Vytautas Balsys: teatre išnyko treneris – meno vadovas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2017 07 28 kamane.lt, 2017 07 18
Režisierius Vytautas Balsys. Nuotrauka iš kamane.lt archyvo
Režisierius Vytautas Balsys. Nuotrauka iš kamane.lt archyvo

Vytautas Balsys - teatro ir kino režisierius, Kauno mažajame teatre gegužės mėn. pristatęs naujausią kūrinį - spektaklį „Dirbtinis įkvėpimas“. Pats pjesę parašęs ir spektaklį režisavęs kūrėjas scenoje atvirai kalba apie tai, kas vyksta teatro pasaulyje šiandien, ant kokių katastrofų slenksčio yra atsidūrę aktoriai ir kokią svarbą teatras įgyja naujųjų technologijų pavergtame pasaulyje. Apie tai bei Kauno mažojo teatro uždarymo niuansus - pokalbyje su režisieriumi.

Spektaklyje vaidina: R. Šimukauskas, I. Taločkaitė, R. Endriukaitis, S. Bagaliūnas. Kompozitorius - A. Jasenka. Dailininkė - G. Rusonė.

Kas paskatino parašyti pjesę ir kalbėti apie šių dienų skaudulius?

Labai sunku atsekti, kaip kyla tos idėjos, bet dažnai kas nors nutinka ir staiga šauna mintis parašyti tekstą. Dažniausiai tai būna teatrinis ar gyvenimo įvykis, kuris transformuojasi ir įgauna meninę formą. O vos užrašius pirmą žodį, dingsta tuščio lapo baimė, toliau jau viskas rašosi savaime. Atsiranda pagrindinis personažas, kuris prieš kažką kovoja, iškelia tam tikrus klausimus, jam atsako kiti, nušvinta struktūrinė forma ir t. t. Šis procesas man pačiam yra paslaptis, norėčiau užčiuopti tą mechanizmą, kaip viskas vyksta, bet tai neįmanoma. Šis tekstas dėliojosi tarp meilės ir keršto, tarp vilties ir praradimo, tarp iliuzijos ir realybės problematikų. Nes pjesė yra apie aktoriaus gyvenimą scenoje, apie tai, kaip dieną jis vaidina Mikę Pūkuotuką, o vakare - Karalių Lyrą. Ir kiekvieną kartą žiūrovui perteikiamas įspūdis turi būti gyvas, nepakartojamas, vienkartinis. Gimsta rutina, kuri diktuoja nuobodulį, nusivylimo jausmą, iliuzinės apgaulės supratimą. Atrodo, žmogaus gyvenimo svajonė lieka neišpildyta, nors jis ir vaidina teatre.

Čia daug kalbama apie iliuzijas, svajones. Šiandien naudodamasis technologijomis gali pasidaryti plastinę operaciją, pasikeisti savo išorę ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pjesėje beveik visi personažai panašiai pradeda gyvenimą iš pradžių ir tai asocijuojasi su paskutiniais mano gyvenimo teatre patirtais įvykiais. Tai yra labai įdomus procesas, nes į savo praeitį gali pažvelgti komiškai. Čia - personažų kūryboje - humoras yra pagrindinis laidininkas. Galimybė iš šono pasižiūrėti į savo ir kitų kolegų gyvenimą, į tikslus ir pasiekimus. Supranti, kad visa tai yra kaukės. Ir, atrodo, vienos kaukės plėšo kitas. Taip žmogus visą laiką yra pradžioje...

Kaip reikėtų šifruoti spektaklio pavadinimą „Dirbtinis įkvėpimas“?

Mano supratimu, teatras ir visas kūrybinis procesas yra dirbtinas, nes teatras ant medžių neauga. Reikia pastangų, repeticijų, atsidavimo. Reikia jį sukurti. Teatras prikelia tą dirbtinį įkvėpimą, suteikia dirbtinį kvėpavimą. Jis turi tą mistinę paslaptingą jėgą, kada įtraukia įvairiausius gyvenimo įvykius, net ir tuos, kurie būna žiaurūs, kaip, pavyzdžiui, netektys. Man pačiam taip yra buvę: tą pačią dieną buvo mano mamos laidotuvės, o aš turėjau būti premjeroje. Tačiau, nors aktorius teatrą ir dirbtinai kuria, kartu jis jį gelbsti.

