Lietuvos teatro legenda – režisierius, teatro ir kino aktorius Povilas Gaidys garbingą sukaktį pasitiko artimiausių bendražygių ir kolegų apsuptyje – taip, kaip ir norėjo. Į Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmus jo pasveikinti susirinkus bičiulius pasitiko ne tik jubiliatas. Iš savęs švelniai pasišaipyti nevengiantis režisierius jubiliejų šventė apsuptas viso pulko butaforinių gaidžių – toks teatro dailininkų sumanymas pralinksmino ir vakaro šeimininką, ir svečius. Kitąmet savo darbo Klaipėdos dramos teatre 50-metį minėsiantis P. Gaidys juokavo, kad svajoja patekti į Guinesso rekordų knygą.
Pastatytų spektaklių skaičiumi P. Gaidys jau pralenkė savo metus. Daugiausiai pastatymų sukurta būtent Klaipėdos dramos teatre. Penktadienio vakarą surengtoje jubiliejaus šventėje gražiausias asmeninio ir kūrybinio gyvenimo akimirkas prisiminė ne tik pats režisierius, bet ir jo artimiausi draugai, kolegos. „Pastačiau daug spektaklių – buvo ir blogesnių, ir geresnių, ir laikų išgyvenau visokių, bet turiu gerų artimų bičiulių, tad dar noriu pabūti kiek man skirta”, – susijaudinęs kalbėjo P. Gaidys. Apie poilsį jis dar negalvoja, jo planuose – rinkti dar vieną jaunųjų aktorių kursą Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kur vis dar dėsto filologijos ir režisūros studentams.
Pasveikinti garbaus amžiaus sulaukusį teatro grandą atvyko kultūros viceministras Deividas Staponkus, padėkos raštus atsiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, sveikino ir miesto vadovai, Klaipėdos dramos teatro kolektyvas. „Be visų šį vakarą išvardintų dorybių nepaminėtos dar dvi – tai puikus humoro jausmas ir pasiutęs knygų skaitymas”, – sveikindamas jubiliatą priminė kolega ir bičiulis rašytojas Gintaras Grajauskas. Šventės metu svečiai stebėjo prieš kelis dešimtmečius nufilmuotus kadrus iš P. Gaidžio gyvenimo, filmų, spektaklių fragmentus.
Inga Šviesaitė
Dažnam režisierius Povilas Gaidys žinomas kaip komedijų meistras. Buvo laikas, kai jam nebuvo lygių, o jo spektaklių aštrumas jaudino ne tik žiūrovus, bet ir sovietinę valdžią. Tad ir kalbamės apie menininko kelią, jo, kaip komediografo, pasiekimus ir kūrybinius ieškojimus.
Pirmiausia – kodėl režisūra? Kodėl teatras? Kokia buvo tos teatrinės kelionės pradžia?
Nemanau, kad mokykloje pasižymėjau ypatingu talentu ar dideliu polinkiu į teatrą. Nelabai norėjau skaityti knygas. Kai reikėdavo mokytis eilėraščius, prozą ar kokią pasakėčią, dažniausiai kūrinio neišmokdavau, man būdavo net gėda viešai deklamuoti. Tačiau visą laiką tyliai kritikuodavau tuos, kurie skaitydavo – vis jusdavau, kad ne taip. Draugas net kartą užpyko: „Tai eik ir parodyk, kaip”.
Tai vis dėlto, kas jus atvijo į teatrą?
Bet potraukį teatrui jutau. Nežinau, gal kalti genai. Mano tėvai – paprasti žmonės, tačiau tėvas vaidindavo klojimo teatro spektakliuose. Ypatingai jam sekėsi komiški vaidmenys. Mano mama – grimuotoja. Nors tada toks ten ir grimas būdavo – raudonais burokais patepdavo, jei reikėdavo ką pajuodint, tai su anglimi. Tada gi ir grimo normalaus nebūdavo.
