Audrius Musteikis
Žiūrovų mėgstama baleto šokėjų pora nusprendė nebetylėti. Kas bus – tebūnie. Arba esminis lūžis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupėje. Arba – jų abiejų karjeros teatre pabaiga.
Trūkus kantrybei prabilo santūrieji baleto artistai Miki Hamanaka ir Aurimas Paulauskas. Baleto trupėje susiklosčiusi padėtis anaiptol nenuteikia kūrybai. Šie šokėjai – ne pirmieji, ryžęsi išviešinti negeroves, tačiau, pavyzdžiui, primabelerinos Eglės Špokaitės balsas (svari, argumentuota kritika) apie baleto meno vadovės Tatjanos Sedunovos, einančios šias pareigas beveik du dešimtmečius, vienvaldystę nebuvo išgirstas. Apie kareivinių muštrą baleto trupėje bylojo prieš keletą mėnesių žiniasklaidai išplatintas anoniminis balerinos laiškas. Anksčiau kritinių pastabų buvo pažėręs Nerijus Juška, tačiau dabar jis teigia palaikąs T.Sedunovą.
E.Špokaitė yra kalbėjusi, kad viską sprendžia ne Meno taryba, o viena T.Sedunova, remdamasi simpatijomis ir antipatijomis, taip pat apie per didelius krūvius šokėjams ir kitas bėdas. M.Hamanaka ir A.Paulauskas su tuo sutinka. Jiems, tarkim, buvo pasakyta, kad jų laikas jau praėjo ir labai daug tikėtis (vaidmenų, spektaklių) nėra ko.
– Turbūt nebuvo lengva apsispręsti kalbėti?
M.Hamanaka (M.H.): – Labai sunku.
A.Paulauskas (A.P.): – Be abejo, nelengva. Pasiryžimas atsirado todėl, kad buvo daug mus palaikančių žmonių.
– Baleto meno vadovė tvirtino, kad mažai.
– Jei būtų mažai, su mumis būtų labai greitai susitvarkyta savais metodais. Vis dėlto daug ką trupėje dar kausto baimė. Prabilę sulaukėme didelio palaikymo iš vyresnių kartų šokėjų ir visuomenės.
– Kaip jaučiatės eidami į darbą?
– Gerai tikrai nesijaučiame, nes tvyro didelė įtampa. Dabar informacijos apie tai netrūksta žiniasklaidoje: nelabai malonu visa tai viešinti, bet ką daryti, jei savame kolektyve negalime susikalbėti.
– Kuo jūs nepatenkinti?
– Baleto trupės vadovės vienvaldyste, nesiskaitymu su žmonėmis, jaunų žmonių „užspaudimu”, nedavimu siekti karjeros, sau palankių žmonių protegavimu.
M.H.: – Ne dabar prasidėjo šios problemos.
A.P.: – Tik iki tol nebuvo kam žmonių suvienyti. Atsirado aktyvaus jaunimo, veikia profsąjunga. Galų gale ir mums kantrybė trūko.
M.H.: – Vadovė apsimeta nesuprantanti, ko kolektyvas iš jos nori. Atsiradus profsąjungai, buvo pateiktas skundas dėl blogo repertuaro. Tai nereiškia, kad kam nors nepatinka repertuare vyraujanti klasika. Tiesiog spektakliai blogai planuojami – išdėliojami taip, kad artistams tenka per dideli krūviai.
A.P.: – Tarkim, per vieną savaitę – trys sunkūs klasikiniai vaidinimai, kordebaletas visuose dalyvauja. Ir dar reikia šokti, pavyzdžiui, operetėse. Žmonės visą savaitę dirba didžiuliu krūviu, kiekvieną dieną.
M.H.: – Arba šoka šeštadienį vakare, o kitą dieną, 12 valandą, vėl spektaklis.
A.P.: – Skundas buvo dėl repertuaro planavimo, o vadovė iškart viską interpretavo savaip, bandė pakreipti sau palankia linkme: esą jie nepatenkinti klasikiniu baletu. Visi tuo klasikiniu baletu patenkinti. Dar daugiau jo gali būti.
– Man buvo staigmena, kad jums ne visada leidžiama pasirodyti scenoje kaip porai.
– Nežinau, tyčia ar netyčia mes išskiriami. Kai turiu šokti su kita partnere, o Miki – su kitu partneriu, nueiname ir pasakome: kodėl mes negalėtume kartu? Tikrai nebūtų blogiau, o dargi geriau, nes su kitais partneriais taip ilgai nedirbame, kaip vienas su kitu. Išgirstame priekaištą: „Čia jums ne šeimos teatras”. Juokingai skamba iš vadovės lūpų, nes pati ji propaguoja visiškai priešingus dalykus.
