Darius Meškauskas: tapdamas profesionalu, praradau dovaną būti žiūrovu

Rūta Žukė 2017 04 27 www.ve.lt, 2017 04 25
Darius Meškauskas. Dainiaus Labučio („Elta“) nuotrauka
Darius Meškauskas. Dainiaus Labučio („Elta“) nuotrauka

Vaidmenys Klaipėdos dramos teatro spektakliuose „Tėvas“ ir „Pašaliniams draudžiama“ aktoriui Dariui Meškauskui buvo lemtingi. Šiemet jis gavo pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“ bei Klaipėdos teatro apdovanojimą - „Padėkos kaukę“. Tačiau, anot pašnekovo, apdovanojimai teatralams gresia lemtingu atokvėpiu, pristabdančiu aktoriaus kelionę didesnių pasiekimų link.

Taigi apie apdovanojimus, sceną, teigiamą ir neigiamą profesionaliojo teatro puses - interviu su aktoriumi.

Šiemet jums buvo įteiktas pirmasis „Auksinis scenos kryžius“, nors profesionalaus teatro scenoje esate jau beveik tris dešimtmečius. O štai jaunutė aktorė Karolina Kontenytė gavo „kryžių“ už debiutinį savo vaidmenį Klaipėdos dramos teatre. Ar pačiam neatrodo ironiška?

Man tai nėra ironiška. Į apdovanojimus žiūriu kaip į savotišką lošimą. Komisijos vertinimas yra labai subjektyvus, be to, vyksta balsavimas - laimi daugumą balsų surinkę teatralai. Galbūt būta reikšmingesnių mano vaidmenų, tačiau taip šįsyk iškrito kortos.

Nominuotas buvau gal dvylika kartų, tačiau šiemet iš tiesų fiziškai gavau pirmąjį „kryžių“.

Galima sakyti, kad tai - jau antrasis mano „kryžius“. Pereinamaisiais metais, kai baigėsi „Kristoforo“ ir prasidėjo „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai, „kryžiai“ dar nebuvo teikiami, tad gavau rėmelį. Buvau apdovanotas už vaidmenį Aido Giniočio spektaklyje „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras (ožys)“ pagal Žano Batisto Moljero kūrinį bei Povilo Gaidžio „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ pagal Bertoldo Brechto pjesę.

Ar apdovanojimai jus įkvepia?

Man tai yra iškvėpimas (juokiasi. - Autor. past.). Žinot, kai atlieki didelį darbą, norisi giliai atsikvėpti - apdovanojimai būtent tai ir yra. Tai - taškas, riba, po kurios jau gali daryti ką nori - eiti pirmyn arba sustoti.

Apskritai stengiuosi nesureikšminti apdovanojimų. Kaip galima nuspręsti, kurį aktorių apdovanoti? Tarkime, kuris dailininkas yra geresnis: Pikasas ar Rembrantas? Juk jų lyginti negalima, jie yra tiesiog skirtingi. Ir mes, aktoriai, esame skirtingi, tad džiaukimės tuo. Ko vienas aktorius negali suvaidinti, gali kitas.

Apdovanojimai tiesiog yra puiki galimybė susivokti, kur esame ir link kur judame, kas vyksta teatre, kokios yra tendencijos.

Pasirinkimą lėmė prigimtis

Kas, anot jūsų, yra geras ar blogas spektaklis?

Geras teatras yra gyvas teatras, kuris jaudina, nepalieka abejingų. Tai yra didžiausias profesionalių teatrų tikslas. Tie teatro kūrėjai, kurie vaizduoja, kad jiems nerūpi žiūrovas, kad „mes esame menininkai, o jei mūsų kas nors nesupranta, mums nusispjaut“, yra arba kvailiai, arba dideli narcizai.

Kaip scenoje pajuntate, kad žiūrovui įdomu stebėti spektaklį?

Jaučiu, ir tiek. Jaučiu įtampą, kai žmonės įdėmiai klausosi. Egzistuoja tokie teatriniai posakiai: „girdėjosi praskrendanti musė“, „oras tapo tirštas kaip eteris“. Jei spektaklis pavyksta, tokie pojūčiai iš tiesų aplanko.

