Mindaugas Klusas
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje buvo inauguruotas šios aukštosios mokyklos rektorius profesorius Zbignevas Ibelhauptas, o operos primadonai Violetai Urmanai suteikiamas Garbės daktaro vardas.
Naujasis rektorius pianistas Z.Ibelhauptas buvo išrinktas praėjusių metų rugpjūčio 31- ąją, pareigas pradėjo eiti spalio 4 dieną. Klausiamas, kodėl inauguracijos iškilmės buvo perkeltos net į pavasarį, akademijos vadovas teigė, kad reikėjo laiko pasirengti. Norėjosi susipažinti su situacija mokykloje. „Iškart įgriuvome į darbus, inauguraciją palikome vėlesniam laikui, – LŽ sakė Z.Ibelhauptas. – Inauguracijos iškilmės yra ne tik rektoriaus, bet ir akademijos bendruomenės pagerbimas, jos šventė. Tai simbolinis, tačiau visiems svarbus įvykis.” LŽ kalbina LMTA vadovą Z.Ibelhauptą.
Mano namai
– Jūsų fortepijoninio dueto su Rūta Riktere vertintojai yra teigę: „Ibelhauptams ne itin mielas akademizmas.” Tačiau ryžotės vadovauti akademijai! Kas paskatino?
– Vertintojai kalbėjo apie muzikinę raišką, muzikavimo prigimtį. Paprastai atlikėjai linkę specializuotis, vieni krypsta į barokinę, kiti į klasikinę, romantinę ar šiuolaikinę muziką. Mes mėginame derinti įvairius stilius, visuomet mėgome eksperimentus, šiuolaikinę muziką, dalyvavome įvairiuose projektuose. Akademija juk yra kūrybiško ugdymo erdvė. Turime saugoti, puoselėti ir reaktualizuoti tradiciją, bet kartu gyventi ir dabartimi. Rengiame jaunus žmones gyventi šiandien gerbdami tradiciją. Akademiškumas ir kūrybiškumas negali ir neturi būti supriešinami. Akademiškumas suvokiamas kaip pamatas, tradicijos tąsa. Kita vertus, taisyklės, kanonai patys savaime nėra gyvi, jei neužpildomi šių dienų gyvenimu ir turiniu.
Savąjį kelią su akademija (tada – konservatorija) susiejau dar 1979 metais. Visą laiką buvau šioje erdvėje, gerai žinau mokyklos tradicijas, autoritetus. Nesu žmogus iš šalies, vadovavau ir katedrai, ir meno doktorantūros komitetui. Tad administracinis darbas man nėra naujas. Kandidatavau į rektorius todėl, kad man rūpėjo akademijos ateitis, nes jau trisdešimt treti metai ji yra mano namai.
– Matėte, jog yra keistinų dalykų?
– Yra dalykų kurių galima nekeisti ir būtina nekeisti: vertybių, autoritetų, tam tikrų profesionalumo kriterijų ir sampratų. Tačiau studijų programas būtina atnaujinti, reaguoti į tai, kas vyksta šių dienų pasaulyje. Norisi sukurti atvirumo atmosferą, kad akademijoje žmonės jaustųsi kaip namie. Žinau ir kitus skaudulius – vargana infrastruktūra, griūvantys Sluškų rūmai, kiti pastatai. Supratau, jog pakaks bambėti – tas to nedaro, anas to nedaro. Pamaniau: „Dabar ne bambėk, o pamėgink padaryti.”
– Bus pagerbta ir V.Urmana.
– Didelė garbė, kad V.Urmana sutiko būti mūsų akademijos Garbės daktarė. Ji yra šios mokyklos auklėtinė. Pamenu, kartu studijavome, ji baigė fortepijono specialybę. Puikiai ją prisimenu kaip pianistę. Svaigi karjera, kuri V.Urmaną lydi visame pasaulyje, įkvepia ir mūsų studentus. Jaučiame, jog Violeta skleidžia labai pozityvią žinią apie LMTA.