– Turite galvoje T.Sedunovos žentą Valerijų Fadejevą, trupėje įdarbintą repetitoriumi?
– Taip.
– Ar tikrai E.Špokaitė prašėsi priimama dirbti repetitore?
– Tikrai atsakau už savo žodžius. Kalbėjausi su ja prieš skelbdamas tai viešai, kad neskleistume gandų. Išgirdusi apie Eglės norą, vadovė paklausė: „Ką tu gali repetuoti?” Šitaip klausti E.Špokaitės, sukaupusios tokį bagažą! Sakyčiau, turėtų būti garbės reikalas išlaikyti tokį žmogų teatre. Daroma priešingai ir akivaizdžiai šaipomasi. Jau vien taip suformuluotas klausimas yra pažeminimas. Taip klausti ir elgtis galima tik tyčia arba visiškai neišmanant baleto.
– Ar tiesa, kad repetitorius V.Fadejevas nekalba lietuviškai?
– Dabar jau bando, prabilo. Po pernykščio oficialaus skundo direktoriui.
– O darbo stilius?
– Savotiškas. Matyt, dėl savo vietos jis jaučiasi labai saugus ir užtikrintas, todėl kartais leidžia sau pasakyti daugiau nei derėtų. Repetitorių trupei trūksta, o juk repetitorius yra tas asmuo, kuris padeda artistui tobulėti, siekti meistriškumo.
– Kiek jų trupei reikėtų?
– Dar kokių trijų tikrai.
M.H.: – Vien su kordebaletu kiek darbo.
A.P.: – Kad repetitorius gerai dirbtų, jis neturėtų būti apkrautas darbu. Dabar vienas repetitorius kone nuo ryto iki vakaro dirba su visais, o juk kiekvienas artistas yra individualybė, kiekvieno specifika vis kitokia, kiekvienam reikia atskiro dėmesio. Keista, kad vadovė nenori to suprasti: bando įteigti, arba kad sugebančių dirbti repetitoriais nėra, arba kad jų daugiau ir nereikia.
– Iš ko jūs labiausiai tikitės paramos: iš teatro vadovo Gintauto Kėvišo, Kultūros ministerijos?
– Iš visų tikimės palaikymo ir problemos supratimo. Iš tiesų ilgiau taip tęstis negali.
M.H.: – Muštras kaip armijoje.
A.P.: – Palaikyti discipliną galima ir kitaip. Tiesiog motyvuok artistą, suteik jam sąlygas, kad jis trokštų dirbti, turėtų tikslų ir veržtųsi jų siekti. Nereikės jokio muštro, patys artistai eis ir džiaugsis savo darbu. Dabar eini kaip į lažą. Visas virvutes vadovė tampo pati viena: tau pinigų nubrauksiu, tau pridėsiu. Kaip galima ramiai klausytis gąsdinimų, jei kitas, dirbantis daug mažiau, gauna už tave daugiau? Tai iš kur bus motyvas, noras?
– Teatro vadovui šitie dalykai nebuvo žinomi?
– Gal tai ir mūsų klaida – per ilgai leidomės vedžiojami už nosies. O vadovė tuo metu sėkmingai diegė savo metodus – nuteikinėti vienus prieš kitus. Galbūt ji ir apie mus, ir apie kitus šokėjus generaliniam direktoriui aiškina: blogi, nedirba, drausmė pašlijusi, bet aš juos geležine ranka laikau, tik todėl jokių ekscesų ir nevyksta. O mums visą laiką pasakodavo, koks netikęs tas generalinis, kaip jis nori užgniaužti klasikinius spektaklius ir panašiai. Suprask, tik dėl manęs mes dar gyvuojame, aš jus ginu ir saugau, nes generalinis – baisus vilkas, nori mus suvalgyti.
Vadovės darbo ypatumas – vyresnių artistų menkinimas jaunesniųjų akivaizdoje. Neabejoju, kad dabar ir apie mus panašiai kalba. Ilgą laiką, kol dar E.Špokaitė šoko, vadovė atvirai iš jos šaipydavosi. Tai elementarios vidinės kultūros stygius. Šiuo požiūriu ji nejaučia jokių ribų.
M.H.: – Šiaip ar taip, E.Špokaitė – Lietuvos baletui ir trupei itin nusipelniusi balerina. Gal Tatjana pati tiek nešoko ir taip nedirbo, todėl nesupranta, koks sunkus tai darbas, nors turėtų suprasti.
– Dalis trupės dabartinę meno vadovę palaiko. Esate suskilę, pasidaliję į stovyklas?
