Aktoriaus talentas - dievų ir tėvų dovana

2011 01 25 lzinios.lt, 2011 01 20

aA

Mindaugas Klusas

Jaunimo teatro aktoriaus Alekso Kazanavičiaus balso nesupainiosi su jokiu kitu. „Dėl to animacinių filmų garsinimo žmonės iškart atpažįsta - tik prasižiok kur nors krautuvėje..." - prajuokino jis.

Tačiau prieš tai pavyko prajuokinti patį aktorių sakant, kad jam „limpa" gniuždomi, pasigailėjimo verti personažai. A.Kazanavičius 1994-aisiais baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Paskui beveik metus dirbo amatininku, pjaustė odas visokiuose cechuose, kad pragyventų. Į teatrą atėjo per patį jo tuštėjimo metą. „Būdavo, vaidiname, o salėje sėdi 30-40 žiūrovų", - prisiminė A.Kazanavičius. Tuštumo jausmas ir vėl aplanko. „Dabar renkasi pilnos

salės, bet einama pasijuokti. Kažkoks komedijų poreikis. Kai žiūrovas teatre nori matyti TV ekraną, jauti, kad stengeisi bergždžiai", - liūdnai prabilo aktorius.

Per penkiolika metų A.Kazanavičiui teko nemažai komiškų vaidmenų. Naujausias - groteskiškas Lebertzonas, vokietis lietuvių kalbos mokytojas iš Jono Vaitkaus „Patriotų". „Vokiškos jo frazės parašytos su klaidomis. Įtariu - sąmoningai. Toks jis ir vokietis..." - šyptelėjo A.Kazanavičius. Gal ir nekoks, bet špagatą, prisistatydamas publikai, atlieka meistriškai. „Neleistų fizinės galimybės, nedaryčiau. Specialiai nesirengiau. „Blūdas" buvo užėjęs ir sumaniau", - pernelyg daug reikšmės neteikia aktorius. Vieną pusmetį teko apsieiti be triuko, mat buvo plyšę raiščiai. „Keturiasdešimt metų paliko pėdsaką. Jau daug ko nebedarau. Vieną dieną gali ir neatsikelti", - švystelėjo sąmojį pašnekovas.

Aktorius ir dailininkas nesusitiko

Stodamas į Konservatoriją (dabar - akademija) A.Kazanavičius nemanė ilgai čia pasiliksiąs. Sustiprintą dailės mokyklą baigusį ir metus Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultete pasimokiusį jaunuolį labiau viliojo Vilniaus dailės akademija. „Sumečiau: įstosiu į Konservatoriją, papiešiu metus, o tada - į akademiją", - prisipažino pašnekovas. Jis prisiminė tuomet vis stverdavęsis pieštuko. Tačiau „užklupdavo" etiudai, kitokios aktorinės užduotys ir dailė atsitraukdavo. Taip aktorius ir dailininkas A.Kazanavičiaus asmenyje niekada nesusitiko.

Aktorystės A.Kazanavičius mokėsi režisierių Irenos Bučienės ir Vitalijaus Mazūro kurse. Maištingų būta moksladraugių... Antro kurso pabaigoje atsisakė tapti lėlininkais, o trečiojo viduryje pareikalavo I.Bučienės galvos. „Nepritariau, bet dauguma buvo prieš kurso vadovę, neturėjau kito pasirinkimo. Tai vienas tų gyvenimo žingsnių - nemalonių ir neteisingų. Iki šiol negaliu sau atleisti, nerandu pasiteisinimo", - kalbėjo A.Kazanavičius. Šis įvykis, priėjus gyvenimo kryžkeles, vis panardindavo Aleksą į dvejones ir apmąstymus. Tačiau iš aktoriaus kelio jis nesitraukė. Studijas baigė lydimas naujų kurso vadovų Eglės Gabrėnaitės ir Arvydo Dapšio.

Kūrybos branduolys

Į Jaunimo teatrą Aleksą pakvietė I.Bučienė, 1997-aisiais čia režisavusi „Komivojažieriaus mirtį". Prieš tai jis su Neringa Varnelyte vaidino bičiulio Donaldo Duškino spektaklyje „Baltosios naktys", statytame Kaune. Po metų, 1996-aisiais, Eimuntas Nekrošius pasiūlė įkūnyti Samsoną miuzikle „Meilė ir mirtis į Veronoje". Į Jaunimo teatrą A.Kazanavičius atėjo drauge su Andriumi Bialobžeskiu. „Nejaučiau jokios konkurencijos, pavydo. Šiltai vyresnieji priėmė. Jaunųjų tada buvo nedaug. Dirbo Dainius Kazlauskas", - prisiminė aktorius. Jis ir dabar teatre jaučia kūrybinę brandą, supratimą.