Dalis vaikystės praėjo Panevėžyje. Mano tetos dirbo Panevėžio dramos teatre, jos mane ten ir nusivesdavo. Nepamenu pirmo spektaklio pavadinimo, tačiau jis buvo apie mokinius ir skirtas vaikams. Sėdėjau tetai ant kelių ir žiūrėjau, kaip po sceną vaikšto kuolai, dvejetai, kurie tada labai baisūs atrodė.
Kitą matytą spektaklį labai gerai atsimenu. Tai buvo Gogolio „Revizorius”. Žiūrėjau išsižiojęs, buvo baisiai įdomu. Pamenu vaidinusį Blėdį, įsimintina ir juokinga Bobčinskio ir Dobčinskio scena, kai jie išvirsdavo su durimis į sceną. Labai patiko per pertrauką stebėti, kaip apšvietėjai prožektoriuose keičia filtrus.
Lankiau Vilniaus 7-tą vidurinę, kur turėjome puikius literatūros mokytojus. Jie mus vesdavosi į dramos, operos, rusų teatrus, į naujausius spektaklius. Taip pat pasikviesdavom režisierius, aktorius, aptarinėdavom spektaklius.
Šioje mokykloje mokėsi marga liaudis, dauguma tapo menininkais. Mano klasės draugai – grafikas Rimtautas Gibavičius, režisierius Vytautas Čibiras. Giedrytė kartu su manimi baigė aktorinį, Arūnas Vaitkūnas buvo dailės instituto profesorius, kritikas. Iš mūsų mokyklos aktoriniame taip pat mokėsi Rimgaudas Karvelis, Rolandas Butkevičius, režisierius Marijonas Giedrys. Aš pats apie „aktorinį” ar režisūrą tuo metu negalvojau, maniau, kad neturiu tam gabumų. Tačiau mane padrąsino Karvelis, kuris tuo metu jau studijavo akademijoje.
Jūsų mokytojai M.Knebel ir A.Popopvas – Stanislavsko sekėjai. Kiek jų siūloma metodika buvo aktuali jūsų kuriamame teatre? Koks jūsų santykis su Stanislavskio teatru? Koks santykis buvo su dėstytojais? Kokia linkme jie jus kreipė?
Įdomu, kad man baigus konservatoriją į Vilnių atvažiavo režisierius Jasinskas, kuris pasiūlė man ir Veisietai važiuoti į Klaipėdą. Tačiau Vaisieta pasiliko akademiniam teatre, o aš atsisakiau, nes supratau, kad neturiu ypatingų duomenų, nebuvau užtikrintas dėl savo, kaip aktoriaus karjeros. Ir mokytis norėjau daugiau, todėl kilo mintis stoti į režisūrą, nors nelabai nutuokiau, kas tai per daiktas. Išvažiavau studijuoti į Maskvą, pasisekė pakliūti pas puikius dėstytojus – Stanislavskio siekėjus ir bendražygius Mariją Knebel ir Aleksėjų Popovą.
Jie mane ir supažindino su veiksminės analizės metodu, kurį taikiau grįžęs į Lietuvą. Nelengvas tai buvo darbas. Kai kurie aktoriai jautė gėdos jausmą prieš kolegas, buvo susikaustę. Nors dirbant šia metodika reikia atsipalaiduoti. Žinoma, tai buvo tik viena iš priemonių – juk ne visada remsies etiudais. Gal tik tada, kai kas nors neaišku, veiksminė analizė padeda išsianalizuoti.
Stebimąją praktiką atlikote pas žinomą komedijų meistrą V.Plučeką Maskvos satyros teatre. Kodėl pasirinkote šį teatrą? Ar jau tada jutote potraukį komedijai? Kuo šis žanras buvo patrauklus?
Man labai patiko satyros teatras, nes jis aštrus, žaismingas. Nors neilgai ta praktika truko, tačiau pamačiau kaip yra dirbama.
Po mokslų buvote paskirtas į Marijampolę?
