Aistė Noreikaitė
Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė. Pulsuojančią energiją, žavinčią užsispyrimu ir ypač vertinančią žmogiškumą jaunąją kūrėją dar labiau motyvuoja išsikelti iššūkiai. Apie aktorės kelią, sunkumus ir kūrybą – pokalbis su Laima.
Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?
Apie save kalbėti nėra labai paprasta, reikėtų paklausti kitų, kokia aš esu. Nors ką aš čia sakau, juk facebooke tik tą ir darom – kiekvienas kalbam apie save, rodom save „aš prie suoliuko“, „aš ežere“, „guliu ligoninėj“ ir t. t. (šypsosi). Šiaip turiu daug energijos, kurią mokausi tinkamai paskirstyti ir neišsitaškyti. O gyvenime vadovaujuosi taisykle: „Svarbiausia – nepamiršti žmogiškumo.“
Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?
Detalių nepamenu, tačiau viskas įvyko labai natūraliai. Mano abu tėvai yra meno srities atstovai, tėvas – skulptorius ir pedagogas, mama – dailininkė ir taip pat pedagogė. Būdama maža sakiau, kad tikrai nieko su menu ateityje nedarysiu, tačiau viskas susiklostė kiek kitaip… (šypteli). Anksčiau buvo tokia improvizacijų laida per LRT „Pagauk kampą“. Aš pradėjau ją žiūrėti, net vaikščiojau į filmavimus. Man buvo labai įdomu, kaip iš duodamų aplinkybių, vieno žodžio gali susikurti istorija, kaip veikia statusų pasikeitimai ir pan., ir negana to, viskas gimsta tik čia ir dabar tavo akivaizdoje. Tuo metu nemąsčiau, ar tai profesionaliai atliekama, ar ne. Mane žavėjo pats veiksmas – kūrimas iš nieko. Susipažinau su šios laidos aktoriais, pradėjau sekti jų repertuarus, per metus nueidavau į 12 spektaklių (dabar tiek nepamatau). Į patinkantį spektaklį eidavau po 4-5 kartus, sėdėdavau amfiteatre, kartais jau mokėdavau tekstus, kuriuos mintyse sakydavau kartu su scenoje vaidinančiais aktoriais ir žiūrėdama su jaunatvišku pasitikėjimu galvodavau, kad galėčiau už juos geriau suvaidinti vieną ar kitą vaidmenį (šypsosi). Tad nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti. Ir pabandžiau. Ir dar vis bandau.
Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?
Žodis laimėti mene skamba truputį juokingai, nes čia visgi ne varžybos. Ir apskritai dažniausiai visus tuos laimėjimus greitai užmiršti. Tačiau, žinoma, įvertinimai kūrėjui yra labai svarbūs, nes tai skatina veikti, kurti toliau – tai tarsi pasitikrinimas, ar dar esi kažkam reikalingas. Smagiausias įvertinimas – pilna žiūrovų salė.
Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?
Baigdama mokyklą jau žinojau, kad bandysiu stoti į aktorinį, tačiau tais metais atrankas vykdė man nežinomas režisierius, truputį nepasitikėjau ir ėmiau abejoti. Galiausiai nusprendžiau pabandyti, tuo metu dar galvojau: juk įstojusi į akademiją jau būsiu teatro dalis, arčiau scenos, tad pas ką stoti, gal ir nėra taip svarbu (šypsosi). Laukiant eilėje viena mergina pasakė, kad šiemet Vilniaus kolegijoje kursą renka Valentinas Masalskis, ir pasiūlė man pabandyti. Taip viskas ir susiklostė. Kolegijoje turėjau pasirinkti pakraipą – vaidyba ir šokis arba vaidyba ir dainavimas. Visuomet turėjau slaptą svajonę šokti, tačiau lankiau Balio Dvariono dešimtmetėje mokykloje džiazinį dainavimą, tad nusprendžiau nerizikuoti – pasirinkau vaidybą ir dainavimą. Įstojau. O po pusantrų metų perstojau į vaidybą ir šokį, taip išbandžiau savo jėgas visose pakraipose
Kaip atsidūrei Klaipėdos jaunimo teatre?
