John Staniunas: ketvirtos sienos nėra

2015 07 26 Durys, 2015 m. Nr. 5
John Staniunas su šiandienine šokių partnere. Vytauto Petriko nuotrauka
John Staniunas su šiandienine šokių partnere. Vytauto Petriko nuotrauka

aA

Jovita Navickaitė

Vos prieš kelias savaites iš JAV į Klaipėdą atvykęs aktorius, režisierius, choreografas prof. Johnas Staniunas atsivežė stepo batelius ir lėlę-vienuolę - sako, kad be jų, kaip be rankų. Visą gegužę praleisiantis Lietuvoje menininkas Klaipėdos muzikiniame teatre stato vienuolių gyvenimo parodiją - muzikinę komediją „Šounuolynas“ („Nunsense“). Jo biografijoje tai - jau 126-oji premjera.

Mėgsta savo darbą

- Johnas Staniunas... Panašu, jog turite lietuviškų šaknų?

- Mano seneliai buvo lietuviai, tėvas - lietuvis, mama - airė. Seneliai į Ameriką emigravo 1917 m. Tiesa, pažinti spėjau tik savo senelį. Augau mažame miestelyje Masačusetso valstijoje. Jame veikė nedidelė lietuvių-lenkų bendruomenė. Toje aplinkoje mano tėvas lietuviškai kalbėdavo, tačiau lietuvių kalbos mūsų nemokė. Apie šią šalį žinojome ne daugiau, nei rašoma knygose ar enciklopedijose. Ypatingų lietuviškų tradicijų šeimoje taip pat nebuvo. Galbūt išskyrus kulinarines. Mama, nors ir airė, kepdavo lietuvišką pyragą - išmoko iš mano močiutės.

Esu kilęs iš labai religingos katalikų šeimos, kurioje augome devyni vaikai. Nors mūsų daug, Lietuvą iki šiol aplankiau aš vienas. Pirmąkart čia atvykau 2005 m. gavęs Fulbrighto mokslinę stipendiją, pusmetį dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbau ir Kauno muzikiniame teatre. 

- Jūsų akademinė ir kūrybinė veikla susijusi išimtinai su teatru. Kada pradėjote juo domėtis?

- Kai man buvo galbūt aštuoneri, gavau savo pirmąjį vaidmenį mokyklos miuzikle „The King and I“. Daugelis mano brolių ir seserų šiame miuzikle taip pat pasirodė. Turbūt tada pamėgau aktorystę. Tad tėvai mane leido į įvairius būrelius - dramos, baleto, dainavimo, šokių. Mokykloje, koledže vaidinau visose statomose pjesėse. Tad ir koledže nusprendžiau studijuoti aktorystę ir muzikinį teatrą. Universitete baigiau aktorystę, režisūrą ir choreografiją. Po to pats ėmiau dėstyti, greta ir kurti skirtinguose teatruose. Kanzaso valstijos, kurioje gyvenu ir dirbu, kultūrinė aplinka tam itin palanki. Mieste yra operos ir baleto teatras, daugybė didesnių ir mažesnių teatrų, nuostabus Nelsono-Atkinsono meno muziejus. Aš tiesiog nuolat dirbu ir iš tiesų labai mėgstu savo darbą.

Visa galva aukščiau

- Turbūt ne vienam Amerikos teatro menas asocijuojasi su Brodvėjumi. Kokia teatrų padėtis už Niujorko ribų?

- Profesionalūs operos ir baleto, miuziklų, dramos teatrai veikia visoje šalyje. Kiekvienoje iš 50-ies JAV valstijų jų yra mažiausiai po vieną. Niujorko teatro stilius ir auditorija - specifiniai. Spektakliai statomi publikai, kuri retai lankosi teatre - pirmiausia turistams. O regionų teatrai remia vietinius aktorius. Jie finansuojami savivaldybių, valstijų, vyriausybės, rėmėjų lėšomis. Paprastai šie teatrai pasižymi tam tikra specifika: kai kurie stato vien Shakespeare´ą, kiti - miuziklus, dar kiti - šiuolaikines pjeses. Žinoma, yra ir tokių, kurie jungia įvairius žanrus. Tokiu būdu regiono gyventojams atsiveria įvairūs pasirinkimai:  klasika ir graikų dramos, šiuolaikinė dramaturgija, eksperimentiniai darbai ar standartinis amerikietiškas tokių autorių, kaip Tennessee Williamsas, Arthuras Milleris ar Lillian Hellman, repertuaras.

