Visi vaidmenys svarbūs. Aktoriaus Remigijaus Bučiaus jubiliejus

Daiva Šabasevičienė 2011-09-19 7 meno dienos, 2011 09 16
Aktorius Remigijus Bučius

aA

Vidurinioji teatro žiūrovų karta užaugo ir subrendo kartu su tais, kurie prieš daugiau nei du dešimtmečius padėjo jiems atpažinti save legendinėse „Literatūros pamokose”. Tarp jų – aktorius Remigijus Bučius, kuriam rugsėjo 14 d. sukako penkiasdešimt metų. Jubiliejaus dieną R. Bučius drauge su Ramune Skardžiūnaite vaidino Nacionalinio dramos teatro spektaklio „Fundamentalistai” premjeroje.

Remigijus Bučius ir Ramunė Skardžiūnaitė – iš pirmojo Jono Vaikaus „dešimtuko”; 1985 m. baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), visi pradėję dirbti Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. R. Bučius čia vaidino Mokytoją Skiepą (A. Saint-Exupéry „Literatūros pamokos”, rež. J. Vaitkus, 1985), Kreontą (Sofoklio „Antigonė”, rež. J. Vaitkus, 1986), sukūrė kitų mažesnių vaidmenų.

Nuo 1998-ųjų R. Bučius – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Svarbiausi jo vaidmenys – Sergejus (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras”, rež. J. Vaitkus, 1998), Džekas (B. Frielo „Lugnazado šventės šokiai”, rež. G. Padegimas, 2001), Lebedevas (A. Čechovo „Ivanovas”, rež. S. Mykolaitis, 2002), Pranciškonas (J. Meko „Pati pradžios pradžia”, rež. J. Vaitkus, 2002), Kirilovas (F. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai”, rež. J. Vaitkus, 2005), Lakūnas (A. Saint-Exupéry „Mažasis princas”, rež. S. Mykolaitis, 2006), Subtilus ponas (L. Bärfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės”, rež. R. Kudzmanaitė, 2007), Kapitonas Ilgakojinė (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė”, rež. E. Jaras, 2007), Vileikis (A. Škėmos „Saulėtos dienos”, rež. R. Kudzmanaitė, 2008).

Mintimis apie Remigijų Bučių maloniai sutiko pasidalinti režisieriai Jonas Vaitkus ir Ramunė Kudzmanaitė.

Jonas Vaitkus: Su Remigijumi Bučiumi repetavome „Fundamentalistus”. Jis ir Ramunė Skardžiūnaitė – žmonės, esmingai susiję ir su manimi, ir su mano teatro suvokimu. Jie yra stabili šeima, jie turi savo vertybių skalę, jie išsiskiria pastovumu, darbštumu, požiūriu į teatrą, šeimą, apskritai – į gyvenimą.

Manau, kad daug kur yra tokių „esminių” žmonių, ant kurių lyg ir laikosi pats teatras: jie visada laiku ateis į repeticiją, visada bus pasiruošę, visada imlūs. Galima sakyti, kad iki sudėtingų personažų Bučius atėjo savo kojomis, savo galva, savo širdimi. Tokie žmonės kaip jis man labai reikalingi, nes be jų nebūtų į ką atsiremti.

Remigijus Bučius – Kirilovas spektaklyje „Demonai. Apsėstieji”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Remigijus Bučius – Kirilovas spektaklyje „Demonai. Apsėstieji”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Ramunė Kudzmanaitė: Remigijus Bučius – ypatingos vidinės elegancijos aktorius. Ja pripildytas kiekvienas jo gestas ir visa plastika. Neįsivaizduoju, kas dar būtų taip suvaidinęs Antano Škėmos „Saulėtų dienų” Vileikį. Jį visada girdi, kad ir ką vaidintų. Jo personažų tariami žodžiai aštrūs, taiklūs, skaudūs…  

„Seksualinėse mūsų tėvų neurozėse” jam teko vaidinti ypač neigiamą personažą, prievartautoją. R. Bučius surado jame kažkokio keisto žmogiškumo, vienatvės, kažkaip išteisino jo gyvenimą ir elgesį, tuo sukeldamas paradoksalią žiūrovų reakciją: neigiamas personažas tampa lyg humaniškesnis už teigiamus.

Jo kuriami vaidmenys pasižymi ypač didele bruožų amplitude, jie gyvena, pulsuoja. Man labai patinka jo darbas repeticijose, nes tai aktorius eruditas, neperšantis savo nuomonės, dirba netausodamas savęs.

Nors jis vaidina daugelyje spektaklių, manau, režisieriai jo dar iki galo neatrado. Jis kuklus, nešvysčioja TV laidose. Remigijus Bučius – pagrindinių dramatiškų vaidmenų artistas! To jam ir linkiu šio jubiliejaus proga.

7MD.LT

Salonas
  • Ana Ablamonova: „Šiandien galime daug ką, bet meninių idėjų kartais pritrūkstame“

    „Nedrįsčiau teigti, kad nebėra kūrėjo kulto arba atėjo vadybos laikas. Dirbame juk visi dėl to paties – įdomaus meno, kokybiško kūrybinio rezultato“, – teigia prodiuserė.

  • Aistė Stonytė: „Plunksna kutenti meškai nosį“

    „Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.

  • Praėjusio laiko miestai ir salos

    „Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, – teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.

  • Agnija Šeiko: galbūt mano kova ir yra kurti

    „Klaipėdos kultūrininkai sunerimo ne dėl to, kas gaus pinigus ar liks be jų, o pajutę meno lauko įvairovei ir aukštam meniniam lygiui atsiradusią grėsmę“, – teigia choreografė A. Šeiko.

  • Kas yra „Romaeuropa“?

    „Svarbu gerbti menininkus ir savo auditoriją, nepamiršti jautrumo, stengtis kūrybą pristatyti taip, kad atsidūrusi kitoje erdvėje ji neprarastų esmės“, – teigia festivalio vadovas Fabrizio Grifasi.

  • Apie pareigas Europoje ir neeuropietišką realybę

    „Šiandien lengviau apibrėžti kūrybą, atsižvelgiant ne į valstybę, iš kurios esi kilęs, bet į mokyklą, kurioje formavai kūrybos pagrindus“, – teigia prodiuserė Gintarė Masteikaitė.

  • Pjesė-pokalbis kavinėje ir virtuvėje

    Živilė: Aš neturiu rašyti recenzijos, tai neturiu jokių įsipareigojimų išbūti iki pabaigos.
    Tadas: O jeigu kažką prarasi, praleisi išeidama? <...> Aš tai lieku, nes dažniausiai aktoriai būna labai geri.

  • Per rašymą nupasakoti būvį

    „Bet kokiu atveju kūrybinis polilogas niekada nėra paprastas: tenka klausytis, įdėti nemažai pastangų, kad būtum išgirstas, ieškoti kompromisų“, – teigia Vaiva Grainytė.