Artūras Sužiedėlis: teatras – įrankis keisti pasaulį

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2017 05 10 kamane.lt, 2017 05 08
Artūras Sužiedėlis. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Artūras Sužiedėlis. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Artūras Sužiedėlis - dramos teatro aktorius, neseniai atšventęs trisdešimt penktąjį gimtadienį. Nors jo pavardė ir nešmėžuoja didžiųjų teatro apdovanojimų laimėtojų sąrašuose, tai yra aktorius, kiekvienam spektakliui suteikiantis nuoširdaus žmogiškumo atspalvį, gyvybiškai būtiną dialoge su publika. Apie kokias galimybes svajoja jauni aktoriai šiandieniame šalies teatre, apie šiuolaikinio teatro beveidiškumą ir teatro (ne)reikalingumą dabartiniame pasaulyje - pokalbyje su A. Sužiedėliu.

Jūs pasirinkote teatrą ar teatras pasirinko Jus?

Labai sunku atsakyti vienareikšmiškai. Kažkiek tikiu likimu, kad pats gyvenimas mus stumia į kryžkeles, kuriose mes kažką pasirenkame. Tokioje kryžkelėje atsidūriau dar vaikystėje. Mano mama darželyje dirbo auklėtoja ir man pasiūlė pavaidinti kalėdiniame spektakliuky, na, ir aš pavaidinau. Tada man buvo maždaug 10-11 metų. Vėliau klasės draugas pasiūlė eiti į dramos būrelį Jaunimo teatre Vilniuje. Todėl dešimtoje klasėje matematikai ir fizikai per daug reikšmės jau neteikiau, nes žinojau, kad stosiu į aktorinį. Pasisekė. Tik iš trečio karto.

Žinoma, gyvenime buvo ir sunkių momentų, kai ne visą laiką sekėsi. Pagalvodavau, kad jeigu grįžčiau, kažką kitaip daryčiau, bet suprasdavau, kad, visgi, pasirinkčiau tą patį kelią. Teko padirbėti ir kitur, bet supratau, koks, vis dėlto, esu laimingas, kad dirbu būtent teatre. Čia būna sunku, bet tai yra mano rogės.

Išduokite paslaptį, esate kaunietis ar vilnietis?

Geras klausimas, nes pase parašyta, kad esu gimęs Kaune, bet nuo dvejų metų gyvenau Vilniuje. Po to pabaigiau akademiją ir vėl sugrįžau į Kauną, kur pasiūlė darbą dramos teatre. Aktorystė yra egzotiška specialybė ir darbo vietų nėra tiek daug, tad džiaugiesi kiekviena galimybe. Tuomet mūsų visam kursui pasiūlė vykti į Kauną. Vėliau dalis „nubyrėjo“ ir dabar mes Kaune likome penkiese iš devynių.

Atvirai kalbant, visada labai bijojau šio miesto. Matyt, buvau iš vilniečių prisiklausęs įvairių mitų. Bet atvažiavau į Kauną ir jį įsimylėjau, nes tai - kompaktiškas miestas, viskas yra arti, vienoje vietoje, centre, žmonių ir kamščių nėra baisiai daug. Kaune man labiau patinka kultūrinis gyvenimas, nes čia teatralai bendrauja daug artimiau. Tuo tarpu Vilniuje visi yra daugiau išsimėtę. Čia ir teatro šventės ir visi teatrai yra Laisvės alėjoje bei senamiestyje. Kaunas yra šiltesnis, čia žmonės paprastesni. Man buvo neįprasta, kad čia įlipi į troleibusą ir tave užkalbina visiškai nepažįstamas žmogus ir tu su juo prašneki visą kelią. Ir ne tik močiutės, bet ir jaunimas.

Aktorinę karjerą Kaune pradėjote Nacionaliniame Kauno dramos teatre, bet pastaruoju metu dažnai tenka Jus matyti ir atsinaujinusiame Kameriniame teatre, kurio scenoje, regis, labiau atsiskleidžiate. Ar tai tiesa, ar tokį įspūdį lemia maža teatro erdvė?

