Nijolė Jačėnienė
Režisierė Y.Ross iš artistų reikalauja visiško atsidavimo ir nebijo pasiūlymų, nes mano, kad visi yra atsakingi už rezultatą, turi dalytis ir lauro vainikais, ir supuvusiais pomidorais.
Nors vasara, Klaipėdos muzikinis teatras neatostogauja. Jame režisierė Yana Ross stato G.Puccini´o vienaveiksmes operas „Sesuo Andželika” ir „Džanis Skikis”.
Kviestinė viešnia sukasi kaip vijurkas. Ją sutiksi visur – repeticijų salėje, siuvykloje, grimo kambariuose, pertraukos metu besišnekučiuojančią fojė su solistais. Po kelių dienų ji trumpam išskris į Suomiją, o premjera – čia pat… Šią savaitę prasidėjusio Klaipėdos muzikinio teatro XIV tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” kulminacija – rugpjūčio 27 ir 28 dienomis rampų šviesą išvysianti Y.Ross režisuojamų G.Puccini´o vienaveiksmių operų „Sesuo Andželika” ir „Džanis Skikis” premjera.
Stato dvi iš trijų
– Kodėl, jūsų manymu, aktualios šiedvi vienaveiksmės G.Puccini´o operos?
– Pirmiausia, sunku mūsų dienų masiniam žiūrovui aukoti 5-6 valandas brangaus laiko, kad pažiūrėtų klasikinį pastatymą. Šiuolaikinis žmogus yra sugadintas informacinių priemonių, įpratęs pusiau gulomis stebėti, kas vyksta televizoriaus ekrane, arba tarškinti pirštais kompiuterio klaviatūrą, ir teatras priverstas kovoti su šiuo pasyvu. Šansas žiūrovui pamatyti dvi vienaveiksmes operas per vieną vakarą, tai – galimybė ir praturtėti dvasiškai, ir tai tik dvi valandos, išplėštos iš pasyvios rutinos. „Sesuo Andželika” ir „Džanis Skikis” tęsiasi po valandą, bet apima platų emocijų spektrą, kai tiesiogiai kontaktuojama su artistais, orkestru – sukuria unikalią būseną, kurios negali pakeisti plastikinis ekranas, ir todėl teatras buvo ir yra unikali erdvė. Antra, jeigu kalbame apie pačių veikalų aktualumą, tai jis priklauso nuo menininko interpretacijos ir individualaus požiūrio. Arba tu randi dialogą su kūriniu, arba kūrinys tampa muziejiniu eksponatu. Trečia, G.Puccini´s sukūrė triptiką (mes statome tik dvi operas iš trijų), kad žiūrovas per vieną vakarą patirtų visą gamą emocijų – nuo melodramos („Apsiaustas”) ir tragedijos („Sesuo Andželika”) iki ryškios komedijos („Džanis Skikis”). O tai mūsų laikais yra puikus įvadas į operą, skirtas jaunam ar nepatyrusiam žiūrovui. Tai galimybė sudomintį žmogų, kuris nepažįsta šio žanro. Ir tai galimybė užmegzti tarpusavio dialogą. Melomanams tai reta proga susitikti iš karto su dviem to paties kompozitoriaus kūriniais. Tiesa, G.Puccini´s pageidavo, kad triptikas nebūtų skaidomas, bet dažnai „Skikis” susilaukia daugiau dėmesio nei kukli ir drovi „Andželika”, o „Apsiautas” išvis retai atliekamas. Svarbu, kad mūsų spektaklio interpretacijoje šių operų priešpastatymas yra labai organiškas. Aš ieškau vidinio ryšio ir logikos bet kurioje situacijoje, ir mano didžiausias uždavinys – iš naujo atskleisti „Andželiką”.
Į reabilitacijos centrą
– Gal galėtumėte bendrais bruožais nusakyti, kokia jūsų interpretacija?
