Linas Zubė: mes esame ožiukai

2015 07 27 skrastas.lt, 2015 07 18
Lėlininkas Linas Zubė ir jo ožiukai. Egidijaus Jankausko (ve.lt) nuotrauka
Lėlininkas Linas Zubė ir jo ožiukai. Egidijaus Jankausko (ve.lt) nuotrauka

aA

Simona Simonavičė

Šeimos lėlių teatro „Lino lėlės“ įkūrėjas, aktorius, režisierius bei dailininkas Linas Zubė kalba apie kitokį, nestandartinį žmogų, vienų vadinamą kvailiu, kitų - išminčiumi.

„Šiaulių krašto“ pokalbis apie pasakų kodus, žmones, žudančius trečiuosius brolius ir seseris, ožiukus ir automobilio sielą, gyvenančią už sėdynės.

Lėlės iš faneros

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje - anšlagas. Trokšdami pamatyti XII tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginį, klaipėdiečio Lino Zubės teatro „Lino lėlės“ spektaklį „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ tėvai su vaikais užpildė visą muziejaus kino salę „Kapitol“.

Užgesus šviesoms apšviestos tik dekoracijos, primenančios staliaus dirbtuves. Ten lėlininkas obliumi tarsi išsidrožia pasakos personažus - iš faneros padarytas pastelinių spalvų lėles. Iškyla avelės, trijų dukterų tėvas ūkininkas, dvi protingos seserys ir Kvailutė. Ritinio pavidalo įtaisai vėliau išsuka spalvų įgavusią miestų panoramą, vandenynų gelmę, dangaus karalystę.

Pasakose - paslėpti simboliai

Po spektaklio prisėdęs šalia staliaus dirbtuvių Linas Zubė pabendravo su „Šiaulių kraštu“.

- Kodėl jūsų lėlės šiame spektaklyje nespalvotos?

- Turi būti kontrastų, kaip gyvenime. Kas yra spektaklyje dubenėlis su obuoliu? Juk daug smagiau gyvenime žiūrime į „Apple“ telefoną negu į savo draugo veidą. Tikriausiai tas dubenėlis gražesnis už gyvenimą. Dubenėlis ir yra tikrasis Kvailutės grožis, kuris sužavi Dangaus karalių.

- Kodėl būtent lietuvių liaudies pasakose ieškote spektaklių siužetų?

- Blogai padariau. Pavadinau teatrą „Lino lėlės“ ne todėl, kad pats esu Linas, bet todėl, kas linas yra medžiaga, iš kurios, pavyzdžiui, dariau ožiukus (pirmajame spektaklyje „Vilkas ir ožiukai“, aut. past). Tai - tautiškas teatras, kuris kapstosi po lietuviškas pasakas ir bando jas interpretuoti.

Dabar susiduriu su problema - pats esu save tarsi uždaręs į lininę dėžutę. Kaip ir negaliu imti kokių nors autorių, esu įsipareigojęs lietuviškoms pasakoms. Reikia surasti dar tokių pasakų, kurios būtų gražios, žiaurios, baisios ir teisingos.

- Ar beieškodamas motyvų liaudies pasakose atradote ką nors pačiam sau netikėto?

- Labai daug! Pradedi pasaką statyti ir dar nežinai, kad jos dar nesupranti. Spektaklis „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ jau buvo pastatytas ir aš tik po to supratau, kas yra karalius, kas jo šulinys... Visi šie simboliai turi savo reikšmes, kurias turime perskaityti. Visus ryšius pasakose atkapstyti tikriausiai reikėtų mokslinių traktatų.

- Ar mažieji žiūrovai supranta tuos paslėptus simbolius?

- Nežinau, ką jie supranta... Galbūt vaikai, kai užaugs, paaiškins, jeigu atsimins, ką tada matė, ką suprato. Manau, siužetas veikia vaiko pasąmonę. Jis jį vienaip supranta būdamas penkerių metų, kitaip - būdamas dvidešimt penkerių, dar kitaip - penkiasdešimt penkerių. Pirmiausia noriu, kad man pačiam būtų įdomu ir prasminga.

