Butō šokio meistrė Sakurako: mane sunku įkategorinti

Diana Gancevskaitė, Avanscena 2017 11 01 lzinios.lt, 2017 10 11
Sakurako – daugelio sričių menininkė. Rūtos Kenstavičiūtės nuotrauka
Sakurako – daugelio sričių menininkė. Rūtos Kenstavičiūtės nuotrauka

„Lietuvoje aš pradedu nuo nulio,“ - teigia radijo laidos „Avanscena“ viešnia Sakurako. Menininkė, net aštuoniolika metų rezidavusi svetur, kuria ir reiškiasi įvairiose meno srityse - poezijoje, šokyje, fotografijoje, skulptūroje, performansuose ir šokio mene butō. Į gimtąją šalį grįžusios moters teigimu, dabar ji bando „reintegruotis“ Lietuvoje, kadangi ketina čia pradėti savo kūrybinę ir pedagoginę veiklą.

Sakurako - kadaise politikos bei verslo temomis rašiusios žurnalistės, vėliau - finansų analitikės Ingos Cholmogorovos sceninis vardas, lietuvių kalba reiškiantis vyšnių žydėjimo mergaitę. Nors pripažintos menininkės darbais žavisi užsienio žiūrovai ir meno kritikai, Sakurako pripažįsta Lietuvoje kaip kūrėja esanti nežinoma.

„Reintegravimasis“ gimtojoje šalyje

Emigrante savęs Sakurako nevadina. „Mano gyvenimas svetur „atsitiko“ lyg ir netyčia. Dabar visi, kas netingi, emigruoja, tai labai populiaru - ėmei ir išvažiavai į Londoną dirbti bet ko. O tuomet, prieš aštuoniolika metų, nors jau buvo ir nebe tarybiniai laikai, emigruoti nebuvo taip paprasta. Visgi man sunku kalbėti apie dabartinį savo „grįžimą“, nes nebuvau nutarusi gyventi svetur,“ - teigia laidos viešnia.

Inga Cholmogorova Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo „Respublikos“ ir „Verslo žinių“ redakcijose. Vėliau, 2004 m., mergina įstojo į Amsterdamo Gerrito Rietveldo akademiją, kur studijavo fotografijos, tapybos ir skulptūros meną. Taip prasidėjo jos meninio išsipildymo kelionė.

„Išvažiavau įgyvendinti vieno projekto, kuris nuo pusės metų išsitęsė iki dar tiek pat ir štai jau kiek metų pragyvenau ne Lietuvoje, čia sugrįždama tik labai trumpiems vizitams.“ Sakurako teigia, kad taip susiklosčius aplinkybėms, visi jos meniniai darbai sukurti svečiose šalyse. „Lietuvoje aš pradedu nuo nulio. Iš vienos pusės „reintegruojuosi“, nes reikia permąstyti ir „pagauti“ visas lietuviško identiteto subtilybes, iš kitos pusės - turiu iš naujo pradėti savo veiklą, nes kaip menininkė čia esu visiškai nežinoma.“

Sakurako gyvenimas užsienyje - nuolatinės kelionės ir kūrybiniai projektai skirtingose pasaulio šalyse. „Dažniausiai reziduodavau Amsterdame. Išvykdavau su projektu kuriam laikui, tarkim, į Berlyną, vėl grįždavau į Amsterdamą, pasikeisdavau lagaminą, tada važiuodavau kitam projektui į Londoną, paskui vėl atgal.“ Prieš priimdama sprendimą apsigyventi gimtinėje, menininkė rezidavo Paryžiuje.