Kauno dramos teatras man yra kaip šeima. Būtent ten jaučiuosi kaip namie. O Kameriniame teatre dabar nauji vėjai, nauji žmonės ir projektai. Gavęs pasiūlymą sutikau ir, iš tiesų, ten yra be galo smagu. Ten daugumą žmonių pažįstu iš seniau, jie yra mano draugai. Su Vytautu Gasiliūnu turime ir edukacinę programą, pagrįstą forumo teatro principu. Aš į tai žiūriu kaip į labai gerą galimybę tobulėti.

Dramos teatre statomi daugiau klasikiniai darbai, pastaruoju metu šiame teatre labai didelių vaidmenų neturiu, tad šiuo metu daugiau darbuojuosi Kameriniame. Dramos teatras, galų gale nacionalinis, turi kitokią misiją. Mano nuomone, tokių teatrų misija turėtų būti ugdomoji, jie turi kelti visuomenės skonio kartelę. Mažesni teatrai, kaip Kamerinis, turi kitą viziją, jis gali sau daugiau leisti eksperimentuoti, įsileisti jaunimo. Kad ir kokia nesėkmė nutiktų, nebus taip blogai. Dramos teatras turi išlaikyti savo poziciją. Bet ir čia nuopuolių visada būna. Gali pasiimti dešimt geriausių režisierių, bet nesi garantuotas, kad bus dešimt šedevrų.

Esate jaunos kartos aktorius. Kaip jaučiatės kurdamas Lietuvoje, Kaune? Ką siūlytumėte keisti?

Jaučiu užsistovėjimą. Toks nepratekantis vanduo, bala. Pradedame kunkuliuoti patys savo sultyse. Naujovės priimamos gana sunkiai, juntamas didelis stiprių jaunų režisierių trūkumas. Problemos daugiausia „susiveda“ į finansus. Tarkime, užsienyje dirbdamas vien tik teatre gali sau leisti oriai gyventi, o Lietuvoje situacija sudėtinga. Visiškai nesutinku su nuolatiniu kalbėjimu, kad reikia pereiti prie užsienio teatro pavyzdžių ir „nuimti“ etatus, kad dėl jų teatrai stagnuoja, nes Lietuvos rinka yra tiesiog per maža, kad visi teatrai galėtų gyventi kaip koks „Domino teatras“, kuris ir taip yra labai stipriai dotuojamas rėmėjų.

Norėčiau padirbėti ir su užsienio režisieriais. Man yra tekę dirbti tik su lenkų režisiere Ewa Piotrowska spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“. Ji yra daugiau lėlininkė, tad man tai buvo didžiulė nauja patirtis, vis dėlto mūsų techninė bazė buvo nepakankama. Kol spektaklis buvo rodomas salėje, kurioje jis pastatytas, viskas sekėsi gerai, o perkėlus į kitą salę jis sunyko, nes jame labai svarbus apšvietimas, žaidimas su juodu kambariu. Milimetras šviesos ne ten, ir iliuzija jau dingsta. Norėtųsi tarptautinių projektų pačiame Kauno dramos teatre. Gastrolių. Nuvažiuoti ne tik į kitus šalies miestus, bet ir į užsienį. Ir ne vien dėl to, kad paatostogautum, o kad daugiau pamatytum, pabūtum festivaliuose, išvystum pasaulio teatrą. Mano pažiūros globalios, esu kosmopolitas, tad norėtųsi išvysti daugiau pasaulio. Lietuvoje esame tos pačios balos varlės ir jau visiems atsibodo tas pats „kurkuliavimas“, norėtųsi išgirsti kitos balos varlių.

Konkurencija turbūt juntama ne tik tarp teatrų, bet ir tarp juose plušančių kūrėjų. Kokia situacija yra teatrų viduje? Ar gauti vaidmenis jauniems aktoriams šiandien labai sunku? Kiek Jums pačiam svarbu yra gauti pagrindinį vaidmenį?