Spektaklis reflektuoja šiandienos realybę. Nepastebimai greitai įvyko techninė revoliucija ir kompiuteriai, telefonai bei kitos technologijos užvaldė mūsų sąmonę. Tai yra faktas - mes tampame priklausomi nuo technologijų. Bet baisiausias dalykas yra tai, kad su jomis ateina ir technokratinio mąstymo žmonės. Ir visam humanitariniam pasauliui kyla dideli pavojai. Neaišku, kas išliks. Nesu toks pesimistas, kad sakyčiau, jog išnyks aktoriai ir poetai, bet kad viskas keičiasi - akivaizdu. Nebėra jokio santykio, kurio mes nesuvoktume per medijas. Ateina karta, kuri užaugo su virtualiais žaidimais, kompiuteriais ir visą sąmonę pervedė į tai, ką galima pavadinti techno simuliakrų sugalvotos dirbtinės realybės pasaulį. O iš šio pasaulio ateina žmonės, kurie valdo kultūrą. Kurie nebemato dvasinio kapitalo, o tik valdymo struktūras ir naudos principus. Nauda visą laiką atsiremia į pinigus, finansus, bet ar tai iš tikrųjų yra nauda, parodys laikas.

Dabar menininkui problematiška tampa ne tik išgyventi finansiškai, bet ir išsaugoti savo individualumą. Nes technologijos uzurpuoja, pavergia. Nebėra aišku, kas yra aktorius, menininkas. Jis yra tik priedėlis prie technologijų. Nebelieka to kūrybinio prasidėjimo. Anksčiau menas buvo stebėjimo privilegija, kada sėdi, stebi, o dabar ekranas tave įtraukia. Tu net neturi atsitraukimo galimybės, nes čia tiek garsų ir vaizdų, kurie tave tiesiog pagrobia. Virtuali iliuzija yra kuriama mechaniškai ir už mašiną niekas geriau to sukurti negali. Technologijų žavumas slypi jų dizaine, nes jos yra labai gražios, patrauklios - tiek telefonai, tiek kompiuteriai. Mes stovime ant slenksčio ir nežinome, kaip viskas bus toliau.

Kaip manote, ar teatras dar turi kokią nors galią kažką pakeisti, sugrąžinti?

Mes grįžtame į dinozaurų epochą, kurioje kompiuteriniai dinozaurai reiškia daugiau negu žmogaus meilė, santykiai, ir atsitinka taip, kad žiūrovas jau ir nebereflektuoja scenoje rodomų problemų. Jis gauna labai didelę dozę komercinio teatro, kuris taip pat yra technologijų pasekmė, nes per jas įkalbama vertė. Žmogus nebemoka atsirinkti, kas yra gerai, o kas - blogai. Jam siūloma visa dozė juoko, linksmybės visą parą. Gali žiūrėti, kvatoti, paskui išeiti ir sakyti, kokia tai nesąmonė. Žodžiu, reklama tapo mūsų kasdienybės dalimi, nėra jokio portalo, kurį įsijungtum ir nematytum reklamos. Reklamą tiesiog esi priverstas žiūrėti. J. Miltinis, kai aktoriai filmuodavosi kine, jų portretus iškabindavo teatro koridoriuje. Dabar gi didžiausia reklama yra tualete, virš pisuaro. Kas galėjo pagalvoti, kad kokio koncerto anonsą pamatysi būdamas tualete...