Gerinti kraujotaką
– Kaip akademiją paversti patrauklia šiuolaikiniam jaunimui?
– Visų pirma būtinos patrauklios studijų programos ir deramos mokymosi sąlygos. Svarbus pedagogo ir auklėtinio asmeninis santykis, nes menas studijuojamas daugiausia individualiai. Tad čia dėstantieji turi būti autoritetai, žinomi, matomi visuomenėje, traukiantys dėmesį. Kol kas taip ir yra: visi žymiausi menininkai – muzikos, teatro, kino, šokio – yra mūsų akademijos pedagogai. Tačiau reikia rūpintis, kad metų metus čia dirbantys dėstytojai norėtų tobulėti. Reikia gerinti kraujotaką. Mums svarbu, kad pedagogai koncertuotų, dalyvautų įvairiuose kino, teatro projektuose, būtų aktyvūs.
– Gal muzikams tai mažesnė problema, tačiau vaidybos specialybių studentams sunku, kad jų kursų vadovai – garsūs režisieriai – daug keliauja ir neturi galimybių skirti daugiau dėmesio.
– Turiu milžinišką penkių mėnesių darbo patirtį (juokiasi), tačiau tokių nusiskundimų kol kas nesulaukiau. Negali drausti ryškiausioms mūsų asmenybėms pasaulyje skleisti akademijos vardą. Manau, turime mąstyti apie asistentinę praktiką, profesorių patikėtinius, kurie, aniems išvykus, perimtų vadovavimą kursui. Taip yra visame pasaulyje. Dabar labai madingi meistriškumo kursai. Pažvelgę į akademijos skelbimų lentą pamatysite, jog kas savaitę trys ar keturi profesoriai iš užsienio vadovauja meistriškumo pamokoms. Tokios injekcijos reikalingos. Tuo pačiu tikslu į užsienį vyksta ir mūsų pedagogai. Tačiau nieku gyvu nepatikėsiu, kad pianistą galima išmokyti groti tik per meistriškumo pamokas. Būtinas dėstytojas, kuris nuolat jį ugdytų. Vis dėlto didelės problemos neįžvelgiu, negalima drausti režisieriams išvykti gastrolių. Tik reikia ieškoti būdų, kad nenukentėtų studijų procesas. Ir toliau į akademiją ketiname kviesti ryškiausias asmenybes. Štai rudenį savo kursus rinks režisieriai Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas.
Meno miestelis
– Kokių LMTA infrastruktūros pokyčių esate numatę?
– Pokyčių reikia. Sunku įsivaizduoti, kaip LMTA rastų lėšų prikelti Sluškų rūmus ar pastatą Gedimino pr. 39 Jie visiškai nepritaikyti studijų procesui. Mano supratimu, kur kas efektyviau būtų mąstyti apie naujo LMTA komplekso statybą. Suburti visus fakultetus viename mažame miestelyje. Atkreipkite dėmesį, kokie gražūs, iškilūs Centrinių rūmų koridoriai. Nuostabu. Ir kokios mažos auditorijos. Kokie milžiniški holai ir kaip mums trūksta auditorijų! Pastatai puikūs, bet pusės ar net dviejų trečdalių jų ploto neįmanoma panaudoti studijoms. Negalime ir pritaikyti jų savo reikmėms, nes tai kultūros paveldo objektai. Esame išblaškyti po miestą penkeriuose rūmuose. Studentai nepažįsta vieni kitų, net dėstytojai nepažįsta kolegų iš kitų fakultetų. Norėtųsi gyventi glaudžiau. Tad pagrindinė mintis – pamažu, kalbantis su ministerijų ir miesto vadovais, ieškoti vietos naujai akademijai.
– Esate teigęs, kad akademija galėtų atlikti Mažosios filharmonijos ar Mažojo teatro vaidmenį. Paaiškinkite plačiau.