Tiesą sakant, labai pavydžiu paprastam žiūrovui tų jausmų, kurie jį aplanko stebint spektaklius. Šiandien mane nustebinti yra labai sunku, nes žinau, kaip spektaklis yra padarytas. Kitaip tariant, tapdamas profesionalu, praradau dovaną būti žiūrovu. Nebejaučiu to katarsio, kurį, tarkime, dar dešimtoje klasėje jausdavau, stebėdamas Eimunto Nekrošiaus spektaklius.

Žinojote, kad tapsite aktoriumi jau nuo mokyklos laikų. Gal galėtumėte prisiminti pradžių pradžią? Ir kaip tai tapo gyvenimo keliu?

Aš manau, kad šį pasirinkimą lėmė prigimtinis socialumas. Vien jau tai, kad mokykloje mėgau maivytis, krėsti pokštus, rodo, kad aš esu linkęs į viešumą, kad man reikia auditorijos.

Vaikystėje lankiau chorą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, žaisdavau, trainiojausi po užkulisius, ir tai man buvo užburiantis pasaulis. Taip pat lankiau dramos būrelį, vėliau įstojau į aktorinį. Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti.

Esate Klaipėdos dramos teatro trupės narys, vaidinate OKT pas režisierių Oskarą Koršunovą. Kiek vaidmenų teatro scenoje esate turėjęs, kokių smagių nutikimų yra įvykę?

Nuo 1988-ųjų teatre esu suvaidinęs 54 ar 56 vaidmenis... Einant į sceną, visada lydi baimė ir adrenalinas. Kita vertus, adrenalinas teikia malonumą. Tai - gana mazochistinė profesija (juokiasi. - Autor. past.).

Visos komiškos situacijos dažniausiai yra susijusios su mano ar mano kolegos klaida. Kad įtiktum žiūrovui, negali laužyti žaidimo taisyklių, visos jėgos, psichika yra sutelktos į siekį neišsklaidyti saldžios iliuzijos žiūrovui.

Papasakokite apie išskirtinai daug jėgų pareikalavusį vaidmenį.

Matyt, tai - Hamletas OKT teatre. Šis vaidmuo reikalauja itin daug fizinių jėgų. Labai sekina, kai tenka vaidinti jį daug kartų iš eilės. Pamenu, gastrolių metu Prancūzijoje „Hamletas“ buvo parodytas 15 kartų, Kinijoje - 20. Nebuvo kitos išeities, tik išmokti atsirinkti, kur svarbu sutelkti visas jėgas, o kur gali vaidinti laisviau.

Tie žiūrovai, kurie veržiasi pamatyti spektaklio premjerą, iš tiesų pralaimi. Premjeros metu aktoriai vaidina per didelę įtampą, jėgą... Spektaklis atgyja, ant scenos gyvenimas pradeda pulsuoti natūraliai ties kokia penkta peržiūra.

„Žvaigždžių“ vakarėliai - ne prie širdies

Nevengiate pasirodymų kine ir televizijoje. Beje, esate vaidinęs ir populiariajame „Moterys meluoja geriau“. Kaip apibūdintumėt tokią patirtį?

Darbas teatre ir kine bei televizijoje yra labai skirtingi. Teatre egzistuoja vienas didelis kadras, kuriame čia ir dabar vyksta visas spektaklio veiksmas. Televizijoje ir kine „kepama“ daug kadrų, ir tu nė pats nežinai, kaip galutinai atrodys tavo personažo vaidmuo.

Daugelis rimtų teatro aktorių pasirodymą televizijoje vertina skeptiškai...

Juk tai - ta pati aktoriaus profesija. Žinoma, aš geriau vaidinsiu televizijoje ar reklamoje, užuot dirbęs padavėju restorane. Ne dėl to, kad menkinu padavėjus ar restoranus. Tiesiog mano profesija yra aktorius ir aš bandau iš jos išgyventi.