Technologijos gamina žaidimus. Ir lieka duonos ir žaidimų užsiėmimas, kaip senovės romėnų laikais. Žaidimų esmė yra ta, kad sukuriama iliuzija, jog tu viską valdai. Technologijos įteigia absoliučią vertę, kuri kažką padaro žvaigžde, žinomu. Jis tampa legenda, nepasiekiamu superlatyvu. Tie simuliakrai valdo, bet jie neatitinka vertės. Kadangi nėra susikalbėjimo su valdžia ar dar su kažkuo kitu, tu negali net paklausti, ar teatras įdomus apskritai. Yra žmonių, kurie sako, kad asmeniškai dėl jų teatro gali iš viso nebūti. Todėl, kad telefonas rankoje. Spektaklis prasideda ne nuo rūbinės, o nuo prašymo išjungti mobiliuosius telefonus. Bet vis viena absoliučiai visi neišsijungia. Technokratinė vergija žmoguje uzurpuoja visus laisvės plotelius. Galiausiai jis pasakys, kad jam net ir gamtos nereikia, kad reikia išpjauti medžius, visur išasfaltuoti.

O ką būtų įmanoma pakeisti?

Didžiulis pavojus kyla ne tik teatrui, bet ir visoms humanitarinėms formoms. Reikia dirbti, ieškoti, nepasiduoti, turėti bendraminčių, su jais spręsti problemas. Neišsigąsti. Galvoti, kad tos technologijos atėjo ir praeis. Žinoma, jos nori viską užvaldyti, robotai keičia žmones, bedarbių armijos didėja, nes robotas darbą atlieka geriau už žmogų. Taip ir mene - mašina kurs geriau už žmogų. Matome tai, kad menas jau pralaimi. Bet, manau, visada atsiras žmonių, kurie tam priešinsis. Intuityviai. Nes paprasčiausiai jiems duotas laisvės pojūtis. Ir tai vis viena pasireikš kokia nors protesto forma. Iš esmės kūrėjų pašaukimas ir yra siekti, ieškoti, nepaisant žinojimo, kad pralaimėsi. Mėgini išsakyti, ką jauti, kas tau duota. Rašau apie tai, nors tai ir yra beprasmis gestas tuštumoje.

Kokias opias problemas įžvelgiate Lietuvos teatro situacijoje ir kaip siūlytumėte jas spręsti?

Yra susiformavę valstybiniai teatrai ir kitos tam tikros grupės. Man atrodo, kad teatro modelis turėtų būti panašus į sporto valdymo. Kuomet sporto komanda pritraukia lėšų, yra direktorius, komanda, treneris, ir jie visi siekia bendro tikslo - laimėti. Dabar yra taip, kad aktorius, buvęs kolektyvo darbuotojas, išrenkamas teatro vadovu. Jis tampa direktoriumi, meno vadovu, viskuo. Bet iš esmės yra tik sudaromas repertuaras, o nei pačia komanda, nei jos meniniu lygiu, nei spektaklio kokybe jis negali rūpintis. Yra viena kita „razina“ - neva pakvietėme garsų režisierių ar parodėme garsų užsienio kūrėjų spektaklį, bet tai yra išpūsta. Teatro gyvybė priklauso nuo jo puoselėjimo. Jį, kaip sodą ar daržą, reikia prižiūrėti, o vienas žmogus to padaryti negali. Teatre išnyko treneris - meno vadovas.

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu Lietuvos krepšinio komanda atsisakytų trenerio... Modelis turi būti racionalus: reikia ir vadybos, bet reikia puoselėti ir meninę pusę. O dabar teatruose tokio modelio nėra. Yra neva vadovai, bet iš tikrųjų tai - tik žodžių žaismas. Tas žmogus yra administracijos direktorius, o staiga tampa visagaliu vadovu. Kadangi visi bijo būti atjungti nuo maitinimo mašinos, prarasti darbą, ima jį simuliuoti. Sutinku jaunus aktorius, einančius iš akademijos, ir jie man sako: „Ai, einu į repeticiją“. Ta prasme, jie į repeticijas eina nenoriai, neturi to noro eiti dirbti. Bet jie privalo tą daryti, kadangi gauna algą. Nebėra dialogo aktorių bendruomenėje. Niekas nesusitinka, nematau jų renginiuose, jie yra užsidarę. Technologijos ir žudo tą gyvą dialogą, kurį taip reikia puoselėti.