A.P.: – Įtampa tvyro, bet susiskaldymo, pasidalijimo į grupes nėra. Vienų pozicija vienokia, kitų kitokia, bet nesame priešai, bendraujame, vieni kitiems akių nedraskome. Tai vadovė bando skirstyti į stovyklas: šitie geri, šitie blogi.
Neseniai į trupę buvo priimti keli šokėjai iš Minsko. Vienas mūsų trupės narys pasisiūlė aprodyti jiems Vilnių. Po to, kai artimiau susipažino, atvykėliai nusistebėjo: keista, jūs tokie draugiški, o mes buvome perspėti saugotis, nes jūs šiokie ir tokie. Iškart – nuteikimas. Ir taip vadovas kalba apie savo trupę?!
– Pasiūlėte T.Sedunovai trauktis. O jei liks?
– Tada su tais, kurių balsai pastaruoju metu skambėjo garsiausiai, bus susidorota. Vadinasi, ir toliau paliekame ramybėje tą konservų dėžutę, kurią dabar bandome atidaryti, jau šiek tiek pravėrėme. Keista vadovės pozicija: repetitorių – nereikia, trupėje – viskas gerai, čia tik „seniai” rėkauja.
M.H.: – Bet argi gali jaunimas kalbėti?
A.P.: – Taip, jaunimas ir bijos kalbėti, nes jiems visa karjera prieš akis, be to, niekas jų neklausys kaip išdirbusiųjų daugiau nei 10 metų ir puikiai žinančiųjų visą virtuvę.
– Tiesa, kad jūs pasiryžę bet kuriuo metu išeiti?
M.H.: – Taip.
A.P.: – Dirbti su šia vadove mes negalime. Pažinodamas ją sakau: tikrai bus kuriamos tokios situacijos ir tokia atmosfera, kad mes toliau dirbti negalėtume. Bus kaišiojami pagaliai į ratus. Tarkim, dėl akių pasiūlys kompromisą, viskas bus užglaistyta, bet anksčiau ar vėliau…
Vadovas yra tam, kad su juo bendrautum, kartu keltum tikslus ir jų siektum. Dabar artistai sau, jinai – sau.
– O turėtumėte kur išeiti?
– Sudėtingas klausimas. Ką nors veiktume.
– Net jeigu būtų nesusiję su baletu?
M.H.: – Čia blogiausiu atveju. Bet dirbti taip, kaip dabar, neverta.
– Yra nuomonė, kad nelabai būtų kam užimti T.Sedunovos vietą. Galimi kandidatai turi savų trūkumų.
A.P: – Visiška nesąmonė. Nepakeičiamųjų nėra, ši taisyklė galioja ne tik šokėjams, bet ir vadovams. Tikrai yra žmonių, gabių ir talentingų, kurie galėtų.
– Dar sykį norėčiau grįžti prie E.Špokaitės pavyzdžio. Kultūros ministerija ją, išėjusią iš teatro, iškilmingai pagerbė, bet jos pasiųsta žinutė taip ir liko neišgirsta ar nesuprasta.
– Jai buvo sunkiau, kadangi ji viena bandė įrodyti, kad trupėje vyksta daugybė netoleruotinų dalykų. Gal ir mūsų klaida, kad nebuvome solidarūs. Galbūt reikalas buvo per mažai nušviestas. Mums irgi nelabai malonu viešinti tokius dalykus, bet vis dėlto būtina.
M.H.: – Kai buvome jaunesni, stengėmės nesigilinti, be to, jaunimo balsas būtų ir likęs šauksmu tyruose. Paskui buvo darbas, darbas, darbas. Dirbome ir tylėjome, reikėjo įrodyti, ką sugebame. O dabar ką? Įrodėme, ką sugebame, ir vis tiek – akivaizdus nesiskaitymas.
– Kai peržvelgiate savo karjerą, ar dėl ko nors apmaudu kūrybiniu požiūriu?
A.P.: – Dėl repertuaro esame patenkinti. Gal tik pasigendame iškilmingų baleto artistų koncertų. Jų mūsų teatre galėjo būti daugiau. Suprantu, tai susiję su finansais, bet nuo vadovo norų bei veiklumo irgi labai daug kas priklauso.
– Jūsų iškeltas trupės problemas bandoma pateikti kaip asmeninius įsižeidimus, tarkim, dėl vaidmenų ar pinigų.
– Vien dėl asmeninių nesutarimų ar įsižeidimų tokiam viešumui nebūtume ryžęsi. Viskas dėl nenoro suprasti, spręsti problemas įsiklausanti, nenoro užtikrinti darnaus kartų sugyvenimo. Apskritai nenoro kalbėtis, bendrauti.