Ar dažnai tenka dalyvauti „žvaigždžių“ vakarėliuose?

Ne, man tai yra kvaila. Būdamas tokiuose „žvaigždžių“ vakarėliuose jaučiuosi nejaukiai.

Žinoma, dalyvauju pasibuvimuose po, tarkime, „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų. Tačiau aš kur kas labiau vertinu pokalbius dviese tyloje. O jei šėlti, tai tuomet šėlti smagioje draugų kompanijoje (juokiasi. - Autor. past.)!

Klaipėdiečiai džiaugiasi, žavisi atsinaujinusiu Klaipėdos dramos teatru. Į tokius spektaklius kaip „Tėvas“, „Pašaliniams draudžiama“, „Karalienė Luizė“ bilietai parduoti net keletą mėnesių į priekį. Prieš šventes visi spektakliai - anšlaginiai. Ar teatras iš tiesų išgyvena kokybinį pakilimą, ar žmones traukia teatro įvaizdis?

Manau, žiūrovai į spektaklius nevaikšto vien dėl teatro įvaizdžio. Dažniausiai jie pasikliauja aplinkinių nuomone, rekomendacijomis iš lūpų į lūpas. Na, o jei žmonės eina, vadinasi, kokybė jų nenuvilia. Žinoma, tai nereiškia, kad trečias ar ketvirtas matytas spektaklis būtinai bus toks pat geras. Repertuarinio teatro privalumas - žanrų, stilių įvairovė kiekvieno žmogaus skoniui. Klaipėdos dramos teatras tarnauja šio krašto žmonėms ir siekia patenkinti kuo platesnį ir didesnį jų pomėgių spektrą.

Pasiekti šį tikslą padeda tik kokybė - puikūs aktoriai, gera režisūra. Naujoji teatro vadovybė, manau, eina teisingu keliu, kviesdama puikius režisierius, kurie padeda sužibėti aktoriams. Teatrui nedera būti užsidariusiam, provincialiam ir savimi patenkintam. Reikia būti atviram pasauliui ir naujiems žmonėms.

Esate kilęs iš Vilniaus, tačiau daugelis jus laiko vienu iš Klaipėdos kultūros veidų. Kuo jūs save laikote: vilniečiu ar klaipėdiečiu?

Aš dėl to nelaužau sau galvos (juokiasi. - Autor. past.). Pusę savaitės gyvenu Vilniuje, kitą pusę - Klaipėdoje. Galiu pasakyti tik tiek, kad Vilnius taip greitai keičiasi, kad kartais jį pats sunkiai atpažįstu.

Teatras užgrūdina

Didelę patirtį turintys aktoriai tą patį kelią pasirinkusiems jaunuoliams pataria daug daug skaityti. Kokiais jūs pasidalintumėte patarimais?

Žinoma, skaityti niekada nepakenks, tačiau aktoriaus duona yra veiksmas. Aktorius yra atlikėjas, tad reikia lavinti save stebint kitus žmones, aplinką, stengtis suprasti gyvenimą, kad galėtum apie reiškinius, situacijas kažką papasakoti žmonėms. Atrodo, gyvename savo gyvenimus, regis, suprantame, kas aplink mus vyksta, tačiau nuėję į teatrą dažnai nustembame: „Matai, kaip viskas yra.“

Ar scena padeda nugalėti fobijas?

Taip, padeda. Pavyzdžiui, mirtis scenoje paruošia psichiką tam, kas kažkada neabejotinai įvyks. Teatras padeda išbandyti save skirtingose gyvenimo situacijose, kas būtų, jeigu būtų, ir tai savotiškai padeda įgauti imunitetą.

Minėjote, kad jus teatre nustebinti yra sunku. Gal galėtumėte parekomenduoti, kokius spektaklius šiandien vertėtų pamatyti Lietuvoje?

Deja, dėl labai įtempto darbo grafiko seniai stebėjau spektaklius. Turiu visą sąrašą spektaklių, kurie man sukėlė smalsumą. Labai norėčiau juos pamatyti.

www.ve.lt

Salonas