Lietuviško mentaliteto subtilybės

Svarstydama apie žmonių bei kultūrų skirtumus, Sakurako šypsosi: „Jeigu dabar būčiau Prancūzijoje ir kalbėčiau apie prancūzų mentaliteto subtilybes, turėčiau visą vežimą apie jas pripasakoti. Kur bebūtum, su kuo bedirbtum, kiekviena tauta, nacija turi savo mentalitetą, kalbą, mąstymo niuansus, kitaip sakant - būdą save išreikšti ir būdą būti. Arba to reikia išmokti, arba prie to priprasti, arba, kaip mano atveju, perišmokti.“ Menininkės nuomone, žiūrint kitataučio akimis, visose pasaulio šalyse, o tuo pačiu - ir jose gyvenančių žmonių savivokoje, yra visko - ir gero, ir blogo. Dabar pačiai Sakurako įdomu iš naujo perprasti gimtosios šalies gyventojų mentalitetą. „Man įdomus lietuviškas spontaniškumas - kai viskas atrodo labai paprasta, savaiminga. Bet tame daug ir chaoso, išsiblaškymo: planai keičiasi kas minutę, priklausomai nuo to, į ką atsitrenkei senamiesčio gatvėje.“

Iš užsienio grįžusiai menininkei, žinoma, įdomiausia, kuo ir kaip gyva lietuviškoji meno terpė. „Dabar aš prisimenu arba susipažįstu su tuo, kas yra kas, kas vyksta teatruose, šiuolaikiniame šokyje, kokios yra šioje srityje veikiančios institucijos ir panašiai. Stengiuosi susigaudyti.“

Nešališku žvilgsniu žvelgdama į lietuviškąsias meno pasaulio aktualijas, Sakurako teigia, jog čia visame kame jaučiamas provincialumas. „Dėl to liūdna, nes atrodo, kad vyrauja jausmas „aš gyvenu savo balelėje, čia viską žinau, kas kitur dedasi man nelabai svarbu, ir iš šios savo pozicijos apie kažką kalbu“. Jeigu norime čia kurti - šiuolaikinį meną ar ką kito, turime bent truputėlį žinoti, kas vyksta šioje srityje kitur pasaulyje, kokios yra tendencijos; nebūti dešimt metų atsilikusiais. Nenoriu pasirodyti arogantiška, bet su tuo išties susiduriu, ir tuomet pagalvoju - o! ar tai jūs išties nežinote, ar nenorite žinoti?“ - ironizuoja Sakurako.

„Lithuanian love affair“

Savo grįžimo į Lietuvą priežastimi kūrėja įvardija „Lithuanian love affair“ ir patikslina: „Gyvenau sau Paryžiuje praktiškai kaip buržua, nematanti vargo, kviečiama, rodanti savo darbelius, turinti kompaniją, - viskas tvarkoje. Ir štai visai netyčia, nuvažiuoju pravesti vieno seminaro į Lietuvą ir sutinku jaunos kartos žmones. Per tą laiką, kol aš gyvenau Olandijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, pasirodo, užaugo visa nauja karta. Ir dabar jie yra tie, kurie nori kurti, dirbti, ir jie yra ateitis.“ Sakurako anuomet pravedė vieną trumpą seminarą Oskaro Koršunovo teatre. „Susirinko Lietuvos muzikos ir teatro, Vilniaus dailės akademijų studentai - jaunų kūrėjų komanda. Ir tai buvo „love affair“. Jiems labai patiko, ką aš darau, man labai patiko jų entuziazmas, žinių troškulys, darbštumas. Ir tarp mūsų įvyko rezonansas. Po seminaro mes bendravome vėl ir vėl, kol man nebebuvo kaip iš Paryžiaus su jais dirbti, nes turėjau fiziškai būti čia, Lietuvoje. Juk visų jų ten nenusiskraidinsiu,“ - prisimena kūrėja. - „Dėl to man teko priimti gana drastišką sprendimą ir tarti: nežinau, kaip ten viskas bus, bet važiuoju į Lietuvą. Darysiu rezidenciją namuose,“ - prisimena laidos viešnia.