Ne. Visada, kai baigi mokslus, nežinai kur dėtis. Maskvoje pabuvęs į Lietuvą grįžti nenorėjau. Tačiau ten įsitvirtinti sunku – juk tiek daug režisierių. Staiga man pasitaikė proga sutikti tokią režisierę, kuri sumanė Kazanėje kurti jaunimo teatrą. Pagalvojau, kad idėja graži, o ir pats miestas tik 200 kilometrų nuo Maskvos. Tačiau Lietuvoje kultūros ministerija susizgribo, kad mus (Jurašą, Karklelį), kaip nacionalinius kadrus reikia parsiųsti į Lietuvą.
Reikėjo man dar priešdiplominį spektaklį pastatyti. Nelabai norėdamas, tačiau nuvažiavau į Marijampolę, pasirinkau A. Nikolaji pjesę „Ryžio grūdas”, o spektaklį pavadinau „Būk vyras Čelestinai!”. Tuomet ten dirbo du pirmieji kursai, surinkti iš konservatorijos – tokie žmonės kaip Rygertas, Rosenas, Karvelis, Butkevičius, Paukštė, Gaigalaitė. Jie buvo pažįstami iš studijų laikų. Tačiau tuo metu buvo vykdoma Chruščiovo politika, ir uždarinėjo teatrus. Uždarė ir Marijampolės. Mano spektaklis ten buvo paskutinis.
Paskui turėjau visus metus savo diplominiam spektakliui pastatyti. Kadangi didelę dalį Marijampolėje dirbusių aktorių perkėlė į Klaipėdą, ir mane pakvietė atnaujinti savo spektaklį ten. Ėmiausi darbo ir mane pradėjo įkalbinėti ten pasilikti. Kaip tik tuo metu Klaipėdos dramos teatre vyko revoliucijos: sujungė Klaipėdos ir Marijampolės teatrus, kažką teko atleisti, kažkas sukilo prieš režisierių Jasinską. Likimo ironija – tas pats režisierius, kuris prieš penkerius metus kvietė mane ateiti pas jį aktoriauti, turėjo pasitraukti ir savo vietą užleisti man.
Lengva nebuvo, tačiau tokie žmonės kaip Černiauskaitė, Barauskas, Čepulis, Žadeikis, palaikė mane kaip jauną žmogų. Kancleris taip pat buvo lankstus žmogus.
Jei nebuvo lengva, tai kodėl likote Klaipėdoje?
Nežinau. Lengva nelengva, juk jaunam viskas lengva. Kodėl aš pasirinkau statyti Višnevskio „Optimistinę tragediją”? Iš vienos pusės nulėmė jūrinė tematika. Kita vertus, ne tiek idėja man buvo svarbi apie revoliucijas, bet tai, kaip žmogus – Komisarė – ateina ir sulipdo kolektyvą. Tai buvo puiki paralelė tuometei situacijai Klaipėdos dramos teatre. Kūryboje visada atsiremi į kažką. Štai net ne nuo komedijos, o nuo tragedijos pradėjau savo kūrybą.
Scenografijai kurti pasikviečiau savo klasės draugą grafiką Gibavičių, kuris teatre niekad nedirbo. Scenografija buvo netikėta, jo mąstymas visiškai kitoks, grafiškas. Pamenu, kad gerai buvo padaręs, naujoviškai.
Nors pradėjote nuo tragedijos, tačiau vis dėto komedijos žanras jus vis tiek traukė. Viena pirmųjų – K.Sajos „Gaidžio pentinai”.
Taip. Pamenu – atnešė tą pjesę. Nepasakyčiau, kad ji mane ypatingai sužavėjo. Saja kaip visada labai aštrus, tačiau tas jo aštrumas trumpalaikis. Pamenu, tada buvo labai opus klausimas dėl kukurūzų reikalų. Saja tą pjesę padarė iš apysakos. Tai buvo kaip koks anekdotėlis su aštriais momentais. Ir milicijai kritikos buvo pažerta, taip pat – žemės ūkio vadovavimui. Apie šiuos dalykus norėjau kalbėti, o tie traktoristo nuotykiai man buvo mažiausiai įdomūs.
Jau tada už šį spektaklį gavote pylos?