– „Skikio” keisti radikaliai nereikia. „Džanis Skikis” – tai komedija, kurioje atskleidžiami žmogaus prigimtyje glūdintys godumas ir pavydas. Per amžius šios savybės nepasikeitė, žmogus išliko toks pats godus ir nepasotinamas, tebetrokštantis materialinių gėrybių. Tuo pasinaudojo operos libretistas Forzanas, sukūręs operos siužetą pagal Dantės „Dieviškojoje komedijoje” aprašytą plevėsos gudruolio Skikio portretą. Provincijoje gimęs Skikis aplink pirštą apsuka pasipūtusius aristokratus ir iššvaisto jų palikimą į kairę ir į dešinę… Tam, kad pavyktų perteikti visa tai, kas sukoncentruota operos muzikoje ir siužete, pasitelkiu išraiškingą ir drąsią atlikėjų vaidybą, veiksmą, humorą – scenoje žiūrovai matys dar neatšalusį lavoną, o šeimynėlė jau trins rankas, galvodama apie palikimą.
O su „Andželika” sudėtingiau. Veikalas tobulas muzikos prasme. Man ši opera konkuruoja su „Madam Baterflai” ir kažkuria prasme, sakyčiau, turi giluminių sąsajų. O štai libretas, siužetas, istorija reikalauja radikalios interpretacijos. Mačiau dešimtis „Sesers Andželikos” pastatymų įvairiose pasaulio muzikinių teatrų scenose ir vos nemirdavau iš nuobodulio, kaskart regėdama tris dešimtis vienuolių tamsiais kostiumais statiškose mizanscenose. Tada užsimerkdavau ir klausydavausi nuostabios muzikos.
Operos aktualumą parodo jau vien tai, kad ji statoma. Norėčiau atsakyti į klausimą, koks prieš šimtmetį ar du šimtmečius visuomenėje buvo moterų vienuolyno vaidmuo. Anais laikais moterų vienuolynas buvo ne tik ta vieta, kurioje prisiglaudusiosios patirdavo dvasinę ramybę ir harmoniją. Jame turtingi žmonės dažnai slėpdavo savo nuodėmes – jaunos gimdyvės paslapčia gimdydavo, pamesdavo vaikus, tapdavo vienuolėmis, kad paslėptų gėdą. Į vienuolyną priimdavo ir silpnų nervų, praradusius ramybę, patyrusius nervinį šoką žmones. Tai buvo vieta, kurios ramybės ir religinio asketiškumo aplinkoje gydydavo sielą ir kūną. Būtent todėl šio „Andželikos” pastatymo veiksmas perkeliamas į katalikų bendruomenės reabilitacijos centrą.
Nepakeitė nė žodžio
– Ar keičiant veiksmo vietą reikėjo keisti operos libretą?
– Librete nereikėjo keisti nė vieno žodžio. Reabilitacijos centre pacientai apsigyvena savanoriškai, jų šeimos sumoka pragyvenimo išlaidas, o vienuolės atsako už pacientų būklę ir gerovę. Viskas idealiai atitinka, gimsta ir vystosi metafora bei potekstė.
Pavyzdžiui, kada viena pacientė dainuoja apie tai, kad penkis metus nematė avinėlio, jį norėtų paglostyti ir pamyluoti, žiūrovas scenoje mato merginą, glostančią savo didelį pilvuką, ir supranta, kad ji laukiasi, o po to patiria, kad tai paprasčiausiai pagalvė. Tada suvokia, kad ši pacientė yra kamuojama įkyrios minties, ji nevaisinga arba neteko kūdikio ir dabar glosto pagalvėlę.
– Kokie tyko sunkumai, atskleidžiant pagrindinių personažų charakterius?
– Negaliu vienareikšmiškai apibūdinti, kas apskritai yra sunku juos atskleidžiant. Tiesiog privalau tiksliai pravesti Andželikos personažo charakterio liniją. Andželika – tai moteris, atplėšta nuo šeimos ir savo vaiko, ji septynerius metus nieko apie jį negirdėjo, ir staiga ją pasiekia žinia, kad prieš keletą metų berniukas mirė. Netektis, neteisybė ją pastūmėja į baisią nuodėmę… O Skikis yra ryškus, daugiaplanis personažas. Čia svarbiausia neprarasti beprotiško fizinės komedijos ritmo ir sukurti turtingą ansamblį. Visiems solistams tai labai sunkus darbas, ir dar – neįprastai sudėtinga muzika. Viską sudėjus – pats tikriausias maratonas.