– Turbūt vadovei buvo labai netikėta, kad prabilote kaip tik jūs, anksčiau labai santūrūs, nesiveliantys į įntrigas?
– Užtat dabar mes – pagrindiniai intrigantai. (Juokiasi.)
– Ar į trupės vadovės nemalonę patekote ne todėl, kad jūs, Miki, netikėtai išėjote motinystės atostogų, o jūs, Aurimai, gydėtės traumą.
M.H.: – Aš manau, dėl to ir prasidėjo.
A.P.: – Po to labai pradėjome justi nemalonę. Apskritai nenorą, kad grįžtume.
– Kaip kerštą?
– Bet už ką čia keršyti?!
– Apvylėte lūkesčius. Tuo metu išėjo E.Špokaitė, N.Juška buvo traumuotas, ir trupei grėsė likti be pagrindinių šokėjų. N.Juška irgi atsiėmė už tai, kad neatidavė „viso savęs” trupei.
***
Su teatro generalinio direktoriaus G.Kėvišo siūlymu trauktis savo noru T.Sedunova nesutiko. LŽ žiniomis, jai nebuvo priimtinas ir variantas eiti konsultantės pareigas esant kitam meno vadovui (galima kandidatūra – lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras). LNOBT vadovas informavo Kultūros ministeriją, kad šis klausimas įstatymų nustatyta tvarka bus išspręstas iki šių metų spalio 10 dienos.
LNOBT baleto kolektyvo profesinės sąjungos pirmininkė Vaida Šniurevičiūtė:
„Praėjusį pavasarį mūsų profesinės sąjungos narių skaičius per mėnesį padidėjo iki 50. Neatsitiktinai. Buvome nepatenkinti vadovavimo trupei principais, kasdieniu chaosu, jautėmės nesaugūs, nusivylę, išsekę ir praradę viltį. Norėjome tvarkos, aiškumo, pagarbos ir bendradarbiavimo. Profsąjunga buvo kaip paskutinis šiaudas, nes pavieniai kritiką išsakę žmonės šiandien teatre nebedirba. O dabar jau kuris laikas trupėje vyrauja įtampa ir stresas.
Kasmet priimama naujų šokėjų iš Baltarusijos, jiems iš karto suteikiamas didesnis atlyginimas, o su Lietuvos nacionaline baleto mokykla nebendradarbiaujama. Mes dažnai girdime atviras vadovės patyčias dėl mūsų mokyklos parengimo lygio.
Kol Lietuvos baletas dar nėra visai sužlugdytas, reikia imtis ryžtingų veiksmų. Šiuo metu matome vienintelį sprendimą – pašalinti dabartinę baleto meno vadovę.”
LNOBT baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova:
„Situacija baleto trupėje įkaito iki aukščiausios ribos. Priežasčių daug: įtemptas repertuaro grafikas, didžiuliai fiziniai krūviai, sąlygojantys traumas, reabilitacijos galimybių nebuvimas, socialinis artistų pažeidžiamumas – draudimo nebuvimas, varganos rentos, netikrumas dėl ateities išdirbus 20 metų, maži atlyginimai. Būdama baleto trupės meno vadove, šiems klausimams skyriau nemažai dėmesio: kad baleto artistai apie tai nežinojo, nereiškia, jog nieko nevyko. Esu tikra, kad būtent šios problemos tapo pirmine krizinės situacijos trupėje priežastimi.
Apmaudu girdėti, kad vengiu bendrauti su artistais – žinau kiekvieno jų asmenines bėdas ir visada stengiausi į kiekvieną be išimties atsižvelgti supratingai. Man nuoširdžiai gaila, kad E.Špokaitė, kurią laikau viena talentingiausių Lietuvos balerinų, dėl savo išėjimo iš teatro apkaltino mane, nors vienintelė priežastis buvo traumos bei fizinis nepajėgumas šokti ir likti pagrindine trupės balerina.
Tarsi sniego gniūžtės efektas: susipynė realios problemos ir perdėtos kai kurių veikėjų ambicijos, ir viskas pavirto pykčio ir neapykantos lavina. Visi pamiršta, ką gera esu padariusi mūsų teatrui, ir pasidavę bendrai isterijai trokšta tik kraujo. Susiklosčiusią situaciją galima vertinti iš dviejų pozicijų: nacionalinės kultūros puoselėtojų patriotų, kuriems svarbi Lietuvos baleto dabartis bei ateitis ir užkulisinių insinuacijų mėgėjų, siekiančių asmeninių tikslų. Noriu tikėti, kad pirmoji pozicija nusvers.”
