Jonas Baranauskas: kad ir kas benutiktų, reikia tikėti teatru

Diana Gancevskaitė, Avanscena 2018 01 09 lzinios.lt, 2018 01 03
Aktorius Jonas Baranauskas. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka
Aktorius Jonas Baranauskas. Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotrauka

„Visi mano kurti vaidmenys Klaipėdos dramos teatre yra nerealūs - susieti su anapusiniais pasauliais, prisiminimais, fantazijomis,“ - sako vienas perspektyviausių šio teatro aktorių Jonas Baranauskas. Rudenį įvykusioje režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjeroje „Naktis“ pagal šiuolaikinio lenkų rašytojo Andrzejaus Stasiuko pjesę Jonas Baranauskas sukūrė pagrindinį personažą - mirusį automobilių vagį.

Radijo laidoje „Avanscena“ teatrologei Jūratei Grigaitienei jaunas aktorius papasakojo ne tik apie šį įsimintiną darbą, bet ir pasidalino įžvalgomis apie darbą su skirtingais režisieriais, profesinį pašaukimą bei per gana trumpą kūrybinio darbo tarpsnį sukurtus daugybę vaidmenų.

Netikėtas profesijos pasirinkimas

Prieš ketverius metus Klaipėdos universiteto menų fakultete baigęs režisūrą, Jonas Baranauskas valgo aktoriaus duoną - žiūrovai jau spėjo pažinti šį jauną kūrėją, sukūrusį vaidmenis ne tik Klaipėdos dramos teatre, bet ir Kauno kameriniame bei Kauno nacionaliniame dramos teatruose. 

„Visuomet galvojau, kad ateitį siesiu su muzika,“ - prisipažįsta J. Baranauskas. - „Bandžiau stoti pas Giedrių Kuprevičių į garso technologijas, garso režisūrą, bet neatnešiau muzikos mokyklos baigimo atestato ir man pritrūko kažkokio nuošimčio balo. O kitą dieną ar po kelių dienų buvo stojamieji Klaipėdoje į aktorinį. Nelabai pasiruošiau, atėjau, praėjau, įstojau ir likau. Pradžioje, pirmaisiais studijų metais, absoliučiai nieko nesupratau, kas vyksta, bet mane tai užkrėtė. Ir dabar tai yra mano gyvenimas. Kiti nuo vaikystės lanko teatro būrelius, domisi, o mano atveju to nebuvo. Netgi kai tėvai mane vesdavosi į teatrą, aš sakydavau - gal jau galime eiti iš čia, man jau atsibodo.“

Aktorius teigia net neklausęs tėvų, kaip jiems patinka toks profesinis sūnaus pasirinkimas. „Tiesiog pasakiau - mama, aš dabar ten studijuosiu. Pamenu, labai laimingas grįžau iš stojamųjų, nes jų metu padariau kažką tokio, kažkam patikau, kažkaip praėjau konkursą, o tėvai, matydami, kad sūnus yra patenkintas ir nori studijuoti būtent ten, tiesiog priėmė šį faktą. Galbūt ir kvaila būdavo, kai grįždavau po pirmo kurso ir sakydavau - mama, žiūrėk, aš moku žongliruoti! Juk pasikalbėjus su buvusiais klasės draugais, studijuojančiais matematiką ar kokius kitus rimtus mokslus, keista, kai pats sakai - o aš, va, kamuoliukus moku mėtyti,“ - prisiminimais dalijasi J. Baranauskas. Dabar, anot jo, tie patys buvę klasės draugai, o ir giminės mielai eina į spektaklius, kuriuose jis vaidina.

Nauji atradimai „Naktyje“

„Visi mano kurti vaidmenys Klaipėdos dramos teatre yra nerealūs - susieti su anapusiniais pasauliais, prisiminimais, fantazijomis. Kai pradėjome repetuoti „Naktį“, mano vaidinamas personažas buvo gana buitinis, realus. Bet paskui viskas perėjo į tam tikrą metafizinį lygmenį ir aš galbūt šiek tiek tuo nusivyliau,“ - atvirauja aktorius. - „Visgi ėmus vis daugiau ir intensyviau repetuoti, specifinis Agniaus Jankevičiaus spektaklio statymas, ėjimas „per žiūrovą“ - tai man buvo naujas, išskirtinis dalykas, lyginant su ankstesniais vaidmenimis. Visą laiką norėjau dirbti su Agniumi, buvau matęs pakankamai jo režisuotų spektaklių, jie man labai patiko. Tad sužinojęs, kad jis statys spektaklį mūsų teatre, vyliausi, kad į jį būsiu pakviestas ir aš. Žinoma, man pasisekė. Šio spektaklio kūrimas suvienijo visus, kurie ties juo dirbo. Negaliu komentuoti paties spektaklio, kaip jis pavyko - tai jau žiūrovų ir kritikų darbas, o mes visi esame labai šiuo darbu patenkinti.“

Kalbėdamas apie savo vaidmenį „Naktyje“, J. Baranauskas mielai leidžiasi į repeticijų apmąstymus: „Mes nebandėme pateikti to, kad mano personažas štai dabar yra lavonas. Ėjome kitu keliu. Kas galėtų būti, jei iš tiesų atsidurtum tokioje situacijoje - po mirties galėtum pamatyti save iš šalies? Ir iš tikrųjų suprastum, kad tau ten nėra ką veikti, liko keletas dienų iki išėjimo. Kaip su tuo susitaikyti, kaip tame apsigyventi, priimti? Man patiko, kad šių dalykų akivaizdoje nedarėme didelių mistikų - tai buvo tiesiog paprastai pateiktas mirusio žmogaus ir jo sielos pokalbis. Siekiant suprasti anapusybės dalykus, labai daug kalbėjomės apie religinius dalykus, pomirtinius pasaulius - tai perprasti buvo savotiškai sudėtinga. Tai galbūt nėra aiškiai matoma scenoje, tačiau teko nemažai dalykų perprasti tam, kad tai sukurtume.“