Ties žanro atgimimu
– Ką manote apie tai, kad opera Klaipėdoje statoma ne originalo – italų, bet lietuvių kalba? Ar tai trukdo, ar padeda atlikėjams, žiūrovams?
– Pirmą kartą dirbu prie operos, kuri statoma ne originalo kalba. Todėl kol kas nesiimu spręsti, ar tai bus trūkumas, ar privalumas. Žinoma, atrodo, kad taip bus geriau, nes žiūrovui nereikės blaškytis skaitant subtitrus. Man kaip režisierei tai į naudą – visas dėmesys bus nukreiptas į sceną. Solistams, ko gero, būtų lengviau dainuoti libreto autoriaus tekstą, sukurtą originalo kalba. Kiekvienoje raidėje užkoduotas garsas ir jo skambėjimas originale tampriai susijęs su muzika. Bet aš pritariu tokiam eksperimentui.
– Kaip apskritai vertinate šiuolaikinę operą, kai nuolat eksperimentuojama, ir ne tik teksto erdvėje?
– Man atrodo, kad per pastaruosius 15-20 metų staiga kardinaliai pasikeitė šiuolaikinės operos veidas. Tai yra ir dramos režisierių nuopelnas arba kaltė. Jie išreiškia savo požiūrį į dramaturgiją ir sukuria savus sceninio veiksmo kanonus. Šiuolaikiniam operos teatrui jau nebepakanka vien idealiai skambančio solisto balso. Jau nebepakanka damai, kuri sveria 115 kilogramų, vien tik dainuoti avanscenoje, o tai buvo priimtina netolimoje praeityje. Prisimenu, prieš 7 ar 8 metus, man bebaigiant aspirantūrą, jaunos gražios, kiek apkūnios dainininkės sopranai negaudavo darbo Niujorke vien tik dėl savo papildomų kilogramų. Tokia realybė, taip, diskriminacija, bet tai faktas, liudijantis apie žiaurų ir ambicingą šiuolaikinį operos pasaulį.
– Ar opera, kurios veiksmas dažniausiai „išdainuojamas” ir vyksta lėtai, opera, kurioje nėra išorinių efektų, pajėgi prisitaikyti prie mūsų laikmečio?
– Opera yra vienas iš avangardinių meno žanrų, ir mes gyvename ties šio žanro atgimimu – savotišku neorenesansu. Palyginti su drama, tai jaunas žanras, tai kaip Amerika ir Europa. Juolab kad besivystant ir atsirandant naujosioms technologijoms ir jų teikiamoms galimybėms, operos interpretacijos ribos prasiplečia iki begalybės. Kadangi šiuolaikinės pasaulinės scenos aprūpintos moderniausiomis įrangomis, grožiui ribų nebus. Atsiranda tik finansinių problemų, nes operos žanrui kurti reikia daug lėšų, ir jeigu mes išbrisime iš pasaulinės krizės, aš įsitikinusi, kad operos laukia įdomi ateitis.
Nors ir keista, dramos teatras, perėjęs Stanislavskio mokyklą ir ja pasisotinęs, tolsta nuo psichologinių interpretacijų. Teatras tampa paviršutiniškesnis. O štai opera, įsiurbusi į save režisūrą, techniką jau gali sau leisti matyti dirigentą bet kurioje scenos erdvėje, atsiranda judėjimo laisvė, tikroviškumas, oras naujiems sprendimams. Ir visa tai dar lydi muzika – opera vienas įdomiausių meno žanrų.
Nebus jokių dūmų
– Kokias sceninės raiškos priemones pasitelkėte, statydama „Seserį Andželiką” ir „Džanį Skikį”?