Tiesa, tradicinio repertuaro Brodvėjus ir regionų teatrai neturi. Kiekvieno spektaklio parodymų skaičius priklauso nuo publikos lankomumo. Tačiau apskritai teatras nėra elito žanras, jis prieinamas visoms žmonių klasėms ir yra lankomas gana dažnai.

- O kokia aktorių padėtis?

- Teatruose vyrauja trumpalaikiai kontraktai. Šiandien aktoriai turi būti mobilūs, keliauti iš vienos šalies vietos į kitą. Tie, kurie rimtai sieja savo gyvenimą su aktoryste, Amerikoje turi agentus. Tiesa, aktoriaus darbas neapsiriboja teatru. Egzistuoja milžiniškos televizijos, kino, reklamos industrijos. Ir vis dėlto manau, kad šiandien JAV aktorių yra per daug. Daugybė žmonių svajoja tapti aktoriais, vaikosi tų trumpučių šlovės momentų. Savo studentams dažnai kartoju: norint tapti profesionaliu aktoriumi, tam reikia skirti visą savo gyvenimą. Priešingu atveju nereikėtų to daryti apskritai. Kalbu ir apie šeimą, ir apie „normalų“ gyvenimo būdą, kuris nesuderinamas su nuolatinėmis kelionėmis, gastrolėmis. Amerikoje jos gali trukti iki dvejų metų - autobuse su kitais aktoriais, aktorėmis ir visų jų ego (juokiasi).

- Ar kūrybos požiūriu Amerika vis dar yra galimybių šalis?

- Aktoriams, režisieriams, choreografams Amerika gali pasiūlyti daug. Tad menininkui pirmiausia vertėtų nuspręsti, kur jis nori gyventi, kur jaučiasi laimingas, ir tik tuomet ieškotis darbo. Kai kam reikia Niujorko, nors ir konkurencija ten milžiniška. Egzistuoja nuolatinė televizijos ir teatro aktorių rotacija. Štai prieš kelerius metus Los Andžele žiūrėjau spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko „Žvaigždžių kelio“ įžymybė Chrisas Pine´as. Geri aktoriai visuomet grįžta į teatrą. Meryl Streep yra viena garsiausių aktorių pasaulyje, puikiai vaidinanti kine, tačiau nuolat pasirodanti ir teatro scenoje. Būtent joje viskas ir prasideda. Galbūt būsiu kategoriškas, bet teatro aktoriai man yra visa galva aukščiau už kino.

Patinka pasakoti pačiam

- Jau tris dešimtmečius įvairias teatro meno disciplinas dėstote studentams. Lengvai atpažįstate talentus?

- Talentai egzistuoja, tačiau ne mažiau svarbios pastangos ir tai, ką vadiname „drive´u“, - įsipareigojimas dirbti, augti, mokytis ir nuolatinis norėjimas daugiau.

Šiandien kone kiekvienas universitetas šalyje turi teatro programą. Kasmet paruošiama tūkstančiai aktorių. Pastaruoju metu studijų programos keičiasi, atsiranda disciplinų, skatinančių teatro studentus patiems sukurti sau darbo vietas, rašyti projektus, burti teatro trupes, prodiusuoti. Be abejonės, ir po tokių studijų ne visi tampa profesionaliais aktoriais. Kita vertus, visa tai, kas sudaro teatro studijas - komunikacija, darbas komandoje, kūno, balso aparato valdymas - leidžia žmogui sėkmingai žengti į bet kurią kitą sritį. Tai susiję su laisve išeiti į pasaulį apskritai. Kokiam tikslui bus panaudotas diplomas, priklauso tik nuo mūsų pačių.

- Kone visuose savo spektakliuose pats ir režisuojate, ir kuriate choreografiją. Kodėl?

