ritmus.

Iš pradžių žmogus ganėtinai inertiškas. Judesiai aptakūs (flowing), moteriški. Antras ritmas vyriškas - staccato. Atsiranda judesių kampuotumas, brėžiamos linijos. Trečias, kai staccato „įsivažiuoja“ ir susilieja su tekančiu ritmu, - tai staccato, tai flow, tai vyriškas, tai moteriškas. Atsiranda chaoso ritmas, į kurį pasinėręs žmogus „paleidžia“ protą pailsėti. Dingsta vertinimas, kritikavimas ir t. t. O kai „išsitaškoma“, išsikraunama, pajuntamas lengvumas, nes visas įniršis, visa įtampa jau atlėgo. Pereinama prie ketvirto - lyriškojo - ritmo, kuris lengvas tarsi oras. Paskui viskas nurimsta. Tai penktas - ramybės (stilness) - ritmas. Susidaro tarsi tokia banga. Po kiek laiko vėl prasideda tekėjimas, viskas taip ir banguoja. Tokios bangos būdingos muzikai. Pasibaigus šokiui, žmonės jaučiasi „smagiai tušti“. Tai tiesiog buvimo, o ne veiklos būsena.

Galima šokti ir vienam, ir didelėje grupėje. Ypač gerai, jei užplūsta emocijos, pasidaro liūdna, pikta ar atvirkščiai, aš tai vadinu „chemijos išsiskyrimu“. Emocijos glūdi viduje. Ir geriausia jas išlieti šokant. Įsijungi tinkamą muziką ir judi pagal savo nuotaiką. Jausmai iš kūno per judesius išsiveržia į išorę ir viduje lieka švaru.

Esu sertifikuotas tų 5 ritmų® mokytojas. Reikėjo ilgokai - penketą metų - „pasitrankyti“ po pasaulį, kad to išmokčiau. Tai buvo labai įdomi kelionė. Dabar dalį 5 ritmų® integruoju į savo mokymus.

O žaidimas GODOPOCO - kas tai? Ar teisinga tą pavadinimą šifruoti Samuelio Becketto absurdo pjesės Belaukiant Godo kontekste? Juk tai susiję?

Jūs teisi, pavadinimas iš ten. Žaidimas atsirado iš improvizacijos. Dirbau su nekilnojamojo turto kompanija Remax. Mano uždavinys buvo paversti pardavimus žmogiškesniais, nes pardavėjai dažnai pernelyg įsitempę. Ateina su išankstine nuostata, turi daug „paruoštukų“, žino, ką kalbės, kaip kalbės, nesistengia užmegzti kontakto su klientu čia ir dabar. Vedžiau ilgalaikius kursus, tikėjausi, kad atsiras žaidimas, kuris padės visa tai daryti improvizuojant. Ir jis atsirado.

Kaip žaidžiama? Yra du vaidmenys - vienas GODOPOCO, kitas - pokalbio iniciatorius. Dar yra auditorija ir vedėjas. GODOPOCO nuoširdus, atviras tarsi vaikas, nenešioja jokios socialinės kaukės, tiesiai sako, ką galvoja ir jaučia. O iniciatorius pradeda pokalbį su tam tikru tikslu. GODOPOCO laiko rankose klaksoną ir, vos pajunta bent mažiausią diskomfortą, kurį jam sukelia pokalbio iniciatorius, iškart paspaudžia - pasigirdus signalui, pokalbis nutrūksta. Tada iniciatorius klausia, už ką jį „nupocino“. GODOPOCO paaiškina, taigi atsiranda grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui: „Kai tu taip arti priėjai, aš susigūžiau; kai tu taip garsiai kalbi, mane apima nerimas; kai tu neleidi man įsiterpti, aš nervinuosi...“ Tada duoda iniciatoriui kortelę, šis pasako „Ačiū“ ir sėdasi į savo vietą. Tai komandinis žaidimas. GODOPOCO yra vienas, iniciatoriai - trys, bet jie veikia tarsi vienas žmogus. Todėl kai vieną „nugodopocina“, kitas tęsia pokalbį nuo ten, kur šis nutrūko. Penkias minutes vyksta pokalbio simuliacija, o paskui bendras aptarimas.

Ko galima išmokti, žaidžiant šį žaidimą? Atsikratyti baimės, kad „susimausi“, nes gauni korteles būtent už tai, kad „susimovei“, atsiranda grįžtamasis ryšys, be to, sužinai daug dalykų, į kuriuos anksčiau nekreipei dėmesio. Slepiamės po socialinėmis kaukėmis, kenčiame, neišsisakome, o per šį žaidimą labai daug sužinome apie save, nes atsakas yra čia pat.

Pavadinimą kūriau ilgai. Kadangi šis žaidimas skirtas tarptautinei auditorijai, ieškojau būdų, kaip galėčiau pasiimti com interneto puslapyje. Bet vos tik ką nors sugalvodavau - jau paimta com! Visą dieną laužiau galvą, bet nieko nesukūriau. Iš kaimo važiuojant į namus, dingtelėjo šis pavadinimas GODOPOCO.