Neslėpsiu, man tai nėra visiškai nesvarbu. Yra žmogiška norėti būti geriausiam, visada vaidinti pagrindinius vaidmenis. Negaliu pasakyti, kad visai nesu turėjęs pagrindinių vaidmenų (jų yra buvę dramos teatre), tačiau dauguma mano vaidmenų yra antraeiliai. Mano tipažas yra kiek neherojinis. Nėra blogų vaidmenų, yra tik blogi aktoriai. Kameriniame teatre dažnai yra lygiaverčiai vaidmenys. Atsiranda toks profesinis niuansas, kad kai vaidini mažus vaidmenis ir po to gauni didesnį, pastebi, kad yra sunkiau suvaldyti dėmesį, išlaikyti veiksmą. Su dideliu džiaugsmu priėmiau vaidmenis Kameriniame, taip pat ir Kauno mažajame teatre, kur viename vaikiškame spektaklyje tenka vaidinti aštuonis skirtingus personažus. Dar nuo akademijos laikų, visą laiką sau kėliau reikalavimą, kad vaidmenys būtų kuo skirtingesni. Visi aktoriai širdy nori vaidinti pagrindinius vaidmenis, tad kaip bus toliau, parodys gyvenimas...

Mūsų šalyje dar nėra įprastos atviros perklausos. Kalbama, kaip išvengti uždarumo, atsirandančio dėl etatinio aktorių darbo, bet būtų gerai, kad bent vieną pastatymą per metus teatrai kurtų su atviromis perklausomis, kad galėtų bet kas ateiti ir būtų renkamasi. Dabar yra susiformavęs toks darbo ratas, kai režisieriai stato spektaklius su žmonėmis, kuriuos jie pažįsta, o vėliau ir vėl pasirenka tuos pačius aktorius. Tai nėra blogai, bet ir nėra labai gerai. Šiaip pati sistema Lietuvos teatre nėra labai bloga, kaip yra kalbama, kaip čia norima ją kardinaliai keisti. Nematau prasmės viską sugriauti ir pradėti nuo nulio. Galima būtų išmesti blogus dalykus ir įvesti kažkokių naujovių.

Minėjote, kad Jumyse mažai heroizmo. Jūs pats apie save taip manote, ar tai kitų nuomonė?

Galbūt iš esmės pats susidariau tokią nuomonę iš gautų vaidmenų paletės. Herojinių vaidmenų nesu gavęs. Tiesą pasakius, ir pats nelabai jų trokštu. Tarkime, kokio Romeo vaidmens. Man įdomiau vaidinti charakterinius vaidmenis. Apskritai, galvoju, kad vaidinti gerą personažą yra labai paprasta. O vaidinti blogą žmogų, pateisinti jį ir jo poelgius yra daug sunkiau, bet kartu ir įdomiau.

Yra žmonių, kurie gyvenime yra baisiai surūgę, irzlūs, o scenoje švyti, yra komedijiniai aktoriai ir atvirkščiai. Manau, kad labai svarbu yra aktoriaus asmenybė. Tau, kaip žmogui, pirmiausia svarbu yra tos vertybės, apie kurias tu nori kalbėti. Režisieriumi būti paprasčiau - jis renkasi medžiagą, tokiu būdu gali išsakyti gyvenimo problemas, kompleksus, skaudulius. Kaip mums kurso vadovė a. a. Algė Savickaitė sakė: „Džiaukitės, kol esate akademijoje, nes galite vaidinti ką norite, o po to iš dešimties vaidmenų bus tik vienas, kuris patiks“. Iš tikrųjų taip ir yra, iš dešimties vaidmenų būna vienas kitas, kuris pataiko į dešimtuką to, kas tau patinka. Čia atsiranda profesionalumas. Manau, kad profesionalumas ir vidinės savybės yra labai svarbu. Nuostabu, kai tai sutampa. Mūsų, aktorių, darbo įrankis yra siela ir kūnas. Mūsų profesionalumo lygis priklauso nuo besiplečiančio vaidmenų diapazono.

O kiek teatras pakeitė Jus patį? Ar scenoje visada išsaugojate savo savastį?

Teatras mane pakeitė, keičia ir tikrai dar keis. Turbūt į teatrą ėjau pasąmoningai, nes turėjau daug bendravimo problemų, scenos baimę, viešo kalbėjimo baimę. Teatras man yra kaip terapija. Čia gali kalbėti apie daug tau svarbių problemų. Išsisakai ir pasidaro lengviau. Ir jeigu tokiu būdu dar gali kažkiek padėti žiūrovui, tai yra didelis pasiekimas.