- Būdamas režisierius ir choreografas jaučiu vientisumą, bendrą vaidybos, dainavimo ir šokio stilistiką. Esu dirbęs su skirtingais choreografais. Kai dirba du kūrėjai, režisierius turi tiksliai žinoti, kokia jo vizija, kokią istoriją turi papasakoti šokis. Kuriu choreografiją, nes šias istorijas man patinka pasakoti pačiam. Visą gyvenimą tai darau, spektaklis po spektaklio.

Ieško gyvos patirties

- Kaip apibūdintumėte dabartinį amerikietišką miuziklą ir jo meką - Brodvėjų?

- Miuziklai - populiariausias teatro žanras JAV. Jį mėgsta dauguma žmonių. Brodvėjuje veikia žymiausi miuziklų teatrai, visi jie - pelno siekiantys. Likę - regioniniai yra ne pelno siekiančios organizacijos. Tik įsivaizduokite - trupei žengti žingsnį į Brodvėjaus teatrą gali kainuoti 3 mln. JAV dolerių ir daugiau! Tai didžiulis verslas. Tad ir už bilietus į spektaklius žiūrovams tenka pakloti daugiau nei kitur. Žinoma, spektaklių kokybė ten taip pat labai aukšta: scenografija, kostiumai, šviesos, garsas, specialūs efektai - viskas be galo modernu. Vis dėlto ir čia vieni spektakliai sulaukia sėkmės, kiti - ne.

Į Brodvėjų vis dažniau įsileidžiami jaunosios kartos kompozitoriai ir libretistai, kurių Niujorke šiandien išties daug. Vis dar statomi ir tokių patyrusių kompozitorių kaip Johno Kandero, Stepheno Sondheimo ir kitų miuziklai.

Kalbant apie repertuarą, Brodvėjaus prodiuseriai skeptiškai žiūri į viską, kas neturi vardo. Todėl dažnai imamasi saugaus kelio - statomos kino filmų adaptacijos, „Pagauk, jei gali“, „Adamsų šeimynėlė“ ir kitos. Be abejo, vis dar egzistuoja miuziklai, kurie remiasi knygomis, poezija, kaip A.L.Webberio „Katės“. Ironiška, prieš daugelį metų Brodvėjus statė tokius kūrinius kaip „Oklahoma“, „Pietų vandenynas“ („South Pacific“), o Holivudas juos paversdavo kino juostomis. Dabar situacija pasikeitė. Idėjas miuziklams Brodvėjus skolinasi iš Holivudo. Džiugu, jog nepaisant didžiulio kino industrijos populiarumo, žmonės vis dar ieško gyvos patirties ir renkasi teatrą.

- Egzistuoja ir vadinamasis off-Broadway teatras. Kas tai?

- Brodvėjus - tai didieji, 500-1000 vietų teatrai. Niujorko 42-ojoje gatvėje jų yra maždaug 20. Off-Broadway - tai mažesni teatrai, įsikūrę kiek atokiau nuo pagrindinės arterijos. Jų daugybė. Off-Broadway spektakliai labiau kameriniai ir vyksta netradicinėse erdvėse, pavyzdžiui, bažnyčios rūsyje. Tai taip pat yra pelno siekiantys teatrai. Beje, Dano Goggino muzikinė komedija „Nunsense“ yra išskirtinai off-Broadway produktas.

Priversti juoktis - sunku

- „Nunsense“ jau esate pastatęs Madisono teatre Viskonsino valstijoje. Kuo klaipėdietiškas variantas, pavadintas „Šounuolynu“, skirsis nuo pirmtako?

- Skirtumų bus jau vien dėl libreto vertimo. Be to, kai kuriose scenose keičiasi choreografija. Galiausiai - humoras Lietuvoje kitoks nei Amerikoje. O kūrinys unikalus. Juk D.Gogginas jį parašė po to, kai pats praleido daug laiko su vienuolėmis, pažino jas. Personažų charakteriai turi realių žmonių bruožų, todėl tikiu, kad žiūrovai kiekvienoje iš seserų atpažins save ar savo artimą. Žinoma, pati situacija gana kvaila: vienuolės surengia talentų šou, kad surinktų pinigų mirusių seserų laidotuvėms. „Nunsense“ - tai vienuolių gyvenimo satyra, parodija.