Dirbdamas pardavimų srityje, labai aiškiai suvokiau vieną dalyką - klientą reikia priimti be išlygų, o jis būna visoks, ir geras, ir blogas. Jeigu pardavėjas galvoja, pavyzdžiui, koks bjaurus senis, o reikia sakyti: „Laba diena, kaip malonu jus matyti“, iškart juntamas apsimetimas, sklinda neigiama energija, ryšys nesimezga.

Žaidimo pavadinime yra du skirtingi tipažai - Godo asocijuojasi su Dievu, o Poco - tai kažkas kvailo, net bjauraus. Susiejau dievišką-žemišką, gražų-negražų, gerą-blogą ir išėjo GODOPOCO, tariame GODOPOKO, nes gražiau skamba su raide „K“. Vėliau viena italė man sakė, kad godere poco reiškia „pasimėgauti truputį“.

O ką Jums asmeniškai reiškia absurdas?

Nesusimąstydavau apie tai, atrodė, savaime aišku, kas yra absurdas. Bet, kai paklausėte, pasižiūrėjau į žodyną, pasirodo, absurdas - tai „nesąmonė“, „beprasmybė“, „niekas“. Bet man absurdas yra tai, ko neįmanoma paaiškinti logiškai. Pats gyvenimas yra absurdas. Nesąmonė, beprasmybė, niekas. Kokia gyvenimo prasmė, ar jis apskritai turi prasmę?..

„Belaukiant Godo“ sakoma: „Mes darom kažkokius darbus, kažką veikiam, tai atrodo prasminga, bet iš tikrųjų tai tik įprotis.“ Šiaip gyvenimas beprasmiškas, bet jis turi prasmę, o tos prasmės yra tiek, kiek mes jos įdedame. Taigi gyvenimas beprasmis, tačiau totaliai prasmingas. Pavyzdžiui, galima manyti, kad tai, ką jūs darote, yra beprasmiška, tačiau kartu išskirtinai prasminga, nes galite įkvėpti daugybę žmonių, kurie turi viską, bet nieko nevertina. Jie gali lakstyti, šokti, ko negalite jūs, bet, užuot tą darę ir tuo džiaugęsi, grimzta į neviltį, žudosi... Jūs galite parodyti jiems, kad toks elgesys beprasmiškas. Čia yra absurdo prasmė. Man asmeniškai absurdas nėra beprasmybė, nėra nesąmonė, nėra niekas, atvirkščiai - tai grožis, humoras ir t. t. Jeigu absurdas yra niekas, tai kas tada yra viskas?.. Jeigu žiūrėsime pagal Dao, tai viskas yra niekas, iš nieko viskas ateina ir į nieką sugrįš. Vadinasi, absurdas irgi yra gyvenimas, o viskas irgi yra niekas.

Beprasmybė turi prasmę. Juk kaip kuriami ritualai? Pavyzdžiui, pakylėjimas bažnyčioje. Kunigas paima vyno taurę ir pakelia į viršų. Tai kas čia yra? Beprasmiška?! Paėmė ir pakėlė taurę. Bet suteikiame tam reikšmę ir tai tampa prasminga. Tas pats tinka viskam. Galima kurti savo gyvenimo ritualus, paversti gyvenimą rituališku, nes ritualas yra tai, kas prasminga.

Ar turite asmeninių ritualų?

Turiu, pavyzdžiui, pusryčiai yra šventas ritualas. Visi telefonai turi būti išjungti, negalima kalbėti apie darbą, skleisti blogų žinių. Kava geriama iš specialaus puoduko, būtent iš to, o ne iš kito. Jis padovanotas per gimtadienį prieš trejus metus. Paprastas puodukas, bet labai jaukios formos.

Žinote, Charlis Chaplinas turėjo nutrintus batus, kuriuos laikė seife, nes bijojo, kad kas nors juos išmes, pamanęs, kam gi reikalingi tokie seni batai. O jam tai buvo žymiausio vaidmens kūno dalis.

Becketto „Belaukiant Godo“ kelia ir klausimą, ko verta laukti...

Manau, laukti neverta nieko. Reikia daryti arba būti čia ir dabar. Galima svajoti, nusibrėžti ateities tikslus, yra netgi gerai juos turėti, bet žodis „laukimas“ asocijuojasi su pasyvumu. Norint ko nors išmokti, išlavinti įgūdį, ūgtelėti, reikia veikti, tyrinėti ir dalytis tuo, ką atrandi.

Žaidžiant GODOPOCO, iš pradžių nesmagu, kai pypsi klaksonas, o tau aiškina, ką darai ne taip. Bet pradedi tyrinėti savo jausmus, daliniesi, sužinai, ką jaučia kitas, ir vėl žaidi - antrąkart, trečiąkart, ketvirtąkart, penktąkart... O jei žmonės tik laukia, kaip tie du, belaukiantys Godo, jie nieko nesulauks.

Laukimui artimas ilgesio jausmas...