Jis praėjo sunkiai. Saja atsivežė rusų teatro vyriausią režisierių, kuris irgi norėjo statyti šią pjesę, todėl turėjo apginti šį spektaklį. Jis juk buvo partijos narys, nebijojo savo nuomonės garsiai reikšti. Apginti tai apgynė, bet milicija vis tiek pyko. Pasirodo, jie net buvo įrašę paskutines spektaklio scenas. Man buvo pagrasinta: „Palauk, pakliūsi tu mums, gaidžiukai”.
Nepabijojote parodyti kitokio požiūrio ir „Trijuose muškietininkuose”.
Į juos pažiūrėjau visai kitaip. Beje, įdomus dalykas – po šio pastatymo praėjus ilgam laikui aš atsitiktinai pamačiau nebylaus kino vieną filmą, kuriame to filmo režisierius tokiu pat kampu pažvelgė į šį Diuma romaną – ten irgi labai gražiai šaiposi ir žaidžia.
Sunku buvo todėl, kad į repeticijas nešiodavau knygas, skaitydavau aktoriams romaną, norėjau parodyti, kaip viskas čia nerimta: ir ta pompastiška draugystė, ir iliustratyvi, kvaila romantika. Šiame romane logikos nėra – visi gražūs, draugystė neišpasakyta, o muškietininkai paskutiniai girtuokliai, galų gale didžiausi avantiūristai. Į visas šias rūmų intrigas pažiūrėjau labai lengvai. Tačiau ir šis spektaklis lengvai nepraėjo. Žmonės labai pasipiktino, ypač mokytojai. Jie kaltino, kad jaunimui rodau netinkamą pavyzdį, šaipausi iš jų idealų.
O kaip buvo su „Pirtimi”?
Ooo! Su „Pirtimi” tai buvo. Jau mokykloje man patiko Majakovskis. Turėjome rusų kalbos literatūros mokytoją Sokolovą, kuris mums daug skaitydavo, deklamuodavo. Jis ir parodė mums Majakovskį. Na kas tas Majakovskis? Revoliucijos dainius? Kai Maskvoje Satyros teatre pamačiau „Blakę”, supratau, kad ne viskas yra taip, kaip parašyta. Aš net būdamas studentas dariau ištrauką iš „Pirties”, tada šią pjesę ir įsidėjau į portfelį „ateičiai”.
O tai kodėl tais 1970-aisiais nusprendėte iš to portfelio šią pjesę išsitraukti?
Velnias žino. Kiek pamenu, tuo metu pasipylė jubiliejinės datos. Tarybų sąjungos 50-metis, komjaunimo 50-metis, Lietuvos Tarybų valdžios 25-metis, vėl kažkoks 50-metis, ir taip toliau. Tais laikais specialiai datai reikėdavo statyti spektaklius, ir tu nori nenori turėdavai „pasiimti” pjesę tokia tematika. Visi tai darydavo, kankinausi ir aš. Tačiau kitaip, išsisukdavau savais būdais. Neatsimenu kokia tai buvo data, tačiau pasirinkau Majakovskį. Juk puiku – revoliucinis dainius, tiesiai į tašką, o paskui kai pamatė – nieko padaryti negalėjo. Galvojo, kad prikūrėme tekstą, priimprovizavome. Atsimenu, į Klaipėdą atvažiuodavo saugumo darbuotojai su knygutėm ir sekdavo Majakovskio tekstą. Visaip ieškojo priekabių, tačiau prikibti negalėjo. O kas dėjosi Vilniuje! Tačiau viskas „padaryta” pagal pjesę. Juk pats Majakovskis buvo toliaregis žmogus, todėl ir klasikas.
„Dramblys” irgi karštas spektaklis.