Spektaklio premjera įvyko Kauno mažajame teatre, kurį nuspręsta prijungti prie Kauno miesto kamerinio teatro. Ne vienerius metus esate buvęs šio teatro meno vadovu, tad puikiai žinote visus jo užkulisius. Kaip vertinate šiuos pokyčius? Ar tai yra natūralus ir neišvengiamas procesas, ar vis dėlto tam tikras sąmokslas?

Su šiuo teatru yra susijęs labai gražus mano gyvenimo etapas. Ten likusi daugybė spektaklių, kurie itin gyvi ir kuriuos būtų galima rodyti ir toliau... Puikiai visi suprantame, ką reiškia šis jungimas. Tai yra žodinė simuliacija. Prijungia, panaikina, reiškia, atima iš tavęs vietą, kur galima persirengti, nusigrimuoti. Įvardykim tai labai aiškiai - tai yra sunaikinimas. Nebereikia ir viskas. Dabar lieka tik prisiminimai, kaip viskas buvo smagu ir gera. Bet, matyt, viskas turi savo kainą. Manau, kad čia viskas vyksta kur kas platesniame lygmenyje, turiu minty tai, ką kalbėjau apie technologijas. Ir tai, jog žmonės, neturintys kompetencijos, iš inercijos imasi vadovauti. Apie tai ir kalbu savo pjesėje. Apie tai, kad aktorius jaučia šią griūtį ir technologijų brovimąsi į teatrą.

Kada ir kur artimiausiu metu bus galima pamatyti spektaklį „Dirbtinis įkvėpimas“?

Neaišku, kaip išsispręs situacija su Mažuoju teatru. Rudenį turėtų paaiškėti. Gal Mažajame sumažės administracinis aparatas, bet dar kurį laiką bus galima naudoti salę ir čia bus galima toliau rodyti spektaklį. Jei ne, tuomet Kameriniame. Dabar situacija yra sudėtinga. Kol kas Kaune nėra tokios eksperimentinės salės, kokia kažkada buvo ir toliau galėjo būti Mažasis teatras. Viskas atsiremia į naudą. Turime tokią „valstybės valstybėje“ situaciją: čia yra valstybinis teatras, o čia Kauno miesto. Viskas priklauso nuo valdymo struktūros.

Visi suprantame, kad viskas yra laikina, nesame atėję amžiams. Bet yra taip, kad jeigu žmogus užima administracinį postą, jam atrodo, kad jis tapo Kaligula, kad yra visa imperija. Ir pirmiausia pradeda naikinti artimiausius žmones. Jam atrodo, kad kažkurias reformas įgyvendins amžiams. Vis dėlto tikiu, kad teatro scena išliks, kad liks juslinis žiūrovo ir aktoriaus susitikimas. Kad teatras turės poveikį - atskleis žmogui jo paties paslaptis, unikalumą ir vienkartiškumą. Teatras yra vienkartinis įvykis, čia ir dabar vykstantis veiksmas. Kadangi vyksta žūtbūtinė egzistencinio išlikimo kova, Dievas atima protą. Nes jeigu tu neturi darbo, esi atjungiamas nuo sistemos. Ir viskas. Tu gali ką nori galvoti apie teatrą, meną apskritai, bet jeigu rankoje neturi bulvės, druskos užsiberti, visos taurios idėjos pasimiršta. Aplink yra daug tokių pavyzdžių. O taip neturėtų būti, aktorius neturėtų taip jaustis ir lakstyti į visus komercinius projektus. Bet dabar yra toks laikas. Turi neprarasti uoslės. Kaip koks šuo, pabrukęs uodegą, nežinai kur eiti. Turi tvirtai žinoti, kas yra virtualu, kas yra melas, tiesa ir drąsa. Tai yra vertybės.

Ačiū už pokalbį.

Salonas