Po 3 metų Vilniaus kolegijoje mūsų kurse liko 12 žmonių. 11 merginų ir vienas vaikinas. V. Masalskiui mes buvome pirmieji auklėtiniai. Studijuodami daug kalbėdavomės apie aktoriaus gyvenimą po studijų, Valentino taktika ir noras buvo sukurti teatrą, pasistengti mus suburti taip, kad patys nenorėtume išsilakstyti, iširti. Ir jam pavyko. Kadangi kolegijose studijų laikas yra tik treji metai, mes pajutome, kad dar tikrai trūksta bent vienerių metų.
V. Masalskis buvo užmezgęs ryšius su Klaipėdos universitetu, tad gavome pasiūlymą išlyginamąsias studijas pabaigti Klaipėdoje. Atėjome ryte į repeticiją: kažkas rūko, kažkas geria kavą, ir Valentinas klausia – kas važiuotumėt į Klaipėdą užbaigti studijų? Kelios sekundės tylos, per kurias tu supranti, kad tai pasiūlymas tiesiog kraustytis į kitą miestą. Taip išvažiavome visi 12. Čia V. Masalskis surinko dar vieną kursą, su kuriuo susijungę ir sukūrėme Klaipėdos jaunimo teatrą.
Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?
Kai planavau stoti į aktorinį, manęs vienas aktorius paklausė – ko tu eini į tą teatrą? Atsakiau, kad nenoriu kasdienybės. Sako – tada pataikei. Ir iš tikrųjų kasdienybės, turiu omenyje rutiną, čia beveik nebūna. Šioje profesijoje labai daug dalykų yra priešingų, pavyzdžiui, savaitgaliais, kai visi ilsisi, tau – spektakliai, pirmadieniais, kai visi puola į darbus – tau laisvadienis. Tikslaus darbo laiko nėra – repeticijų laikai kinta, kartais, jei jos nesiseka, būna nutraukiamos, atidedamos. Kartais ateini į repeticiją jau pasiruošęs, pasirepetavęs, o režisierius nusprendžia viską keisti. Kokia yra mano kasdienybė, priklauso nuo to, kokie darbai tuo metu vyksta teatre. Jei repetuojame su V. Masalskiu, tuomet repeticijos prasideda nuo ryto su pietų pertrauka iki vakaro. Kiti režisieriai mėgsta repeticijas pradėti vidurdienį ar po pietų, tuomet rytą turi sau. Kai statėme „Šauktinius“ (rež. Paulius Pinigis), dėl salės užimtumo būdavo taip, kad repetuodavome ir naktimis. Po intensyvių repeticijų, po premjerų ateina laikas, kai gali atsipūsti, tačiau būni taip įgavęs ritmą, kad vis tiek ateini į patalpas, kuriose vyksta repeticijos. Eidamas supranti, kad kaip ir nėra ten ko eiti, bet vis tiek nepasuki atgal. Atėjus dažniausiai randi dar kelis žmones, kurie užsuko to paties vedami. Tuomet prasideda pokalbiai, gimsta naujos idėjos, planai, ir ratas vėl pradeda suktis.
Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?
