Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame sarkastiškas būdas laikomas šaunesniu, nei geranoriškas nuoširdumas, stereotipų sukelta atstumtis, nusivylimas ardo mūsų šalį. Režisierius Vidas Bareikis ryžtasi būti madingai nemadingu ir teatrine kalba kartu su žiūrovais pasijuokti iš šiuolaikinio žmogaus paviršių. Su menininku susitikome pasišnekučiuoti apie artėjančią premjerą – spektaklį pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „Žalgirės“ – bei gėrio paieškas kūryboje.
Kas Jus labiausiai žavi kūryboje, kokie atradimai buvo įdomiausi, einant kūrybiniu keliu?
Žaviausia ir įdomiausia – akistata su kitu pasauliu. Per visus tuos darbo metus supratau, kad nesvarbu, kur kartais nuklysi nuo savo kūrybinio tikslo: į pinigų vaikymąsi, garbėtrošką, rutinos varomą kūrybą, vistiek galiausiai suvoksi, jog tai tik klystkeliai, mat didžiausia kūrybos dovana – tai galimybė pasinerti į savo susikurtą meninę realybę. Juk būtent ten nuo įvairių sunkumų, pasaulio, kurio realus suvokimas pradeda varginti, meno žmogus dažniausiai ir bėga. Man tai atrodo neįtikėtina, nuostabi gyvenimo duotybė, įrankis, kurio dėka galiu pažinti aplinką. Visos, teigiamos ar neigiamos patirtys mano gyvenime įgauna meninę formą. Galėčiau vardinti kiekvieną savo spektaklį ir pasakyti, kokia jo reikšmė man asmeniškai buvo tuo laikotarpiu. Kad ir prisimenant „Kovos klubą“, kalbantį apie vartotojiškumą, „Kaligulą“, keliantį egzistencializmo klausimus, dabartinį mano režisuojamą „Žalgirių“ spektaklį, liečiantį homofobijos, lygių teisių, mažumų temas. Pastarosios, šiuo metu, man kelia ypatingą nuostabą dėl kai kurių žmonių absurdiško ribotumo. Taip ir bandau pasaulį suprasti per meną.
Visi mes turime prisiminimų iš praeities, kurie kadaise padarė mums didelę įtaką, juntamą dabartiniame gyvenime, temose, apie kurias mėgstame mąstyti, jas analizuoti kitų darbuose, jeigu kuriame – gvildenti savo kūryboje. Kokie įvykiai praeityje galėjo pastūmėti Jus link savųjų temų, liečiančių jau minėtus socialinius reiškinius, žmogaus pasirinkimus, dvylipumą?
Na, aš užaugau labai paprastoje šeimoje. Mano tėvai, kuriuos labai myliu – vieni iš tų žmonių, kuriems gyvenimas nebuvo lengvas. Žinoma, negaliu pasakyti jog mano vaikystė buvo pilna sunkumų, psichologinių, fizinių traumų, tačiau kaip ir kiekvienoje šeimoje – joje buvo visko. Stipriai jaučiu, jog mano asmeninio pasaulio suvokimo pamatai susiformavo tarp dešimties metų ir pilnametystės. Teisybės pojūtis, savarankiškumo poreikis, noras viską susikurti pačiam, įskaitant šeimą, aplinką, veiklą, kuria užsiimti vaikystėje atrodė netinkama. Šie momentai mane privedė prie kelių dalykų: noro visus praeities trūkumus kompensuoti savo sūnui ir noro eiti mažiau pramintais kūrybiniais keliais, laikytis alternatyvos. Visuomet savęs klausiu – o kodėl reikia eiti būtent tuo taku? Per mišką veda slaptas takelis… gal juo bus kur kas įdomiau? Kodėl eiti priekin, galbūt išvis eiti priešinga puse, apsukti visą žemę ir prieiti tą pačią koordinatę? Renkantis įvairius pasaulio pažinimo kelius, visos šios temos yra neatsiejamos palydovės – juk jos kyla iš gyvenimo realybės.
Savo spektakliuose, muzikoje, socialiniuose tinkluose nevengiate kvestionuoti, nagrinėti gėrio bei vertyvių sąvokas šiandieninėje visuomenėje. Ar sunku išlikti geru, šviesiu, savo vertybėmis besivadovaujančiu žmogumi, kai aplinkoje neretai mus supa daug nusivylusių, piktdžiugiškų bei stereotipais besivadovaujančių žmonių?