Manau, čia yra keli dalykai. Pavyzdžiui, ilgiuosi žmogaus, kurio netekau; ilgiuosi to, ko negaliu pakeisti, ką turėjau, bet jau nebeturiu. Šiam ilgesiui daug laiko skirti, manau, neverta, reikia „važiuoti“ toliau, užuot gyvenus praeitimi. Bet jeigu ilgiuosi, sakykim, naujų įspūdžių, kažko, ką galiu pasiekti, turėčiau savo ilgesį paversti veiksmu. Taigi yra du variantai: keiskime, ką galime pakeisti, o ko negalime, palikime už nugaros.

Naujus įspūdžius užtikrina kelionės...

Daug keliauju. Mano draugas gyvena Graikijoje, per Kalėdas ir Naujuosius metus tiesiog pabėgau nuo viso šurmulio į kaimelį Korfu saloje. Ramiai, smagiai švenčiau. Jūroje pasimaudžiau.

Labai įdomi buvo kelionė į Venesuelą - atsidūriau džiunglėse, prie Orinoko upės, antros pagal dydį po Amazonės. Didžiulį įspūdį darė tai, kad pasižiūri aukštyn, o dangus baltas nuo žvaigždžių. Ne juodas, bet baltas! Ilgai plaukėme laivu pas vietinius indėnus. Su jais maudžiausi upėje, kurioje knibždėte knibžda piranijų, valgiau vikšrus... Atsidūriau toli nuo civilizacijos. Per televizorių matydami kirminus, vorus, tarantulus, piranijas, šiurpstame, o kai su visu tuo susiduriame gamtoje, visiškai nebaisu.

Dabar ketinu aplankyti Omaną. Tai įdomi šalis, valdoma protingo karaliaus. Pavyzdžiui, kaimyninėje Saudo Arabijoje begalė dangoraižių. Omanas laikosi savos koncepcijos ir nesiorientuoja į turizmą. Man patinka ten, kur viskas autentiškiau.

Esate gamtos ar miesto žmogus?

Gamtos. Vienareikšmiškai. Anksčiau, jaunystėje, rūpėjo niujorkai, dangoraižiai, klubai ir t. t. Dabar pati puikiausia pasaulio vieta iš tų, kuriose pabuvojau, yra Nida. Ypatingas net jos oras, jau nekalbant apie visą atmosferą. Kiekvieną mėnesį ten važiuoju. Tai jėgos vieta, kur geriausiai pailsiu.

Kuris iš kampų yra Jums tas kitas?

Kitas kampas... Kai paklausėte, iškart prisiminiau Oskaro Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“ (1990) pagal Daniilą Charmsą. Ganėtinai pavažinėjome po pasaulį, jį vaidindami. Labai nedaug teksto, o finalas maždaug toks: Tai yra ne tai. Ne tai yra tai. Tai ten yra tai, o tai yra ne ten. Tai nuėjo į ten. O ten yra čia. Taip atsakyčiau ir į klausimą, kas yra kitas kampas. Kitas yra ne tas. Tas nėra kitas. O kitas nėra kitas arba tas yra ne tas. Skamba absurdiškai, bet, kai įsigilini, matai, kad ten yra čia, o tai yra ten ir viskas yra vienis.

Ką reiškia pažvelgti kitu kampu pagal Andrių Žebrauską?

Pažvelgti į pasaulį kitu kampu reiškia, atmetus išankstinę nuomonę, net savo įsitikinimus, atrasti kitus požiūrius, nes yra įvairūs kampai. Man smagiau bendrauti su žmonėmis, kurie yra plačių pažiūrų, o ne su tais, kurie demonstruoja nepajudinamai tvirtus įsitikinimus. Žvelgdami į pasaulį iš įvairiausių kampų, geriau jį pažinsime.

Švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį. Kas Jums yra Lietuva, ko linkėtumėte jai, jos žmonėms, sau asmeniškai?

Lietuva yra mano Tėvynė, namai, vieta, kur gimiau ir į kurią visada sugrįšiu. Tai nereiškia, kad reikėtų užsibūti vien čia. Visas pasaulis jau labai nedidelis. Nesvarbu, ar turi kitos šalies pasą(!), svarbiausia jausmas. Širdy jaučiuosi lietuvis ir netapsiu kuo nors kitu, bet esu ir pasaulio pilietis.

Lietuvai linkėčiau, kad nebūtų pernelyg kategoriška. Baisu, kai pasaulis dažomas dviem spalvomis: juoda - balta, geras - blogas, alkoholikas - abstinentas, sveikuolis - ligonis, leisti - uždrausti... Tai kelia nerimą. Pasaulis yra spalvingas, sudėtingas, kompleksiškas, bet kartu vientisas. Linkiu, kad Lietuva neužsidarytų, išsivaduotų iš provincialaus siauro mąstymo. Kad apkabintų pasaulį ir leistų jam apkabinti save. 

Dėkoju už pokalbį. 

1   Elif Shafak. Mečetė sultono dukteriai. Vilnius: Tyto alba. 2017, p. 183.

Salonas