Publika būna visokia. Kai kurie tėvai jau būna paskaitę iš anksto ir paaiškinę vaikams. Yra tokių, kurie galbūt tikisi kitokio teatro. Mano spektakliai - neformatas.

Žudome trečiąjį brolį

- Viename interviu esate sakęs, kad norite paliesti žiūrovų sielas. Kaip pajaučiate, ar pasisekė tai padaryti?

- Teisingiau būtų sakyti - noriu rasti priemones, kad jie pamatytų lietuviškos pasakos sielą. Tai ne šiaip pasakos vaikams, bet pasakos apie gyvenimą koncentratas. Tai - kaip poezija, kada skaitai eiles ir poetine raiška daug daugiau pasakyta nei žodžiais. Pasaka kaip gera poezija - ja daug daugiau pasakyta nei siužetu.

Pats noriu tai suprasti ir kad suprastų kiti. Pasakos yra tikroji išmintis apie pasaulį, kurį mes turime visi stengtis suprasti. Pasaulis mus dažnai bando apdurninti, kad pasinaudotų mumis. Noriu, kad įžvelgtume tautos dvasią ir kvailinti, manipuliuoti mumis neišeitų. Aš irgi manipuliuoju, tačiau su geresne intencija.

- Pasakoje apie tris seseris yra kitokia trečioji sesuo, kvailelė. Esate minėjęs, kad lėlininkas taip pat turi būti tuo keistuoju „trečiuoju broliu“. Ar toks jaučiatės?

- Aš visą laiką galvoju, kad nesu pakankamai kvailas, pakankamai trečias. Tai yra mano menininko tragedija.

Aš norėčiau būti trečias, nes trečias yra kitoks, nestandartinis, įvairus, netikėtas, kūrybiškas, be galo įdomus, sėkmingas ir laimingas, nepaisant to, kad jį visi muša, užmuša ir pakasa - jis vis tiek išlenda ir pagaliau jam Dangaus karalystė atsiveria, turtai ir princesė.

Nors... O gal ir esu trečias, nes turiu princesę! (meiliai pažiūri į žmoną, aut. past.)

- Ar aplink daug sutinkate „trečiųjų“, keistuolių, nestandartinių žmonių?

- Spektaklyje iš pradžių viena gėlė išsiskleidžia į tris vaikus, nes visuose mumyse yra du protingi, kurie muša tą kitokį, trečią, kūrybingą, nestandartinį.

Mes patys trečią brolį ar sesę žudom savyje. Kaip čia dabar atrodai? Kodėl taip darai? O ką pagalvos? Čia visi daro, o tu kodėl nedarai? Norėčiau, kad leistume savyje gyventi trečiajam. Aš irgi nepakankamai leidžiu. Kasdien mušu per galvą ir sakau sau - nebūk kvailas!

- Visų „Lino lėlių“ trijų statytų spektaklių veikėjai turi šiek tiek keistumų. Pavyzdžiui, iš visų ožiukų vienas buvo kreivakojėlis. Kodėl?

- Ožiukas yra neįgalus. Kada skaitai pasaką, tiesiog neatkreipi dėmesio: vienas ožiukas toks, kitas - kitoks. Kai reikia pasaką suvaidinti, pradedi galvoti, kaip tai padaryti. Tada klausi savęs: „O kodėl jis kreivakojėlis?“ Bam!

Taigi ožiukas neįgalus, bet visus išgelbsti. Visi kiti yra faini, kieti, sportininkai, gimnastai, sako vilkui: „Ateik čia!“ Jie patys lenda vilkui į nasrus. Vilkas yra pragaro nasrai, nuodėmė. Šaunuoliai įpuola į nuodėmę, o tas, kuris iš šalies žiūri ir vertina, išgelbsti.

Kas yra ožka? O kas yra ožiukai? Tada supranti, kad mes esame ožiukai. Praėjus trejiems metams po spektaklio supranti, kad ne tik ožiukai, bet ir ožka, nes irgi išsisukinėjame nuo pareigų, aiškiname, kad išeisime parnešti pienelio. Nors kas ten žino, kur išeinam, kokius savo interesus tenkinam? Ožka yra kaip Lietuva, palikusi likimo valiai ožiukus, kuri rūpinasi Graikijos problemomis, o ožiukai strakalioja vilkui į nasrus.