Šiuo klausimu esu labai laimingas, mat mane supa labai daug gerų žmonių. Žinoma, pasaulis nėra tobulas. Jeigu jis piešiamas kaip žydras ir žalias gaublys, kuriame žmonės susikibę rankomis gražiai gyvena – tai tik graži, nuo realybės nutolusi svaja, nes pasaulis veikiau pilkšvai baltai juodas ratas, kuriame labai sunku išbūti tuo tikru, moraliu, pozityviu žmogumi. Juk dažnai būna pagundų būti arogantišku, patyčias mėgstančiu akiplėša – visuomenei tai kur kas įdomiau, bet aplink mane yra daugybė gerų, ištikimų žmonių iš įvairių sričių, kuriuos galiu vadinti nuostabiais kolegomis, o kai kuriuos – net ir draugais, su kuriais susitikę mes galime pakalbėti tomis tikromis temomis, o ne vien plūduriuoti paviršiais. Žmonės mėgsta pasigauti keistas, dažniausiai medijų diktuojamas madas – cinizmo bangą, patyčių, sarkazmo. Kuo įmantriau kitų akivaizdoje sutrypsi žmogų, tuo daugiau plojimų sulauksi, kuo daugiau uždirbsi pinigų, tuo tavo moralė bus vertingesnė, gyvenimas prasmingesnis. Man tai atrodo juokinga. Tikiu, jog klajoklio, teturinčio kelis eurus kišenėje, vidus gali būti kur kas ramesnis nei gyvenimo vertę pinigais bei nauda skaičiuojančio magnato.
Teatro scenoje nebijote naujų interpretacijų ir kitokių, senas klasikinio teatro taisykles griaunančių kūrybinių inscenizacijų. Kaip manote, kiek svarbios kūryboje yra taisyklės bei tradicijos, kokią svarbą apskritai jos turi teatrui šiandieniame technologijų pasaulyje?
Tikiu, jog kiekvienas kuria taip, kaip supranta, radikalesnius sprendimus priima ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad jiems tai atrodo tinkama, įdomu. Jeigu mokėčiau kurti nuostabius spektaklius, įtelpančius į klasikinio teatro rėmus – aš, matyt, juos ir kurčiau, tačiau dirbu taip, kaip man patinka ir nesivaikau taisyklių. Tiesa, mano credo – svarbiausia nepaversti kūrybos „chaltūra“. Galiu asmeniškai dėti parašą krauju po savo darbais, jog jie buvo sukurti su atsidavimu. Jei kalbėtume apie teatro formas, manau, retsykiais reikia neužmiršti pažvelgti į kalendorių ir priminti sau, jog gyvename 2017 metais, o prisiminus paklausti savęs – ar tai, ką kuriu, turi kažkokias sąsajas su dabartiniu laiku? Juk teatras yra gyvas, interaktyvus ir žmonės jame – gyvi, tad ir sekti savo laikmečio pėdomis jis taip pat turi. Tai nereiškia, jog dabar į kūrybą privaloma įtraukti supermedijų sprendimų, ne. Kalbos, temų prasme teatras turi būti gyvas. Tradicijos, istorija yra svarbu, – gali patikti praėjusio amžiaus kūryba, mados, stilistika, tačiau, mano nuomone, tokiu atveju teatras tampa muziejine vertybe, o ne savo laikmečio istoriją atspindinčiu veidrodžiu, siekiančiu atkreipti dėmesį į tuometines žmonių problemas. Kita vertus, jeigu kažkam tai yra gražu, įdomu – tegul, kodėl aš tai turėčiau smerkti? Vis dėl to tikiu, jog teatro misija – būti gyvu, o gyvybė be kaitos, tam tikros evoliucijos, prisitaikymo sunkiai įmanoma.
Viename interviu esate minėjęs, jog kartais jaučiatės taip, tarsi būtumėt savotiškas meno kombainas: jeigu kas nors jus nuliūdina – gimsta daina, jeigu kas įžeidžia – kviečiate į naują premjerą. Ar šis dėsnis galioja ir artėjančiam „Žalgirių“ spektakliui? Kas paskatino imtis būtent šios dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pjesės?