Man rodos, tai buvo irgi „datinis” spektaklis. Neatsimenu, kaip atradau „Dramblį”, kažkas pasiūlė pažiūrėti. Radau nedidelę, 1932 metais išleistą Kopkovo knygutę, o kai perskaičiau – o Viešpatie! Pasižiūrėjau, kad niekur nestatytas, kažkur tik ten trisdešimtkelintais metais pusiau saviveikliniame teatre. Po to ši pjesė buvo gražiai valdžios nustumta, paslėpta. Juk pats Kopkovas ne dramaturgas buvo – keistuolis, paprastas statybininkas, berniokas iš kaimo, išmokęs skaityti ir tuo susižavėjęs.Jį Gorkis už ausų ištraukė, nes kitaip jis tikrai būtų į Sibirą išvežtas.
Taigi, toje pjesėje atsiskleidžia visa kolūkinė santvarka, politika, netikrumas, paprastų žmonių viltys. Aš jų neišjuokiu. Anaiptol. Man jų gaila. Gaila tų sukvailintų, kvailiais tapusių žmogelių, jų vilčių, noro žmogiškai gyventi. Viskas paversta į kažkokią vergiją. Šitie dalykai juk su fantasmagorija parašyti. Pjesės veikėjai su pūsle skraidė, kai tuo metu mes į kosmosą skridom.
Visų vertinamas ir mėgiamas buvo diptikas .„Poliglotas. Abstinentas”
„Poliglotas” – tai gana rimta dalis, „Abstinentas” – daugiau groteskiškas. Su Saja bendradarbiaujant padarėme diptiką. Iš pradžių man „Abstinentas” nepatiko – toks labai „sajiškas”, supratau, kad čia apie nomenklatūrą.
Dar Saja iš savo apsakymo buvo padaręs vienaveiksmę pjesę, vadinosi „Dangaus kūnas”. Tada jis man pasiūlė šitą variantą. Fabula paprasta – vyksta rajono šventė, į kurią važiuoja kolūkiečiai su dainomis ir šokiais. Ir štai vienas truputį pakvailiodamas sukuria tokį aitvarą – dangaus kūną, ir visi žmonės bevažiuodami į šią šventę užsižiopso į jį. Per šitą aitvarą įvyksta visokių durnysčių: tai autobusas į griovį įvažiuoja, tai dar kas atsitinka. Žodžiu, komiška situacija. Labiausiai man užkliuvo, kad tame visame balagane atsiranda viena moteris, kuri staiga viską pamiršta ir nieko nebeatsimena. Su tautiškais rūbais ir gintariniais karoliais. Ji tik pamena, kad buvo Lietuva, dar kažkokį žodį atsimena. Štai tokia graži pjesė. Tačiau tuometis kultūros ministras Šepetys davė nurodymą mane stebėti. Kai jis perskaitė šitą pjesę iš karto uždraudė man ją statyti. Negana to, dar pasikvietė partijos sekretorių Klaipėdoje Gurecką ir jam įsakė mane prižiūrėti. Gerai, kad tas žmogus žmogiškas buvo. Pamenu, gyvenome viename name – jis pasikvietė ir draugiškai perspėjo, kad būčiau atsargesnis. Šios idėjos teko atsisakyti.
Tačiau nagrinėjant šią temą pavyko gana neblogas diptikas. Vienoje pusėje „Poliglotas” – „kenčiu, vadinasi gyvenu”. O čia – „geriu, vadinasi gyvenu” – vaizduojamos dvi tokios pusės?. Paskui suradau raktą „Abstinentui” – tokį siautulį mūsų tamsiosios nomenklatūros su sąjungos lyderiais, sekretoriais.
Pastatyta tiek daug komedijų, išbandyti įvairūs žanrai – ir satyra, ir groteskas, tragikomedija. Kodėl jus tai traukė?
Aš nežinau, negaliu pasakyti. Žinoma, tas aštrumas gimdo formą, spektaklio formos paieškas, vaidybą. Tas humoras įvairus – ir farsas, ir groteskas, ir lyriniai momentai. Sunkus tai dalykas, skonio dalykas. Žinoma, ne viskas pavyksta ir man, ir aktoriams.