Teatras yra neatsiejama mano dalis, gyvenimo būdas, įrankis keisti pasaulį. Kiekvienas žmogus jį keičia savaip. O aš bandau keisti pasaulį ir save patį per teatrą. Teatras tą gali. Jis neturi atsakyti į klausimus, o juos užduoti. Viena iš teatro misijų yra pažadinti žmogų, kad šis pradėtų mąstyti. Pažadinti iš komforto būsenos, kurioje mes labai dažnai esame šiuolaikinėje visuomenėje. Žmonės sunkiai dirba, grįžta namo, žiūri televizorių ar naršo kompiuteryje, ir niekas nenori matyti jokių problemų. Užsidaro tokioje stiklinėje dėžutėje, nieko nemato ir negirdi. Facebooke deda tik pačias gražiausias fotografijas, skelbia gražiausius įvykius, mato ir kitų žmonių tokius pat gyvenimus. O teatras kaip tik kalba apie nepatogius dalykus. Kai kuriems neužtenka vieno karto, jiems reikia į teatrą ateiti dažniau. Būna labai smagu, kai išeini anksčiau iš spektaklio ir nugirsti, kaip kalbasi žiūrovai: „Man irgi yra taip pat, visiškai suprantu...“. Tai - didžiausia satisfakcija, kurią gali gauti iš kūrybos. Meluočiau sakydamas, kad vaidiname tik dėl žiūrovų. Tikrai ne. Visų pirma, tai darome dėl savęs. Kadangi kiekvieno žmogaus prigimtis yra egoistiška, visų pirma norime išsisakyti patys.

Kuri teatro kryptis Jums artimesnė - klasikinis ar šiuolaikinis teatras?

Jų abiejų sintezė. Man patinka šiuolaikinis teatras, bet tas tikrasis šiuolaikinis teatras, kuris yra ieškojime, išbando naujas kryptis, metodus. Bet ne visada yra pataikoma į dešimtuką. O kai jau atrandamas tam tikras būdas, jis tampa nebe šiuolaikinis. Klasikiniame teatre irgi yra daug gerų dalykų - tikrumas, metaforos, paprastas žmogiškumas, bet šiuolaikiniam žmogui reikia ir tos dinamikos, politiškumo. Esu už samplaiką to, kas šiose kryptyse yra geriausia. Aišku, tai padaryti yra gana sudėtinga. Labai retai senos kartos režisieriai yra atviri naujovėms. Ir dar mažiau yra jaunos kartos režisierių, kurie pripažįsta, kad, visgi, Stanislavskis, Čechovas ar Mejercholdas kalbėjo apie tikrai gerus dalykus. Labai dažnai jauni režisieriai pasistato kvailą sieną ir nenori įsileisti to tikrumo. Šiuolaikiniame teatre yra labai daug aktorių, kurie tampa ne dalyviais, ne proceso kūrėjais, o režisieriaus įrankiais. Yra ir senos kartos režisierių, kurie rodo pirštu, ką reiktų daryti, ir yra tokių, su kuriais dirbdamas jautiesi spektaklio bendraautoriumi. Taip pat ir su jaunaisiais...

O nesinori maištauti? Šokiruoti?

Man atrodo, kad tas šokiravimas madingas jau buvo. Matėme ir nuogybes, ir fekalijas, mėsas. Tai nėra nauja. Bet esu linkęs į teatrą žiūrėti kaip į psichologinį žmogaus atspindį ir jeigu režisieriui, kaip asmenybei, tai yra aktualu, jeigu jis nori tuo kažką pasakyti, viskas yra priimtina. Vienas garsus Lietuvos aktorius yra pasakęs: „Galiu nuogas lakstyti, bet tik jeigu yra prasmė“. Ir aš šiam teiginiui visiškai pritariu. Dabar dažnai jauni režisieriai siekia tiesiog šokiruoti, nes tai yra sėkmės receptas. A. Areimai tai pavyko, tai yra jo korta. Jis Lietuvoje yra tas režisierius, kuris šokiruoja ir todėl turi savo publiką. Žmonėms jo spektakliai arba labai patinka, arba visai nepatinka. Ir tai yra gerai, nes jis to ir siekia. Todėl A. Areimos kūrybą vertinu teigiamai. O yra tokių, kurie tai daro, nes visi tai daro. Tai jau yra blogai.

