Aktorius ir publika kuria bendrą audinį

Rūta Oginskaitė 2011 09 20 Lietuvos rytas - Menų faktūra

aA

Per sceną skrieja įstabi sero Lanceloto ir karalienės Gineverės pora. Foje į savo parapijiečius kreipiasi pastorius Markus, ieškantis supratimo. Teatro arenoje - negyvenamoje saloje - naujas vizijas kuria savo šaliai nereikalingas Prosperas. Įsiteikti stengiasi Danijos karalystės šliužas - Polonijus, Ofelijos tėvas.

Tai 49 metų aktoriaus Povilo Budrio vaidmenys, šiomis keičiantys vienas kitą pasiutusiu ritmu. Aną savaitę - po dvi repeticijas per dieną: rytą seras Lancelotas Nacionaliniame dramos teatre, popiet - Prosperas Teatro arenoje. Kitą rytą - Prosperas, popiet - „Hamleto" repeticija ir vaidinimas su Eimunto Nekrošiaus „Meno fortu". Savaitė pasibaigė, spektaklių ir repeticijų maratonas tęsiasi.

Rugsėjo 20 ir 21 d. suvaidinęs Prosperą Oskaro Koršunovo „Mirandos" premjeroje, rytojaus dieną aktorius taps seru Lancelotu Gintaro Varno „Nusiaubtoje šalyje". Spalį - vėl Markus Jono Vaitkaus režisuotuose „Fundamentalistuose".

Povilo Budrio Prosperas pagal Oskaro Koršunovo sumanymą - žmogus, kalinamas už savo įsitikinimus. Galbūt tai užuomina į ištremto sovietinio inteligento likimą. Būtent taip spektaklis „Miranda" buvo suprastas liepos vidury Vengrijoje, kur Diulos mieste tradiciniame Williamo Shakespeare´o festivalyje buvo suvaidinta pirmoji premjera. Rugpjūtį „Mirandą" matė Gdansko festivalio publika Lenkijoje.


- Repeticijos su Oskaru Koršunovu buvo labai įdomios ir netikėtos, - pasakoja Povilas Budrys. - Pats  Oskaro pakvietimas man buvo nelauktas, nes niekada nebuvau su juo dirbęs ir nemaniau, kad teks. Spektaklio sprendimas labai drąsus, jį Oskaras man papasakojo iškart, per pirmą susitikimą. Ir repetuodami nesiginčijome, dirbome laisvai ir aktyviai. Keistas dalykas, bet būna ir taip. Susikalbi iškart.

 - Gal ir žiūrovai su „Miranda" iškart pajus bendrumą?

- Ką gali spėlioti prieš premjerą? Žmonėms, kurie negyveno sovietiniais laikais, nesusidūrė su ana sistema, gali būti nelengva suprasti dalykus, su kuriais susiduria Prosperas. Nors Gdanske tikrai viską suprato, o ten „Mirandą" žiūrėjo ir labai jauni žmonės.

- Puiki proga nuėjusios epochos pažinimui. 

- Tam tikra prasme - taip. Bet spektaklis daugiasluoksnis ir gal nereikėtų jo pririšti prie konkrečios epochos. Nenoriu fantazuoti.

- 2007 metais esate vaidinęs Prosperą Mažojo teatro „Audroje", kurią statė režisierius iš Švedijos Etienne´as Glaseris. Ar jums nesipainiojo senas spektaklis su nauju?

- „Mirandoje" - visiškai kitas Prosperas, be to, čia vaidinu dar ir visus kitus vyriškus personažus, ir net vieną moterišką - raganą. Dalį pjesės teksto mokėjau, tai pliusas, bet kai pradėjau repetuoti, viską pamiršau. Nes ano Prospero tekstas iš pradžių kliudė. Tekstas tas pats - o  personažas neatpažįstamas, situacijos kitos. Pamatysit.

 - Neseniai Nacionalinio dramos teatro foje matėme jūsų vaidinamą pastorių Markų. Kai publika sėdi aplink, visai šalia jūsų, ar matote, kas žiūri, kaip žiūri?

- Matau, kas žiūri, kas kalba, kas žiovauja, kas dėmesingai klauso. Toks ir yra „Fundamentalistų" sumanymas - matyti žmones, kuriems kalbi.