Turbūt įsimintiniausias iš studijų metų buvo pletkininkės zavadilkos vaidmuo M. Nastaravičiaus pjesėje „Paukštyno bendrabutis“. Šioje pjesėje personažai neturi vardų, tik pirmąsias raides. Mano personažas buvo F. Šio spektaklio režisierius V. Masalskis mums išdalino medžiagą ir leido išsirinkti vaidmenis, nors, kaip paskui paaiškėjo, jis jau buvo numatęs, kas ką vaidins, tačiau tai turbūt buvo vienas iš pedagoginių žingsnių. Aš buvau išsirinkusi visai kitą personažą, tačiau man paskyrė tokį, kokio nebūčiau tikėjusis. Šioje pjesėje visi veikėjai gana atgrasūs, prisikaupę sunkios gyvenimiškos patirties, besivadovaujantys taisykle „arba pulk, arba bėk, arba paklusk, vadinasi, kažkam tarnauk“. Turėjau būti lanksti ir rasti su kiekvienu partneriu vis kitą santykį, nes juk dažniausiai žmonės, kurie nori viską žinoti, girdėti, puikiai žino, kada pulti, kada bėgti ir kam paklusti. Negaliu sakyti, kad buvo lengvas kūrybinis procesas, tačiau labai įdomus – repeticijų metu visuomet vykdavo pokalbiai, ginčai, diskusijos. Šio proceso metu labai daug išmokau profesinėje srityje, galbūt todėl, kad tai buvo pirmasis mūsų kurso spektaklis pagal pjesę, kurioje aiškus naratyvas, didelis tarpusavio sąveikavimas. Prieš tai pagal pjesę buvome pastatę P. Hankės „Publikos išplūdimas“
Kokius vaidmenis dažniausiai atlieki? Galbūt turi savo, kaip aktorės, braižą, stilių? Koks jis?
Dažniausiai man skiriami vaidmenys būna reikalaujantys didelio energijos kiekio, charakteringi, dažnai linkę į griežtumą. Man svarbiausia, kad tai atrodytų tikra, stengiuosi meluoti kuo įtikinamiau. Kai pagauni personažo tipą, tuomet gali daryti su juo bet ką. O kartais ir atvirkščiai – jis su tavimi daro bet ką. Ir tuomet į tavo pirmą klausimą „kokia esi asmenybė?“ atsakyti pasidaro sudėtingiau. Šiandien tokia – rytoj gal kitokia?
Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?
Kūryba – tai kalbėjimas tavo pasirinkta forma. Aktorystė – tai ta forma, kurią pasirinkau ir kuri keičia mane pačią.
Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?
Būti išgirstam, paskatinti dialogą.
Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?
Aš daugiau įsivaizduočiau valstybę, kuriai būtų svarbi šalyje verdanti kūryba. Ar tinka atsakymas į klausimą apie svajonių spektaklį? (šypsosi).
Ar sunku persikūnyti į skirtingus vaidmenis?
Labai įdomu ieškoti vis kito priėjimo prie skirtingų personažų. Aš stengiuosi sau kelti iššūkius, nesikartoti. Žinoma, vis tiek visuomet tu esi tu, tad personažą kuri nuo savęs. Bet mes esame visi įdomūs, įvairiaspalviai, kupini visokiausių manierų, ydų, papročių, įpročių, belieka tik atrinkti tinkamus dalykus vienam ar kitam personažui ir jį lipdyti iš savęs.
Apskritai, kas yra sunkiausia žengiant aktorystės keliu?
Laukti.
Kas Tau suteikia įkvėpimo?
Gamta, protingai veikiantys ir mąstantys žmonės.
Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybinėje veikloje? Kokie tikslai bei ambicijos?
Tikslas – tobulėti.
Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?
Važiuočiau kur nors toli prižiūrėti dramblių.
Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?
Neįsivaizduoju… Pasirinkimas be galo platus… Pirmas žmogus, šovęs į galvą, su kuriuo norėčiau išgerti kavos, tai rašytojas Wolfgangas Borchertas. Tik man reikėtų geriau pasimokyti vokiečių kalbos… (šypsosi).
Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?
Vieno autoriteto neturiu. Neseku kažkieno pėdomis, tačiau mokausi iš kitų ir mane žavi tie, kurie siekia užsibrėžto tikslo, susikuria savo individualią gyvenimo filosofiją, į viską žiūri paprasčiau ir neužmiršta, kad gyvenime svarbiausia šeima, santykiai ir žmogiškumas.
