Net tris kartus bandė, kol pagaliau pavyko įstoti į taip trokštamą aktorinį: metė tarptautinių santykių ir politikos mokslus, paliko gimtąjį Kauną ir atvyko gyventi į uostamiestį. „Labai pamilau šį miestą, nes čia ramu, daug gamtos. Ir žmonės čia visai kitokie…“, – sako energija trykštanti, nuolat besišypsanti, mokslus jau baigianti dvidešimt penkerių Justina Vanžodytė-Šurajeva.
Gal ši žavinga aktorės šypsena ir nebūtų matyta, jei ne vienas pagrindinių vaidmenų Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“. Pats režisierius anksčiau, interviu metu, iš kūrybinės trupės išskyrė Justiną kaip itin talentingą jauną artistę. Po sėkmingo starto mergina ir vėl repetuoja Klaipėdos dramos teatro scenoje. Šįsyk režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklyje „Juoda dėžutė“, kurio premjera vyks kovo 17-18 dienomis.
Klaipėdos dramos teatras dar prieš Kalėdas pristatė itin intriguojantį Oskaro Koršunovo spektaklį pagal Gintaro Grajausko pjesę. Vaidinti buvai pakviesta ir tu. Kaip tu, dar studentė, vertini tokią patirtį?
Žaviuosi režisieriumi dėl to, kad jis kuria vadinamąjį ribinį teatrą. Repeticijų metu iš aktoriaus jis reikalauja vengti perdėtos vaidybos – skatina jį būti kuo natūralesnį. Maniau, kad Oskaras Koršunovas yra griežtas ir norimą rezultatą iš aktorių jis „išspaudžia“ per pažeminimą, tačiau iš tiesų jis nepaprastai žmogiškas. Net jeigu ir kuriam nors aktoriui nelabai sekasi, jis vis tiek sako: „Gerai, jau į tą pusę!..“ Tokie žodžiai aktorių įkvepia, jis pradeda labiau savimi pasitikėti, stengtis padaryti, kiek gali, geriausia.
Tau, matyt, tai buvo puikus karjeros startas…
Kol kas Klaipėdos dramos teatre esu kviestinė aktorė. Kas bus, kai šiemet baigsiu mokslus, dar neaišku.
Iš tiesų esu labai dėkinga Oskarui Koršunovui. Pirmas pasirodymas didžiojo teatro scenoje, vaidinant vieno ryškiausių Lietuvos režisierių spektaklyje, prisimenant dar ir tai, kad į aktorinį įstojau tik trečiuoju bandymu, yra didelė dovana. Juk apskritai aktore nusprendžiau tapti būtent šio kūrėjo spektaklių sužavėta. Septynis kartus matytas „Meistras ir Margarita“, „Žuvėdra“, „Dugne“…
Vis dėlto pati pirmoji mano patirtis teatre buvo Klaipėdos jaunimo teatro spektakliuose. Iš šios trupės pasisėmiau komandinio darbo įgūdžių. Įdomu pamatyti, kaip dirba Valentinas Masalskis, kuris man taip pat yra vienas didžiausių autoritetų.
Pirmąja 2017-ųjų premjera Klaipėdos dramos teatre taps baltarusių dramaturgo Pavelo Priažko siurrealistinė pjesė „Juoda dėžutė“. Apie ką šis spektaklis?
Šį spektaklį stato mano dėstytojas Darius Rabašauskas. Dirbti su juo taip pat yra vienas malonumas, kadangi aktoriui jis suteikia didelę laisvę kurti savo personažą. Tačiau medžiaga, su kuria dirbame, yra labai sudėtinga. Tai yra istorija apie sugriautus žmonių santykius, laiko tėkmę, kaip rašoma pjesėje, apie tai, kas būna po dabar. Veiksmas, kuris vyksta internate, sukasi apie mokinių ir ten dirbančių suaugusiųjų santykius. Labai siūlyčiau pamatyti šį spektaklį.
Kokie tolesni tavo tikslai? Ką norėtum veikti, baigusi vaidybos mokslus?
Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Man patinka, kad gyvenimas pažeria daug netikėtumų, todėl gyvenu šia diena ir pernelyg neplanuoju. Ateityje norėčiau tęsti mokslus. Nežinau, ar liksiu Klaipėdoje, tačiau kol kas man labai patinka šis miestas, žmonės, gamta. Dievinu lietų, nes jo metu man tarsi atsiveria visos kūrybinės čakros (šypsosi. – Autor. past.).
Atrodai be galo pozityvus žmogus…
Manau, viskas gyvenime priklauso nuo požiūrio: matai pustuštę ar puspilnę stiklinę vandens. Aš tikiu Dievą, todėl, mano įsitikinimu, viskas pasaulyje nutinka todėl, kad taip tiesiog turėjo būti. Pozityvus mąstymas, matyt, kyla iš tikėjimo, maldos.