– Idėja tokia – akademijoje steigti meno centrą, kuris vykdytų meninę veiklą, įtraukiant į ją studentus. Turime neišsemiamų resursų ir didžiulį kultūros renginių, koncertų poreikį Lietuvos regionuose. Studentų koncertai ten rengiami, tačiau būtų galima veikti racionaliau – ištirti poreikį ir planuoti. Toks meno centras funkcionuotų kaip Mažoji filharmonija. Dabar filharmonijos išsiskaidžiusios Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Jos galėtų virsti aikštelėmis mūsų būsimiems studentams ir pedagogams. Taip pat pritrauktų potencialių mūsų akademijos studentų.
Meno centro idėjos elementų akademijoje regime jau dabar. Pavyzdžiui, besiformuojantis „Šoblės” klubas ir kino festivalis. Arba kelintus metus jau vykstantis teatrinių debiutų festivalis „Tylos!”, rengiamas drauge su Vilniaus mažuoju teatru. Tokiame meno centre galėtų susiformuoti nauja debiutų ar eksperimentavimo platforma.
Apčiuopti savąją tapatybę
– Vaidybos specialybių studentai ir scenografai rengiami skirtingose aukštosiose mokyklose. Teatro žmonės tai įvardija kaip problemą. Ar galėtų būti parengtos bendros programos?
– Čia dvipusė problema. Viena vertus, iniciatyva gali atsirasti tik iš vidaus. Kalbėjomės su Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto rektoriais apie tai, kad studentai galėtų klausytis paskaitų skirtingose aukštosiose mokyklose. Bendros studijos galėtų vykti, tačiau kaip savanoriško bendradarbiavimo pavyzdžiai, o ne jungiant jas mechaniškai.
– Muzikų rengimo sistema didžiuojamės, ji giriama ir užsienyje. Tačiau nuolat kalbama ir apie grėsmes, susijusias su muzikos mokyklų optimizavimu. Ar matote šią problemą?
– Muzikos mokyklų yra labai daug. Tai – mūsų tautos kultūros ženklas. Tačiau neidealizuoju jų, ne viskas ten gerai. Kartais verta pakoreguoti tų mokyklų plėtrą ir apetitą. Įgijusios daugiau savarankiškumo, kai kurios pasišovė rengti muzikus net iki 12 klasės. Prisimenu dirigento Jono Aleksos posakį: „Yra ambicijų, bet ar užteks amunicijos?” Būčiau atsargus, peržiūrėčiau pedagogų kompetenciją. Kalbant apie vieningą rengimo sistemą, pakopas (muzikos mokykla – konservatorija – muzikos akademija), kai kur grandys sutrūkinėjo, ryšys pradingo. Labai gaila. Tarp grandžių atsiradusį trombą reikėtų šalinti.
– Ibelhauptų duetas yra praturtinęs Lietuvos muzikinį gyvenimą jau vien tuo, jog skatino lietuvių kompozitorius jam kurti muziką. Kokia dueto ateitis?
– Kūrybinės veiklos apimtys sumažėjo. Liepos mėnesį rengsime rečitalį Thomo Manno festivalyje, kūrinį mums rašo kompozitorius Šarūnas Nakas. Man muzikavimas reikalingas, kad jausčiausi žmogumi, kad apčiuopčiau savo tapatybę. Administracinis darbas yra kūrybingas ir įdomus, bet kartais matau, jog turiu sugrįžti prie to, kas esu. Man regis, rektoriumi tapau dėl to, kad esu pianistas ir šio to pasiekiau muzikos bendruomenėje. Niekada neturėčiau to užmiršti.
Nuo 1949 metų, kai Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos į Lietuvos valstybinę konservatoriją, jai vadovavo pianistas Jurgis Karnavičius, kompozitorius Vytautas Laurušas, muzikologas Juozas Antanavičius. 2004 metais Lietuvos muzikos akademija buvo pervadinta į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), nuo 2005- ųjų jos vadovo pareigas ėjo akordeonininkas Eduardas Gabnys.