– „Andželiką” statydama aš skrupulingai nagrinėju personažų poelgių motyvus, gilinuosi į jų psichologiją. Jeigu taip galima būtų išsireikšti, „pagal Stanislavskį”. Kabutėse todėl, kad tai būtų ilgas pokalbis aiškinantis, kaip mūsų dienomis yra traktuojama jo sistema, bet joje yra kreipiamas dėmesys į taip vadinamąją „ketvirtąją sieną”. Žiūrovas tarsi stebi veiksmą pro rakto skylutę, scenografija vaizduoja realią aplinką – reabilitacinio centro kambarį, su sienomis, lubomis ir lempomis, nieko nupiešto ir „operinio”. Choras nuolat užimtas scenoje ir gyvena pacientų gyvenimus. Kuriama polifonija, daugiaplaniškumas, kiekvienas personažas scenoje – individualybė, gyvena savo gyvenimą, visi nuolat veikia. Nėra muziejinių santykių – „atėjai, padainavai, išėjai arba atsisėdai”, bet nuolat vyksta veiksmas, kurį sukelia konkretus personažo gyvenimas.
„Skikis” – visiškai priešingai. Mes panaudojame comedia dell arte vaidybos principus, kuriame ryškius tipažus, kalbame su žiūrovais ir visiškai sugriauname tiesiogine ta žodžio prasme „ketvirtąją sieną”. Mes cituojame teatrą, mes neslepiame užkulisių, orkestro ložės, mes improvizuojame, parodijuojame pačius save, savo profesiją, mūsų požiūrį į romantinę operą ir t. t. Absoliutus kontrastas pirmajai operai.
– Ir jokių dūmų?
– Ir jokių dūmų (juokiasi).
– Ar visa jūsų komanda pritaria tam, kad jų nereikia?
– Su scenografu Marijumi Jacovskiu ir kostiumų dailininke Jolanta Rimkute dirbame jau nebe pirmą kartą, lengvai ir su malonumu. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, esame kaip vienas drakonas, turintis tris akis (juokiasi)…
– O ar naudojate filmuotą vaizdo medžiagą?
– Taip, spektaklyje bus videografikos. Su manimi jau nebe pirmą kartą dirba Eglė Eigirdaitė. Kol kas nenoriu atskleisti, kokiu būdu mes panaudojame filmuotą vaizdo medžiagą, galiu pasakyti tik tiek, kad ne vien dėl grožio, kad tai svarbi priemonė, leidžianti, taip sakant, lyg pro padidinamąjį stiklą matyti Andželikos emocijas.
Kūrybos impulsas – muzika
– Kaip klostosi bendradarbiavimas su dirigentu Dainiumi Pavilioniu?
– Suprantama, pagrindinis mano bendradarbis šiame darbe yra jūsų teatro vyriausiasis dirigentas Dainius Pavilionis. Operoje režisierius susiduria su sau neįprasta hierarchija. Esu įpratusi prie dramos teatro, kur viena atsakau už viską, o čia turiu bendrakeleivį. Ir dar jo pavardė programėlėje rašoma aukščiau už mano – ir tai gerai, nes reiškia, kad už viską atsako jis (juokiasi).
– „Sesuo Andželika” ir „Džanis Skikis” žinomos, jos statomos garsiausių operos teatrų scenose. Kaip jums atrodo, kur slypi jų populiarumas?
– Genialioje muzikoje ir universaliame siužete. „Andželikoje” pasakojama istorija apie motiną, netekusią savo vaiko, „Skikyje” – apie gobšią šeimą, besidalijančią palikimą, dar nespėjus atšalti mirusio turtingo giminaičio kūnui.
– Kokie pagrindiniai jūsų režisūros principai?