Nelengva atsakyti, kodėl mane traukė ta komedija. Gal genai, gal ne jie. Kaip jau minėjau, mano tėvukas mėgo humorą, komiškas akimirkas, ir gyvenime tas požiūris toks – iš karto kažkaip daugiau atkreipi dėmesį į komišką pusę. Pavyzdžiui, sutinki žmogų, ir jau iš karto matai jame kažką keisto, juokingo.
Sovietiniais laikas komedijos žanras Jums padėjo garsiai kalbėti apie dalykus, kurie skauda, rūpi. Atėjus nepriklausomybei situacija pasikeitė – atsirado laisvė; priemonės, kurios buvo paveikios anksčiau, tapo nebeveiksmingos.
Taip, po Nepriklausomybės mes buvome pasimetę. Kažkur kažkas mus vedė, kažką žinojom, kažko ne. Ir prasidėjo. Visas srautas pasipylė, visos šiukšlės. Ir dabar tas pats yra. Juk mes išvien tiktai juokaujame. Kiekvienas laikraštis dabar labai šmaikštus. Anksčiau buvo toks laikraštis „Šluota”, ar kokie skyreliai – humoro buvo saikingai. O dabar ir televizija, ir spauda stengiasi vienas kita perspjauti. Žinoma, nemažai tame pramoginio spindesio, lėkštumo. Visi tik juokauja ir šaiposi, tikriausiai patys jau ir nelabai žino, iš ko.
Sovietiniais laikais, kai šaipydavomės, tai turėjome tikslą – parodyti tam tikrą protestą, paaiškinti žmonėms kas kur. Vis tiek teatras – kaip padidinamas stiklas.
O dabar ir taip viskas nelengva, tai kam to reikia – dar save plakti, kažkokiu mazochizmu užsiiminėti, kai jau ir taip nusiplakęs esi? Todėl ir nebesinori man juokauti, nebent labai švelniai tai daryti.
Tai po Nepriklausomybės atgavimo komedigrafo karjerą baigėte?
Surimtėjau aš. Paskutinė mano statyta komedija – „Aršenikas ir jo nėriniai”, kurioje atsiveria rimtesnis žvilgsnis. Šiame spektaklyje kalbu apie vienišus žmones, senukus. Yra baisi problema: žmonės, kurie neturi artimųjų, neturi namų, priversti glaustis ligoninėse, prieglaudos namuose, jie pasmerkti kančiai, mirčiai. Šis spektaklis apie tetulės, kurios daro gerą darbą – nuodija vienišus žmones, kurių kapus paskui prižiūri rūsyje. Tai kaip savotiška herojų labdara. Taip, tai juodas humoras, kažkokia mintis šioje amerikiečių komedijoje yra. Kaip matote, dabar jau ne taip linksmai pašmaikštauju.
O koks Jūsų santykis su kritika?
Žinote, žmogus, ypač menininkai, neturi storų šarvų, kritiką priima jautriai. Ir aš reaguoju jautriai ir aštriai, kai mane kritikuoja. Kai giria, žinoma, smagu. Bet kritika kritikai nelygi. Yra pikta kritika, yra geranoriška. Čia priklauso nuo paties žmogaus, nuo santykio su kritika. Kai praeina laikas, nurimsta emocijos, tada gal pagalvoji, kad gal ir būta žodžiuose tiesos.
Buvo kritikų, kuriuos vertinote?Taip, vertinau Judelevičių, Aleksaitę – ne visada, tačiau ji buvo rimta kritikė. Petuchauskas buvo labai įvairiapusiškas, bet visgi – profesionalas. Profesionalas buvo ir Jansonas, tačiau labai jau mėtėsi iš vienos pusės į kitą. Nori nenori prisiklausydavai ir iš Veisaitės, šiek tiek rašydavo Dana Rutkutė.
Šiuo metu nepasigendate dialogo su kritika?
Truputį pasigendu, tačiau neteikiu tam daug reikšmės. Žinoma, norisi protingos, geros kritikos, analizės, tačiau dabar spauda tam neskiria didelio dėmesio, jiems tai neįdomu.
Kalbėjosi Inga Šviesaitė