Aleksui smagu dirbti su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi, kuris pavasarį Jaunimo teatre ketina statyti Tennessee´io Williamso „Katę ant įkaitusio skardinio stogo". „Jaunas, bet įdomus. Turi lakią vaizduotę, su juo neliūdna", - taip apie bičiulį atsiliepė A.Kazanavičius. Prisiminė ir režisierių Paulių Budraitį, kuriam „ne tas pats, koks turi būti teatras". „Paulius turėjo daug įdomių minčių, bet gal nesugebėjo įtikinti aktorių", - svarstė A.Kazanavičius, režisieriaus spektaklyje „Šventųjų vaidinimai" įkūnijęs Judą.

Jaunimo teatre nuo 2006-ųjų rodomas režisieriaus Jono Vaitkaus statytas „Pagalvinis". Yra jaunų žmonių, kurie jį matė jau dešimt kartų. Kad dramaturgas Martinas McDonaghas gerai surentė pjesę, pripažino ir Arijelio vaidmens kūrėjas A.Kazanavičius. „Net vaidindamas spektaklyje, klausydamasis teksto atrandi: o, tai čia tas su tuo, vadinasi, susiję. Mat kaip..." - pasakojo aktorius.

Liūdnieji dalykai

Apšnekame ir liūdnuosius teatro dalykus. Prisimename A.Jankevičiaus režisuotą spektaklį „Mizantropai", kuriame A.Kazanavičius vaidino Filintą. Vaidinimas, rodytas vos keletą kartų, išbrauktas iš repertuaro. „Jei pastatymas nesurenka žiūrovų per pirmuosius spektaklius, jis - pasmerktas", - tokia praktika aktoriui atrodo neteisinga. Bėda ta, kad teatras neužsiima spektaklių reklama, manoma, jog viską lemia žiūrovų dėmesys. Tačiau kitas A.Jankevičiaus spektaklis „Šmėklos" pirmus metus taip pat nesulaukė gausios auditorijos. „Išprašėme, kad leistų jį rodyti, ir dabar tai - anšlaginis spektaklis. Vienas tų, kurių lauki ir džiugiai vaidini", - sakė A.Kazanavičius. Užburtas ratas. Jei spektaklis iškart neprivilioja žiūrovų, jis rečiau patenka į repertuarą. Šitaip aktoriai netenka galimybės jį subrandinti, „įsivaidinti". Pavyzdžiui, praėjusį pavasarį pastatyta „Bestija žydrom akim" pagal Anetos Anros pjesę įsismagina tik dabar, kai yra dažniau vaidinama. Nelengvai einasi ir režisieriaus Gintaro Varno „Šekspyriadai". Spektaklyje vaidina daug žmonių, todėl sunku derinti visų laiką. O netrukus į Maskvą studijuoti išvažiuos vienas trupės narių Vidas Bareikis.

Kaip Aleksas tapo Petrovu

Vaidinti kine ir sukurti jame personažą - ne tapatūs dalykai. Algimanto Puipos juostoje „Nuodėmės užkalbėjimas" Kunigą įkūnijęs A.Kazanavičius tai žino. Jis džiaugėsi, kad ir filmo „Kai apkabinsiu tave" režisierius Kristijonas Vildžiūnas leido atsiskleisti aktoriaus kūrėjo gebėjimams. „Laimė, Kristijonas rinkosi aktorius ne pagal veidą, išvaizdą, kaip dažnai pasitaiko. Turėjau galimybę sukurti personažą, ne tik perskaityti tekstą", - pabrėžė aktorius, filme suvaidinęs nepamirštamą KGB žvalgybininką Petrovą. A.Kazanavičių režisieriui pasiūlė aktoriaus kurso draugė Dovilė Gasiūnaitė. K.Vildžiūnas LŽ yra pasakojęs, kad iš pradžių kandidatūra jam neatrodė tinkama. „Matyt, mano veidas idiotiškas, sukeliantis gailestį", - klausydamasis šios istorijos pertarė aktorius. Per pirmą susitikimą Kristijonas su Aleksu tik pasišnekėjo. Kitą kartą jam buvo duota teksto ištrauka, kurią personažas baigia klausimu: „Vy soglasny?" ("Jūs sutinkate?") Aktoriui suvaidinus šį epizodą nesutinkančiųjų neatsirado. A.Kazanavičius tapo Petrovu.

Augina du žieminukus

Klausiamas, ar turi mėgstamiausią vaidmenį, aktorius tikino, kad vienos rankos pirštų būtų per daug suskaičiuoti nemielus. Jam visi brangūs. „Esu kažkoks... neturiu nei svajonių vaidmens, nei mėgstamiausio. Gal tai keistai atrodys, sakysite, meluoju?" - kuklinosi pašnekovas.

Su Jaunimo teatro aktore Aušra Pukelyte juodu augina du žieminukus - vienuolikmetį Augustą ir aštuonerių Elzytę. „Kad abu esame aktoriai, nėra blogai. Turime apie ką pakalbėti, ką aptarti. Vaikams teatro stengiamės neprimesti. Tegul jie gyvena savaip. Nebūtina šeimynai prie stalo vaidinti monologų ir reikalauti, kad į tave žiūrėtų", - prajuokino aktorius.

LZINIOS.LT

 

Salonas