O pats maištauti nenoriu. Labiau scenoje noriu kalbėti apie kitus dalykus. Maištas irgi turi turėti tikslą. Dabar dauguma maištauja dėl to, jog nori išgarsėti. Aš pats nejaučiu poreikio nuolat būti televizijoje, visų laikraščių viršeliuose ir pan. Manau, kad tai yra tuštybė.

Šiandien turėti savo originalų veidą yra pakankamai sunku. Regis, jau viskas atrasta, naujumo galima surasti nebent tik naujose besikartojančių dalykų jungtyse. Ar tai opi problema ir kalbant apie teatrą, ypač jaunosios kartos jo kūrėjus? Ir kaip galėtumėte apibūdinti savo kūrybinį stilių?

Taip, taip yra. Daug kas specialiai bando būti kitokiais. A. Areima, A. Jankevičius turi savo veidą. Šių dviejų jaunų režisierių stilius labai savitas. Kai kurių vyresnių režisierių stilistika taip pat savita. Pavyzdžiui, Jono Vaitkaus.

Kalbant apie savo stilių, man labai patinka vaidinti atmosferiniuose spektakliuose, kur net mažiausias vaidmuo yra orkestro dalis. Geriausias to pavyzdys - R. Kazlo spektaklis „Palata“. Ten nuo pat pradžių iki pabaigos yra pulsavimas bendrame ritme, kai tu pasijunti neatsiejama spektaklio dalimi. Esu plataus diapazono aktorius, tad man patinka vaidinti ir šiuolaikiniame teatre, ir formos teatre, ir šokio, ir dramos. Žinoma, ne viskas dar yra išbandyta, nuogas po sceną nelaksčiau.

Kurie Jūsų sukurti vaidmenys yra patys brangiausi?

Vienas pirmųjų mano vaidmenų Kauno dramos teatre buvo Roko vaidmuo A. Jankevičiaus spektaklyje „Paskutinė Diuranų daina“. Tai buvo pirmas rimtas vaidmuo, pati tema buvo pakankamai artima ir tokia pirma labai artima pažintis su teatru. Minėtoji „Palata“, kur vaidinau Gydytoją Chobotovą. Su Rolandu Kazlu apskritai man labai patinka dirbti, kadangi jis yra aktorius, tad vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Paminėtinas vaikiškas spektaklis „Kotonai Paryžiuje“ Kauno mažajame teatre, kur techniškai, kaip aktoriui, yra labai smagu keisti personažus. A. Areimos „Plėšikuose“ vaidmuo buvo visiškai be žodžių ir privertė į viską pažvelgti iš šono. „Moderatoriai“ patiko dėl to, jog ten visas kursas labai smagiai pasibūdavome kartu. Visi vaidmenys yra savotiškai brangūs. Yra buvę vaidmenų, kai pradžioje nepatikdavo, bet vis viena juose atrasdavau man brangių ir įdomių aspektų.

Pabaigai galbūt norėtumėte ką nors palinkėti teatro žiūrovams, ypač jaunimui?

Palinkėčiau daugiau vaikščioti į teatrą. Ir nekentėti, o pasistengti atsipalaiduoti. Yra tokia žiūrovų kategorija, kuriuos į teatrą kažkas atsiveda ar ateina su pakvietimais. Ateina ir nelabai supranta, ką jie čia daro... Visoje šiuolaikinės pramogų pasiūlos paletėje - kinas, televizija, „Akropolis“, „Mega“ ir t. t. - teatras užima labai mažą vietą. Nors šiandien ir kinas jau praranda savo poziciją. Bet džiugu, kad yra tikrai gero kino ir, tarkime, į „Kino pavasarį“ susirenka nemažai žmonių. Aš pats mėgstu eiti į kiną. Bet jeigu einu, mėgstu žiūrėti šiuolaikinius holivudinius fantastinius filmus. Tačiau teatras prieš kiną pranašesnis tuo, jog jis yra daug gyvesnis, artimesnis, transliuojamą emociją matai čia ir dabar. Filmą galima pamatyti po savaitės, ir tai bus tas pats filmas, o spektaklis kiekvieną kartą bus kitoks. Kinas yra kaip bendravimas facebooke, o teatras - gyvas bendravimas, kaip kad kalbamės mes dabar. Palinkėčiau jaunimui nueiti ir į kiną, ir į teatrą. Svarbu, kad tik būtų geras filmas ar geras spektaklis.

Ačiū už pokalbį.

Salonas