Pasakų turinys be galo gilus. Norisi, kad būtent tą užkastą pasakų turinį žmonės suprastų. Pasakos nėra balabaikos, nors galbūt balabaikiškai parašyta.

Lėlininkas - pilotas

- Ar labai sunku teatre viską daryti vienam pačiam: režisuoti, vaidinti, gaminti lėles?

- Sunku dirbti su kitais, prasideda interesų derinimo klausimai, turi tapti kažkokiu lyderiu, visus uždegti darbui, kiekvienas nori reikšti savo nuomonę, prasideda konkurencija... Šito nėra tarp fanerų ir manęs.

Muzikos aš nerašau, ją rašo kompozitorius. Dėl lėlių gamybos konsultuojuosi su dailininkais.

- Kuo šeimos teatras skiriasi nuo kitokio teatro?

- Tai - vakarietiškas lėlių teatro modelis, kada lėlininkai yra vienišiai, kurie patys lėles pasigamina, patys vaidina, nebrokija išeiti į gatvę ir ten rodytis. Yra lėlininkų dinastijos, vaikai paveldi senelių atradimus. Lėlių teatre būna visokių mechaninių triukų, paslapčių, kaip suveikia kažkokia iliuzija.

Mūsų šeimos teatras skirtas šeimai: tėvui, mamai, vaikams. Skirtas ne tik ateiti į teatrą pažiūrėti, bet paskui ir pasikalbėti.

- Kartais lėlininkai sako, kad labai prisiriša prie savo lėlių, jiems ji atodo tarsi gyva. Kaip jums?

- Savo lėles žudyti man skaudu - supjaustyti, nulaužti galvą... Esu girdėjęs pasakojimų, kada vynioja į polietileno maišą lėlę, o lėlininkė sako: „Nevyniokit, nevyniokit, ji ten uždus!“ Čia žaidžia mūsų vaizduotė. Mes lėlę jau esame animavę, ji gyvena.

Tam nereikia nė lėlės. Šiandien prieš važiuodamas į Šiaulius nuploviau automobilį ir galvoju: „Jis dabar geriau jaučiasi.“

Jei yra materija, yra ir antimaterija. Materialus daiktas kažkur turi savo sielą.

Turėjau kitą automobilį, kurį glostydavau. Sakydavau, parvažiuok iki namų, parvažiuok... Jis parvažiuodavo ir sulūždavo tik kieme. Žinau, kad jis turėjo Zapinio sielą, kuri gyveno už sėdynės. Tas personažas surūdijusiais dantimis. Vaikai žinojo, kad zaparožietyje gyvena Zapinis ir naktį, kai nieko nėra, išlipa. Tą sudvasinimą, turbūt psichiatrai įvardintų kiek kitaip nei aš.

Tai kartu yra ir empatijos dalykai. Jei sugebi užjausti faneros gabalą, nulaužęs lėlei galvą sakysi: „Ups, kaip čia skaudžiai buvo“, tai gal nenulauši galvos gyvam žmogui ar šuniukui kojyčių neišsuksi, kaip ragana Sigutės kalaitei.

- Esate Klaipėdos sklandymo klubo ultralengvųjų orlaivių pilotų mokyklos vyriausiasis dėstytojas, pilotas. Ar tai siejasi su lėlių teatru?

- Tai labai skirtingos sferos, bet papildo viena kitą. Lėktuvas yra ta pati lėlė, tik ją valdai sėdėdamas viduje, jis daro, ką tu nori, kad darytų. Orlaivis yra kaip kaukė, kurią užsidėjai, gali su ja dalyvauti šou programoje. Irgi su siela: nusileidai, paglostei, kad motoriukas neužgeso.

Lėlių teatre pradėjau vaidinti turbūt trečioje klasėje, mamos spektaklyje, o skraidyti pradėjau dešimtoje klasėje. Bet nevaidinau ir neskraidžiau ištisai.

Gyvenimas - kaip lynu pereiti bedugnę. Aš einu ne vienu lynu, o dviem: kai nusibosta, nuo vieno peršoku ant kito. Kad netaptum lėlių teatro maniaku, turi turėti kur pabėgti.

Salonas