Žmonės dažnai tampa savo emocijų vergais. Tačiau aš stengiuosi joms nepasiduoti, ypač savo jautrumui, taip pat neužsikrauti mintimis, jog sunku, niekur nespėji, nesiseka. Nedera pasiimti emocijų ir iš savo personažo.
Studijuoji, repetuoji spektakliuose, beje, ką tik ištekėjai… Kaip sekasi suderinti darbą, studijas ir šviežiai iškeptą vedybinį gyvenimą?
Aktoriai neretai savo profesiją laiko prioritetu, iškelia ją į priekį. Ir aš, stodama į aktorinį, teatrą laikiau tarsi misija, kuriai reikia pasišventimo. Tačiau mano mąstymas pasikeitė. Šiandien man svarbiausia Dievas ir šeima. Dalis aktorių įsitikinę, kad tiems, kurie nori siekti karjeros, nedera kurti šeimos, auginti vaikų – nes jie trukdo. Nesąmonė. Nors ir sudėtinga, viską galima suderinti.
Vis akcentuoji tikėjimą. Iš kur tas jaunos moters religingumas?
Nuo pat mažumės į bažnyčią mane vesdavo mama. Nuo septynerių pradėjau lankytis krikščioniškoje bendruomenėje „Neokatekumenato kelias“ – ši popiežiaus aprobuota organizacija susikūrė Ispanijoje. Taigi ir šiandien, kiekvieną sekmadienį, kartais ir du kartus per savaitę, su vyru lankome šv. Mišias, vakarais skaitome Šventąjį Raštą, meldžiamės. Tai labai padeda išlaikyti harmoniją. Mano vyras stačiatikis, tad po Mišių katalikų bažnyčioje apsilankome cerkvėje.
Gyvenime buvo labai skausmingų akimirkų. Praėjusiais metais palaidojau savo tėtį, ir tai buvo sunkiai ištveriamas skausmas. Tačiau Dievas man padėjo kančioje įžvelgti prasmę, suvokti, kad taip turėjo būti. Tačiau kas yra tikėjimas? Tai yra tik ėjimas – kasdienis žmogaus ėjimas link to, kad galėtų vadintis tikru krikščioniu.
Gali būti, kad Klaipėdos universiteto Menų akademija taps vienu iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos padalinių. Tikėtina, kad dalis studijų persikeltų į Vilnių, o dalis liktų Klaipėdoje. Neseniai vykusiose diskusijose dalyvavę meno specialybių studentai sakė, kad dėstytojai nekompetentingi, studentų mažai, patalpos ištuštėjusios…
Labai svarbu, kad Klaipėdos universitetas išliktų. Juk Klaipėdoje yra tiek talentingų jaunuolių! Žinoma, problemų Menų akademijoje yra ir jas reikia spręsti. Nors dėstytojais, kurie dirbo ir dirba su mūsų kursu, esame patenkinti, tačiau apskritai akademija galėtų pritraukti daugiau jaunų talentingų pedagogų.
Ar tau, kaunietei, Klaipėdoje kultūrinio gyvenimo ne per mažai?
Oi ne… Gal Kaunas, kuomet jį prieš ketverius metus palikau, pasikeitė, tačiau, lygindama šiandieninę Klaipėdą su tuomečiu Kaunu, galiu pasakyti, kad kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje verda.
Ar turi kokių nors pomėgių?
Dievinu šokį, ypač modernų, muziką, dainavimą. Didelę savo laisvalaikio dalį atiduodu sportui. Lankiau gimnastiką, karatė, dabar lankau boksą. Daugelis primityviai galvoja, kad bokso esmė – muštynės. Tačiau ši sporto šaka padeda išlaikyti balansą, koordinaciją. Apskritai kiekvieną rytą keliuosi 5 val. Šis laikas man pats geriausias mokytis, atlikti tempimo pratimus, pabėgioti. Mano pagrindinis energijos šaltinis yra disciplina. O nuo monotonijos, atvirkščiai, pavargstu.
Ką patartum tiems, kam sunku keltis rytais?
Vieniems produktyviausias laikas – vakarai. Kitiems – rytai. Taigi nieko blogo, jei vieni aukoja rytus dėl vakarų. Vieniems taip pat užtenka šešių valandų miego, kitiems reikia aštuonių ar daugiau. Tai diktuoja kiekvieno žmogaus organizmas. Tačiau, siekiant į kasdienį gyvenimą įvesti tam tikrą discipliną, reikia dvidešimt vieną dieną kartoti veiksmą – kad išsivystytų įprotis.