Kūryba be ribų

Sakurako - daugelio sričių menininkė, jos kūrybinėje biografijoje - tekstų rašymas, poezija, tapyba, fotografija, skulptūros menas, performansai, šokio menas butō. „Mane labai sunku „įkategorinti“, negaliu būti vienoje „dėžutėje“. Tokia jau esu - be ribų, niekur savęs nespraudžianti, etikečių sau ant galvos neklijuojanti,“ - teigia Sakurako. - „Man žodis „menininkė“ yra O.K. - jis savyje talpina viską. O kadangi esu „atėjusi“ iš konceptualaus meno, visa kita man yra tiesiog išraiškos priemonės. Galima sakyti, operuoju tokiame trikampyje: performansas, šokis ir teatras. Nors ir čia tikslių etikečių neklijuoju - kaskart įvyksta gyvas sceninis menas.“

„Visiems nuo pat mano vaikystės buvo aišku, kad esu menininkė. Tiesa, tėvai neskatino manęs eiti tuo keliu, lankiau paprastą mokyklą. Visgi manau, kad visi gyvenimo potyriai - kokius mokslus esi krimtęs, kokiose kultūrose esi gyvenęs, kokius darbus esi atlikęs - visa tai susideda į asmenybės brandą, taip pat plečia akiratį, nesijauti esąs vienos uždaros srities žinovas,“ - svarsto laidos viešnia. - „Esu multidisciplininė menininkė. Kaip nesuprantu ribų tarp miestų ar šalių, nors oficialiai jos ir egzistuoja, taip juo labiau - mene tarp disciplinų. Pats sau susikuri ribas ten, kur tau jų reikia.“

Arba „you get it“, arba „you don´t“

Lietuvoje menininkė įkūrė pirmąjį Lietuvoje butō šokio teatrą pavadinimu „Okarukas“ (akylesni turėtų iškart pastebėti, jog šis pavadinimas - tai kūrėjos pseudonimas Sakurako, skaitomas atvirkščiai). Butō - tai XX a. 6-ajame dešimtmetyje japonų choreografo Tatsumi Hijikata išvystyta šokio technika, ypatingą svarbą teikianti autentiškam šokėjo judesiui ir dabarties patirčiai. „Tai, ko galiu išmokyti kitus judesio, šokio kalbos prasme, ateina iš šio scenos meno. „Okarukas“ yra kompanija, kurioje mes ieškome išraiškos, šokio teatro formos, bet mūsų scenos kalba, mus jungianti disciplina, judėjimo ir choreografijos principai yra butō,“ - teigia pedagoginę veiklą Lietuvoje pradėjusi menininkė.

Prisimindama savo pirmąją pažintį su šiuo šokio menu, Sakurako teigia, jog ne ji pasirinko butō, o ši disciplina pasirinko ją. „Kai pamačiau pirmąjį savo gyvenime butō performansą, pajutau tą „galų gale!“ jausmą: tai buvo kalba, išraiška, kuri mane palietė tiesiogiai, aplenkdama intelektą, čia ir dabar. Man labai dažnai to trūkdavo šiuolaikiniame ar klasikiniame šokyje. Būdavo, ateini į labai gerą spektaklį ar performansą ir pamatai puikią techniką, atlikimą, scenografiją, šviesas ir visa kita, o išeini jausdamasis „nepavalgęs“. Trūkdavo tokio „ak“, sujaudinimo, - prisimena kūrėja. - O žiūrint butō man nekilo jokių klausimų. Galbūt nesupratau tos šokio kalbos žiūrėjimo metu, bet viską pajutau giliai viduje.“

Sakurako nesitiki, kad ši scenos meno disciplina taps labai populiari: „Butō toks dalykas, kad arba „you get it“, arba „you don´t“. Tai transformacijos šokis, daug dėmesio skiriantis buvimui čia ir dabar. Aktoriaus, šokėjo judesiai yra autentiški, galbūt jie ne kanoniški, ne įprasti, ne klasikiniai, bet jie yra autentiškai atrasti.“ Menininkės teigimu, asmeniškai jos kuriamame šokyje esmė slypi ne technikoje. „Tai gyvų kūnų sugebėjimas čia ir dabar papasakoti istoriją, atskleisti kažkokią idėją, tiesiogiai komunikuojant su publika. Šokėjai per savo kūno transformaciją perkeičia erdvę, kurioje yra, ir jei pavyksta, pasikeitimą patiria ir žiūrovas.“

Dianos Gancevskaitės parengtas straipsnis pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą radijo stoties Relax FM eteryje. Visą laidos vedėjos Karinos Metrikytės pokalbį su menininke Sakurako rasite čia.

lzinios.lt

Salonas