– Galbūt su opera man dirbti taip lengva todėl, kad visada, net ir dramos teatre, mano kūrybos postūmis yra muzika. Aš privalau ją girdėti, ir tada galvoje pradeda suktis paveiksliukai, vizijos, vaizdiniai, ir tai vyksta sintezėje su muzika. O kad būtų lengva dirbti, turiu rasti bendrą kalbą su kolektyvu. Kadangi daug keliauju ir dirbu svetur, kiekvienas susitikimas su naujais aktoriais yra tarsi naujos šeimos, nors ir laikinos, sukūrimas. Privalau susikalbėti, paleisti „variklį” ir įtikinti tuo, ką mes darome. Jeigu pavyksta, pusė darbo padaryta. Klaipėdoje sutikau unikalų kolektyvą. Muzikinis teatras – tai ne operos ar dramos teatras, jame kuriantys žmonės turi plačiausią profesinio meistriškumo diapazoną. Jie įvaldę operą, operetę, miuziklą, ir mes pakankamai greitai supratome vieni kitus ir pradėjome siekti bendro rezultato. Aš reikalauju visiško atsidavimo ir nebijau pasiūlymų. Repeticijoje kiekvienas turi jaustis pilnateisis spektaklio kūrėjas, būti atsakingas už rezultatą, dalytis ir lauro vainikais, ir supuvusiais pomidorais.
Netoleravo tik miuziklo
– Ar anksčiau esate stačiusi muzikinius veikalus?
– Baigiau Jeilio universiteto Dramos fakultetą, kuriame dėstė vienas iš pagrindinių meistrų, žymiausias „Metropolitan” operos dailininkas Mingas Cho Li. Operos žanrui per užsiėmimus nuolat buvo skiriama dėmesio. Jau pirmo užsiėmimo metu jo užduotis buvo per tris dienas rasti operos „Salomėja” sprendimą, pateikti scenografijos maketą, kostiumų eskizus ir taip toliau. Toks „baptizmas” šoku! Li neseniai šventė savo 86 metų gimtadienį, per savo karjerą „Metropolitan” operoje apipavidalino maždaug 100 operos spektaklių. Ką čia ir sakyti, būti šalia tokio meistro buvo žodžiais neapsakoma patirtis.
Mūsų fakultetas palaikė glaudžius ryšius su universiteto Operos fakultetu, todėl dirbau ir prie šiuolaikinių muzikinių veikalų. O režisūrą man dėstė Robertas Woodruffas, Robertas Wilsonas, Peteris Sellersas, Lee Breueris ir daugybė kitų garsių režisierių, kuriuos universitetas būdavo pajėgus pasikviesti, kad tie vestų meistriškumo kursus ir mes pas juos atliktume praktiką.
– Ar į jūsų studijų programą buvo įtraukti visi muzikiniai žanrai?
– Vienintelis žanras, kuris nebuvo toleruojamas studijų metu, tai miuziklas, kuris priskiriamas prie grynai komercinių. Ir mums buvo „draudžiama” užsiimti šia masiniam žiūrovui skirta pramoga. Kiek mane traukia keistumas, kad operoje atlikėjai nuolat dainuoja ir vaidina, tiek baimina veiksmas miuzikle. Tai sunku paaiškinti, ir turbūt yra kažkas, kas labai asmeniška ir individualu, kas tiesiog išprovokuoja būtent tokią reakciją.
– Su kokiais menininkais bendradarbiaujate nuolat?
– Jeigu kalbame apie operą, vienas iš pagrindinių modernių operos režisierių, turėjusių įtakos mano pasaulėžiūrai, yra Dmitrijus Černiakovas – vienas centrinių „žaidėjų” pasaulinės operos arenoje. Jo virtuoziškumas ir interpretacijos gelmė kartais paprasčiausiai šokiruoja. Štai Obrazcova net rašė atvirą laišką prezidentui, susirūpinusi dėl Černiakovo „Eugenijaus Onegino”, kurį jis pastatė Didžiajame teatre ir Paryžiaus didžiojoje operoje. Jo interpretacijos, primadonos nuomone, tai „pasityčiojimas iš rusų kultūros”. Bet aš čia jau įžvelgčiau kartų atskirtį, modernios ir „muziejinės” tradicijos priešpriešą. Černiakovą galėčiau pavadinti vienu iš savo neakivaizdinių mokytojų. Tradiciškai dalyvaujame visose vienas kito premjerose. Nagrinėdama jo darbus, aš pasikraunu neįprastos energijos. Mes dažnai drauge būname Niujorke, tas miestas, kalbant iš kūrybinio taško, tiesiog – grynas deguonis.