Iš esmės taip. Tai – po „Hamleto“ užsimezgusios draugystės su Nacionaliniu Kauno dramos teatru rezultatas. Po „Hamleto“ aš daug mąsčiau apie gyvybę, dabartinį laiką ir tai, jog būtų šaunu pastatyti spektaklį tautiniu stiliumi iš esamuoju laiku sukurtų pjesių. Susisiekiau su gausybe dramaturgų, perskaičiau daug lietuviškų pjesių ir mane patraukė Gabrielės Labanauskaitės „Žalgirių“ eskizas, kurio branduolys susidėjo iš moterų mėgėjų krepšinio komandos, žaidžiančios po LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų – Aut.) vėliava. Tai, kad Kaune galima sukurti spektaklį apie krepšinį, galbūt net su žaidimo aikštelės scenografija, man pasirodė fanatastiškai įdomu, mat šis sportas – sena mano aistra. Kitas momentas – pjesė liečia temas, kurios yra be galo skaudžios kai kuriems lietuviams: sovietmečiu dvelkianti homofobija, ribotas mąstymas ta linkme. Tiesa, būtent šių – toleruoti ar netoleruoti – klausimų pjesėje nebėra, mat tikiu, jog visuomenė tolerancijos prasme jau gerokai pasistūmėjusi. Svariausias klausimas čia iškyla kitas – kaip gyventi? „Hamleto“ spektaklyje klausėme ne tiek „būti ar nebūti“, bet kaip būti. Šis fragmentas atsiskleidžia ir „Žalgirių“ pjesėje: kaip man, kitokiam, gyventi agresijos, veidmainystės, tuštumos akivaizdoje. Juk šie dalykai vargu ar kada sugebės pilnai išnykti.
Tam, kad „Žalgirių“ aktorės labiau įsijaustų į krepšinio komandos vaidmenį, merginoms pasiūlėte sudalyvauti profesonalių krepšininkių treniruotėje. Ar dažnai pasitelkiate tokias „gyvenimo treniruotes“ dirbdamas su aktorių trupe?
Labai dažnai. Kiekviename darbe stengiuosi vesti žmones į esminę temą, ta virtuvė man atrodo labai natūrali. Manau, jog ši specialybė yra nereali, nes tu gali teisėtai pagyventi kito gyvenimą. Su merginų komanda mes ne tik apsilankėme Kauno „Aisčių“ treniruotėje, varžybose, bet ir pačios dramaturgės Gabrielės prototipinėje „Žalgirių“ komandoje, apie kurią ir parašyta pjesė. Taip, Vilniuje yra tikra LGBT krepšinio komanda, kurioje žaidžia vien merginos, ir be sportinės veiklos didelę dalį jų laiko sudaro visokios socialinės akcijos, vakarėliai. Be to, kalbant apie trupę, valandą laiko prieš repeticijas mes skiriame krepšinio treniruotėms. Aš merginas supažindinu su taisyklėmis, jos susižaidžia su kamuoliu, padaro apšilimą, pačiame spektaklyje bus kažkiek tikro žaidimo. Tai, žinoma, yra mėgėjų komanda, kaip ir nereikia persistengti, bet bent jau dabar merginos žino kas yra „žingsnis“, „neštas“, kas yra „dvigubas“. Kompensuoju savo neišsipildžiusią svajonę būti krepšininku (juokiasi). Būtent tuo režisūra, vaidyba tokios įdomios specialybės – gali pats įnerti į svetimą pasaulį.
„Žalgirių“ pjesėje išryškėja akivaizdus vertybių konfliktas, veikėjos stebisi šiandieninio pasaulio pasirinkimais – žmonės negaili pinigų už žvilgsnį į apnuogintą moters kūną, tačiau gerumo akcijoms, šalį garsinantiems pasiekimams pinigų duoti neskuba, psichologinis, fizinis smurtas šeimoje jiems atrodo normalesnis nei homoseksualių žmonių pavojaus nekelianti draugystė. Ar atradote atsakymus į pjesėje keliamus klausimus?
Atsakymus atradau, turiu labai aiškius įsitikinimus visomis šiomis temomis. Pasikartosiu, bet man atrodo, kad mes jau gyvename ateityje. Pažvelgus į Vakarus, patį teatrą, nesunku pastebėti, jog žmonėms iš tiesų yra svarbi gamtos apsauga, ekosistemos išsaugojimas, jie ieško sprendimų, kaip galėtų prie to prisidėti, kad ir per elementarius prožektorius, galinčius išeikvoti mažiau energijos. Aš taip pat norėčiau taip gyventi. Mūsų nuostabaus grožio Lietuvoje turime visas galimybes, kad gyvenimas būtų progresyvus. Dėl to ir keliu tokius klausimus – norisi, kad žmonės susimąstytų, užsidegtų gerumo, atsakingumo ugnele. Juk taip dažnai pas mus į visas šias opias problemas, įskaitant smurtą, kitoniškumą reaguojama su kažkokiu sarkazmo, ironijos užtaisu: „pati kalta, kad vyras smurtavo“, arba „aš vienas nepakeisiu šio pasaulio“… Žmonės paprasčiausiai nusikrato atsakomybės. Mūsų šalyje egzistuoja nemažai rūgšties, kuri, mano nuomone, susijusi su mūsų sudėtinga tautos istorija. Reikės tikrai dar kelių kartų, jog ta rūgštis išgaruotų.