- O apskritai publiką prajuokinti sudėtinga?

- Pirmiausia reikia geros medžiagos. Tačiau ir tuomet tai padaryti nėra lengva. Ne veltui sakoma: mirti scenoje paprasta, priversti nusijuokti - sunku. Mano galva, komedija yra pats sudėtingiausias teatro žanras. Taip jau nutiko, kad būtent komedijas tenka statyti dažniausiai.

- Ar tai reiškia, kad jūsų paties gyvenimas kupinas juoko, linksmybių?

- Gyvenime jaučiuosi laimingas. Žinoma, kartais patiriu bėdų, kurios taip pat galėtų virsti į įdomias pjeses teatrui. Man ypač svarbu būti fiziškai susijusiam su kūrybiniu procesu, užšokti ant scenos, parodyti keletą judesių aktoriams, vėl nulipti. Negaliu ramiai stebėti ir sakyti: na, pabandykit. Lipu į sceną ir dirbu kartu. Pradėjau karjerą kaip aktorius, norėčiau ir baigti būdamas aktoriumi. Jei tik sugebėsiu įsiminti tekstus (juokiasi). Tarp svajonių - Cyrano de Bergeracas, W.Shakespeare´o „Žiemos pasaka“, „Cymbeline“ ir kitų pjesių personažai. Mielai vaidinčiau blogiukus, nes jie sulaukia daugiausia dėmesio (šypsosi).

- Muzikinėje komedijoje „Nunsense“ palikta daug vietos improvizacijai ir interaktyviam bendravimui su publika. Rizikinga?..

- Viskas priklauso nuo aktorių. Vienuolių užduotis - priversti publiką jaustis patogiai, laisvai, pakalbinti žiūrovus dar prieš spektaklį. Iš esmės visas kūrinys pagrįstas bendravimu su auditorija. Šiuo atveju ketvirtos sienos nėra. Būtent todėl, pasak paties D.Goggino, „Nunsense“ gali būti rodoma bet kokioje aplinkoje, jai nereikalinga ypatinga scenografija. Šiuo atveju žiūrovai scenografiją išvys.

- Johnai, ar visuomet su savimi nešiojatės stepo batelius?

- Dažniausiai (juokiasi). Mano motina buvo pirmoji pasakiusi, kad studijuojant muzikinį teatrą būtų pravartu išmokti šokti stepą. Šoku nuo vaikystės. Nors stepas dažnam asocijuojasi su Airija, iš tiesų jis turi daugybę atmainų: amerikietiškas, afroamerikietiškas, angliškas, airiškas stepas ir kt. Susiformavo net savitas Brodvėjaus stepas. Vis dar populiari Gene´o Kelly atmaina, kuriai reikia didelės fizinės ištvermės, elegantiškasis Fredo Astaire´o stilius. Pasaulyje egzistuoja įvairiausių stilių samplaikų. Savo spektakliuose mėgstu naudoti stepo elementus. Jų bus ir „Nunsense“ pastatyme Klaipėdoje. Kai publika pajaučia ritmą, atsiranda bendras pulsavimas.

Vizitinė kortelė

Johnas Staniunas gimė 1960 m. JAV.

Aktorius, režisierius, choreografas, Kanzaso universiteto profesorius.

Dėstomos disciplinos: režisūra, muzikinis teatras, vaidyba, judesys.

Įvairių knygų bei mokslinių publikacijų apie teatro meną autorius.

Kanzaso muzikinio teatro įkūrėjas.

Pastatė 125 spektaklius (miuziklai, klasikinės pjesės ir kt.) įvairiuose regiono bei universitetų teatruose.

Gavęs Fulbrighto mokslinę stipendiją, 2005 m. lankėsi Lietuvoje - dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Mokslinius tyrimus teatro meno srityje atliko Londone (Didžioji Britanija), Osle (Norvegija) ir Kanadoje.

Solo koncertus surengė Lietuvoje ir Danijoje.

Stepo mokytojas.

Salonas