Kaip kuriamas personažas

Kūrybinėje jauno aktoriaus biografijoje - kone vien pagrindiniai personažai. „Man visuomet svarbiausia rasti vidinį ryšį su režisieriumi,“ - teigia J. Baranauskas. - „Kai studijavome, buvo labai įdomi sistema - neturėjome kurso vadovo, kas pusmetį ar metus dėstytojai keisdavosi. Jeigu būtų buvę kitaip, nežinau, ar būčiau taip užsikrėtęs teatru. Su mumis dirbo Darius Meškauskas su Regina Šaltenyte - paimi iš jų vienokią mokyklą, motyvaciją; paskui atėjo Vytautas Anužis su Velta Anužiene - persiimi skirtingu jų mokymu; vėliau Gytis Padegimas... Visi jie ateidavo su noru mus kažko išmokyti. Tiesa, su Gyčiu Padegimu dirbta ir bendrauta daugiau - ne tik studijų metais, bet ir vėliau kuriant spektaklius Kaune. Dabar šis režisierius - ne tik mokytojas, bet ir draugas, kurį visuomet malonu sutikti, jo pasiklausyti. Juokaudami vadiname jį vaikščiojančia enciklopedija.“ Aktorius teigia besidžiaugiantis galimybe dirbti su tiek skirtingų režisierių. „Neskirstau jų į „Top 3 geriausieji“ ar panašiai, dirbdamas su kiekvienu iš jų kažko pasisemi, nuolat supranti, kad vis dar daug ko nežinai, gali labiau pasistengti.“

Pašnekovas prisipažįsta turįs ir savo, kaip aktoriaus, darbo ypatumų: „Baigiant praėjusį sezoną, susitikome su Agniumi Jankevičiumi dėl „Nakties“. Režisierius paklausė - skaitei pjesę? Sakau - ne. Kodėl? Nes visuomet, kai perskaitau medžiagą dar nepradėjęs dirbti, aš viską jau sau kažkaip susigalvoju, ir tai labai skiriasi nuo to, ką paskui pateikia režisierius, todėl tampa labai sunku pabėgti nuo to, ką pats sau jau esu susidėliojęs. Tad paskutiniu metu stengiuosi viską pradėti nuo pat pradžių, kartu su visais.“

„Man labai patinka, kad kartais nieko nedarant pats personažas ateina pas tave. Nes, būna, kuo tu labiau dėl jo stengiesi, tuo daugiau atsiranda variantų, tarp kurių pasimeti,“ - atvirai sako aktorius. - „Tad pastaruoju metu stengiuosi žiūrėti kas yra su kuo susiję medžiagoje, dėl ko taip yra. Pavyzdžiui, kai dirbome su Gyčiu Padegimu spektaklyje „Akmenys jo kišenėse“ Kauno kameriniame teatre, tai irgi buvo atskira mokykla, nes režisierius taikė tam tikrus metodus, kuriais niekada nebuvome dirbę. Spektaklyje mes, du aktoriai, vaidinome po 7-8 skirtingus personažus ir kiekvieną jų norėjosi perteikti vis kitaip, tad teko dirbti atskirai prie kiekvieno. O kai jau yra pagrindinis vaidmuo, stengiesi tiesiog būti medžiagoje, klausyti šalia esančio kolegos. Turbūt per šiuos dalykus ir atsiranda personažas.“

Noras kažką duoti kitiems

„Vok kaip menininkas,“ - nusijuokia Jonas Baranauskas, paklaustas, ar jaučia aktoriams būdingą smalsumą, aplinkos ir žmonių stebėjimą. - „Iš tikrųjų taip, be perstojo stebiu visus žmones, jų judesius, juoką... Kartais pagaunu save galvojant - hm, gal ir man būtų gerai tokį dalyką panaudojus. Tai vyksta kasdien - einant gatve, žiūrint filmus, serialus. Juk tai duoda savotiškos naudos.“

Svarstydamas apie tai, ko reikia jaunam žmogui, siekiančiam tapti aktoriumi, J. Baranauskas atvirauja: „Noro ir tikėjimo. Ką bent jau savyje pastebiu - nesvarbu, koks darbas vyksta ar spektaklis nusimato, niekada neprarandu tikėjimo ir noro tai daryti. Turbūt kad ir kas benutiktų, reikia tikėti teatru. Juk yra pavyzdžių, kai aktoriams dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra „atmušamas“ noras tikėti teatru, visu tuo suabejojama. Net man pačiam yra buvę dienų, kai pagalvodavau - kokias aš čia nesąmones darau? Ką, aš čia - dėl pinigų? Ne! Juk tai yra noras duoti, padaryti kažką gero. Mes dirbame dėl žiūrovų, dėl kitų žmonių. Tad tas noras ir tikėjimas yra svarbiausi dalykai.“

lzinios.lt   

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą teatrologės Jūratės Grigaitienės pokalbį su aktoriumi Jonu Baranausku galite išgirsti ČIA

Salonas