Kai pirmą kartą vaidinau taip arti esantiems žiūrovams, buvau sukrėstas. Kas žiūrėjo tą vaidinimą, man sakė: matėsi, kad išsigandai. Bet tada buvo peržiūra, atėjo tik teatro žmonės, jų buvo nedaug. O paskui, ką - eini ir viskas. Labai keista patirtis. Ir ne iš karto pavyko, kaip norėjosi, nes reikėjo pajusti, ką reiškia vaidinti, kai žiūrovai čia pat. Vis tiek prie scenos mes įpratę, o foje - netikėta erdvė vaidinimui.

- Bet kai kas pasikeičia, įėjus jūsų partnerei Rasai Samuolytei, kuri vaidina Heidi - ypatingą pastoriui moterį?

- Aktorystės aksioma: be tavęs nėra manęs, be manęs nėra tavęs. Labai gerai, kai scenoje atsiranda partneris. O kai Heidi nėra, mano partneris - žiūrovas. Kiekvieną kartą jie skirtingi. Net keista, kad gali būti tokie skirtingi žiūrovai. Į vieną „Fundamentalistų" vaidinimą atėjo „lengvi" žiūrovai, kurie lyg ir stebėjosi: kokios čia problemos? Ko taip jaudintis?

- Ar tai reiškia, kad jiems neatrodė sudėtinga tai, ką išgyveno Markus ir Heidi dėl tikėjimo ir susidūrimo su fundamentalistų dogmom, su visuomenės agresyvumu?

- Galbūt. Visi esame labai susiję, tie, kurie sueiname į šitą foje. Iš mūsų bendrumo susiaudžia tinklas - arba retas, ar tankus. Arba vilna, arba drobė. Viskas keičiasi, nes tai gyva. Eidamas vaidinti „Fundamentalistus", turi būti pasiruošęs bet kam.

- Valdo aktorius ar žiūrovas?

- Žiūrovai padiktuoja tam tikrus dalykus. Ir tą pajunti iškart.

- Man kaip žiūrovui kartais prasmegti norisi, kai aktorius vaidina visai greta ir net žvilgsniu su juo susiduri. O jums?

- Įsivaizduoju. Suprantu tą būseną. Bet jūs, kurie žiūrite „Fundamentalistus", esate saugūs, niekas prie jūsų nesikabinės, netampys po baseiną. Daugių daugiausia galiu tiktai pasižiūrėt į jus ir pakviesti suprasti mane. Mano personažą.

Man ir pačiam nepatinka, kai aktoriai kabinėjasi prie žiūrovų. Bet mūsų spektaklyje - tik akių kontaktas.

- Realus kontaktas ar suvaidintas?

- Žinoma, realus. Tik jeigu matau, kad vienam žmogui neįdomu, ieškau kito žmogaus akių. Nes man jų reikia. Supratimo ieškau.

 - Abi jūsų premjeros rudeninės, vadinasi dirbote vasarą?

- Vasaros neturėjau. Gal kokius triskart pasimaudžiau ežere. Dabar ruduo, lapai krenta, ir atrodo - palaukit, nors truputį sustokit, kurgi dabar viskas prapuolė? Per greitai vyksta. O aš taip mėgdavau vasarą prie ežerų pabūt, pažvejot, prie laužo pasėdėt.

Nieko. Bus kita vasara.


Prosperas - įkalintas disidentas

Spektaklį pagal Williamo Shakespeare´o „Audrą" Oskaras Koršunovas pavadino „Miranda". Režisieriaus teigimu, „Sovietų Sąjungoje buvo apstu tokių salų, kaip toji „Audroje", į kurią buvo išsiunčiami neprisitaikantys prie sistemos".

Po premjeros Gdanske lenkų spauda rašė, kad nors O.Koršunovas savo spektaklyje pateikia nuorodas į Lietuvos istoriją, tai nėra būtina, nes ne taip sunku suprasti, kad lietuviškasis Prosperas - tai ir kitų buvusių socialistinių respublikų, Lenkijos, Čekoslovakijos ar Jugoslavijos režimų naikintas inteligentas, pasmerktas universiteto dėstytojas ar menininkas.

Oskaro Koršunovo „Mirandoje" veikia du aktoriai - Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė. Abu suvaidina ne tik ištremtą Prosperą ir jo dukrą Mirandą, bet, kaip rašė Lenkijos teatro kritikas Miroslawas Baranas, „švariai ir efektingai persikūnija į vis naujus Shakespeare´o fabulos veikėjus".

„Przekroj" teatro apžvalgininko Jaceko Wakaro nuomone, „žiūrėdami spektaklį nuolatos kartojame sau: juk aš irgi pažįstu tokius prosperus, sutinku juos visą laiką, ir matau, kaip žudo juos komunizmo traumos".

LRYTAS.LT

Salonas